V. Bičiūnaitės, Alfonso Kaupelio, Romo Kauniečio, Jono Vilko archyvų nuotr.
ergo

Būsimus naujakurius vadina savais

Buivydiškių kaimą lengva surasti pagal iš tolo matomą orientyrą – vienos telekomunikacijų bendrovės bokštą. 2011 m. surašymo duomenimis, kaime gyveno keturi žmonės. Dabar gyvenamos trys šalia viena kitos stovinčios sodybos arba, kaip sakoma, kiemai. Juose įsikūrusios dvi moterys. Trečioji remontuojama ir dar laukia naujų šeimininkų, tačiau apie juos kalbama taip, tarsi jie čia jau gyventų.

Susitikome su Buivydiškių senbuve Joana Vilkiene, kuri į kaimą atsikėlė ištekėjusi, t. y. 1960 m. Moters manymu, jos namui turėtų būti gerokai per šimtą metų, ir ima pasakoti istoriją: jos anyta jaunystėje prižiūrėjo čia gyvenusius žmones, o jiems mirus, būstas atiteko jai. Tuomet anytai tebuvę 18 metų. Žinoma, namas ne kartą remontuotas, atnaujintas.

Kiek kaime daugiausiai buvo gyventojų? Joana skaičiuoja ir vardina: buvę  Mitalauskų, Šukių, Šalčių ir Kublickų bei Vilkų kiemai – iš viso 25 žmonės. Jų vaikai užaugo, sukūrė savas šeimas ir išsikraustė, likę šeimininkai persikėlė į Pandėlį, didesnius miestus arba išmirė. Prieš 20 metų anapilin išėjo ir Joanos vyras, tačiau sūnūs įsikūrė netoliese. Pandėlį moteris pasiekia dviračiu, lanko bažnyčią ir prisideda prie jos gražinimo – apie tai liudija garbingoje vietoje sukabintos buvusio parapijos klebono Kosto Balsio padėkos.

Kaštono amžių padeda skaičiuoti sūnaus metai

Sodybą supa medžiai. Šeimininkė ima pasakoti, kad storiausia užaugo tuopa, tačiau ją nupjovė 2011 m., nes taip patarė seniūnas. Nupjauto medžio skersmuo buvęs 110 cm, vidurys pradėjęs pūti, todėl Vilkai medžio negailėję. Priešais verandą augančiam kaštonui – apie 40 metų. Jo amžius skaičiuojamas pagal sūnaus Ramūno metus, mat besimokydamas pradinėse klasėse jis parsinešęs kaštono vaisių ir jį užkasęs. Iš jo išaugęs medelis.

Šeimininkė didžiuodamasi rodo kiek atokiau nuo sodybos sukrautą gandralizdį. Iš jo vidurio kyšo sudygusių žolių kuokštai, tad pasiteirauju, ar šią vasarą jame gyveno gandrai. „Taip, buvo parskridę, tik neperėjo. Matyt, į lizdą prisinešė prastai iškultų šiaudų, tai javai ir sudygo“, – pasakoja moteris tramdydama lojantį kiemsargiuką, kuris pagal jos komandas moka atsigulti ant nugaros ir „tarnauti“. Šeimininkė sakosi niekada „neužrakinanti“ namo durų tik su šluota. Šunelis – patikimas kiemo sargas.

Išgarsino prancūzas

Buivydžių kaime daugelio sodybų vietą žymi tik palikti pavieniai medžiai ar jų gojeliai. Rudens spalvomis liepsnojantys klevai pridengia išlikusius, vienišus pastatėlius. Ant kai kurių durų kabo spynos. Tik nežinia, nuo ko jos saugo, nes įlįsti vidun įmanoma per kiaurus langus arba išgriuvusias kitas duris. Apie buvusią kaimo didybę – nė ženklo.

Kokia toji didybė? Lietuvių kalbą tyrinėjantys mokslininkai sutaria – nedidelis Buivydžių kaimas yra pats populiariausias Lietuvos sodžius lingvistinėje literatūroje. 1900 m. vasarą žymusis prancūzų kalbininkas, baltistas Roberas Gotjo vaikščiojo po šį kaimą, bendravo su žmonėmis, įdėmiai įsiklausydamas į jų kalbą, užsirašydamas jos duomenis. Žmonių  prisiminimus apie mokslininko viešnagę užrašė iš šio kaimo kilęs kraštotyrininkas Romas Kaunietis. Jis užfiksavo savo dėdės Vitaldo Dūdos prisiminimus apie R. Gotjo: „Kalbėjo jis lietuviškai ir, eidamas per kaimą su užrašų sąsiuviniu, prašydavo žmonių, kad jam ką nors papasakotų. Tuo metu pasakorių kaime buvo sočiai. Jis jų pasakojimų mielai klausydavosi ir vis užsirašinėdavo… Kai žmonės pasakodami apie ką nors sakydavo pandėlietiškai, pavyzdžiui, korva, kumala, vadalas, plutala, jis juokdavosi ir klausdavo, kodėl mes taip įdomiai kalbame.“

Apibendrinęs  surinktą informaciją, 1903 m. R. Gotjo išleido prancūzų kalba knygą „Buivydžių šnekta“. Už ją gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. Šį veikalą lietuvių kalbininkas Juozas Karaciejus išvertė į lietuvių kalbą. Tik 1990 m. leidinys pasirodė lietuvių kalba. Jo įvadiniame straipsnyje J. Karaciejus rašo: „Tai pirmasis kalbininkas, kuris priegaides ir balsių kiekybę tyrė eksperimentiškai.“

Į Paryžių R. Gotjo grįžo su dideliu užrašų pluoštu. Čia skaitė paskaitas apie Lietuvą, lingvistinėje prancūzų, vokiečių ir rusų spaudoje skelbė straipsnius lietuvių kalbos klausimais. Knygoje „Žmonės ir kalba“ vienas žymiausių Lietuvos kalbininkų akademikas Zigmas Zinkevičius pastebi, jog svetimšalis R. Gotjo rytų aukštaičių kupiškėnų tarmės garsus užrašė gana tiksliai, netgi geriau, negu pajėgia tai padaryti kai kurie nelietuviai kalbininkai mūsų dienomis. Tyrimas atskleidė labai subtilių aprašomosios šnektos fonetikos ypatybių.

Užfiksavo kaimo istoriją

R. Kauniečio surinktais duomenimis, 1923 m. Buivydžiuose buvo priskaičiuoti 26 ūkiai, 159 gyventojai. 1949 m. kaime gyveno 107 žmonės. Po tremčių į Sibirą, kitokių demografinių permainų, 1950 m. beliko apie 70 žmonių. Kaimą galutinai nuo žemės paviršiaus nušlavė melioracija.1980–1986 m., kai buvo renkama Buivydžių istorija, kaime buvo likusios tik Adomo Vilko, Vytauto Jakučionio, Balio Vėbros iš išorės visiškai arba dalinai nepasikeitusios sodybos. 1985 m. liko gyventi tik viena šeima.

Kraštotyrininkas daug dėmesio skyrė kultūrai, pomėgiams – aprašė kaimo muzikantus ir jų instrumentus, kolekcininkus, poetus, šventes, Šv. Onos atlaidus, įvairias „vakaruškas“, gegužines, surinko ir užrašė iš žmonių išgirstas dainas, pamokymus, nutikimus, burtus, prietarus… Išsamus gimtojo kaimo ir jo žmonių aprašymas, asmeninės istorijos pasakojamos 2013 m. išleistoje knygoje „Jei laisve nebūčiau tikėjęs“.

Rūpėjo pasipriešinimas

R. Kaunietis įamžino ir tremtinių, partizanų, ryšininkų prisiminimus. Tai daryti paskatino asmeninė patirtis. Kai 1949m. tėvus ištrėmė į Sibirą, jis slapstėsi.  1965–1970m. užrašinėjo tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus, vėliau rinko medžiagą apie Aukštaitijos partizanus ir jų ryšininkus, NKVD, MGB, KGB nusikalstamą veiklą Aukštaitijoje.

Jam į atmintį įsirėžė pokario metais Pandėlio miestelyje matyti ant grindinio suguldyti žuvusių partizanų kūnai. Metams bėgant, magėjo žinoti, kas gi iš tikrųjų buvo tie miško broliai, vadinamieji miškiniai, ir kas „liaudies gynėjai“. Įamžinti gyvąją atmintį galutinai paskatino iš Sibiro grįžtantys buvę politiniai kaliniai. Pirmoji „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knyga buvo išleista 1996 m. Nuo tada, maždaug kas pusantrų metų, ta pačia tematika buvo leidžiamos ir kitos knygos: „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“ ir kt. Vien 1996–2008 m. išleido 8 knygas su archyvų dokumentais, paremtais paaiškinamaisiais straipsniais, gausiomis partizanų, ryšininkų ir rėmėjų nuotraukomis, bunkerių schemomis.
2005 m. R. Kaunietis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. 

Atmintį saugo viena sodyba

Šiuo metu Buivydžių kaime išlikusi tik Adomo Vilko sodyba. Joje 2001 m. liepos mėnesį iš šio kaimo kilusieji susirinko į pirmą kraštiečių susitikimą. 2005 m. birželį antrojo susibūrimo metu buvo pašventintas atstatytas Buivydžių kaimo kryžius, kurį sukūrė iš šio kaimo kilęs Vytautas Subačius. Kryžius pastatytas šalikelėje, ant nedidelės kalvelės, priešais Vilkų sodybą.

Sodybą supa įspūdingo vainiko  klevas, viena išlenkta šaka tarsi apgobęs keliuką, kiti medžiai. Matyti, kad tvarkomasi. Dabar sodyba priklauso Vilniuje gyvenančiai Vilkų dukrai Aliai.

Įžymybės

Alios brolis Jonas Vilkas – profesionalus sportininkas, buvęs Tarybų Sąjungos rinktinės akademinio irklavimo (keturvietėje) narys. Su „Dinamo“ sporto klubo rinktine (ji buvo laikoma antrąja šalies rinktine – aut. past.) tapęs Tarybų Sąjungos ir tarptautinių varžybų nugalėtoju bei prizininku. Ko gero, sportininko genus paveldėjo ir sūnus – krepšininkas Jonas Valančiūnas.

Rūpinasi

Pasibeldžiame į Alfonso Kaupelio namų duris Pandėlyje. Jo gimtinė Buivydžiuose, todėl Vilkų paprašytas sutiko šienauti sodybos aplinką. Šią vasarą vėtra nulaužė prie pat namo augusią aukštą eglę, kuri griūdama gerokai aplamdė stogą. A. Kaupeliui, pasitelkus techniką ir pagalbininką, medį pavyko nukelti ir supjaustyti. Jis ir stogą suremontavo.

Paklaustas, kuo dar įžymūs Buivydžių kaimo žmonės, pamini prieš porą mėnesių anapilin iškeliavusią Juzefą Tubelytę, kuri gyveno „Brazausko name“ (namas, kuriame gimė prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas – aut. past.) Rokiškyje.

Būtis ar nebūtis?

Kalbininkai teigia, kad pavadinimai Buivydiškis, Buivydžiai kilę iš vardo  Buivydas. Buivydas yra vedinys iš lietuvių kalbos žodžių, reiškiančių  „būti, būtis, būstas  ir išvydo“. Šis vardas yra labai retas Lietuvoje – nuo 1889 m. nebuvo suteiktas nė vienam asmeniui. Tai galbūt ir kaimams lemta pranykti? R. Kaunietis knygą „Jei laisve nebūčiau tikėjęs“ užbaigia eilėraščiu: „Jei kada atsibelsit / Į mano gimtuosius Buivydžius, / Kai manęs jau seniai, / Jau seniai nebebus, / Pastovėkit trumpai nors / Ties Vilko sodyba prie kryžiaus / Ir karštai pasimelskit / Už visus, / Kurie ilsisi kaimo kapeliuos, / Išblaškyti po platų pasaulį. / Ir už tuos, kurie duoną augino, / Čia arė ir prakaitu laistė / Mano gimtojo kaimo laukus.“

Buivydžių kaimas – be gyventojų, tačiau gyvybė yra – laukuose šeimininkauja A. Kaupelio sūnus ir kiti netoliese gyvenantys ūkininkai. O Buivydiškių kaimas nekantriai laukia naujakurių.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie