R. Keliuotytės nuotr.

Visas gyvenimas prabėgo kaime

Užsukame į pirmą sodybą. Kaip ir privalu, pirmasis mus pastebi šuo Rikis. Atsargiai keliam kojas iš automobilio – puls Rikis neprašytus svečius ar ne? Loja, nes reikia atidirbti už ėdesį, bet nepuola. Namukas skendi daugybėje gėlių, didžiulės jurginų galvos svyra nuo ką tik nulyto lietaus. Klega naminiai paukščiai, o iš daržinės pasirodo šeimininkė Anelė Adamonienė.

Pradedam kalbėtis. Pasirodo, tai moters tėviškė. Ji čia gimė, mokėsi, dirbo, augino vaikus. Visas gyvenimas bėgo čia.

„Jeigu tik būtų sveikatos, tai kaime gyvenk ir žvenk“, – juokiasi A. Adamonienė. Ir sako, kad jai labai patinka čia gyventi, nei liūdna, nei nyku, darbo pilna ir dabar – gėlynai, naminiai paukščiai, pora karvučių. Aprodo ūkį. Mosteli ranka į besiganančias karves, įvairiaspalvius paukščius – iškilmingai vaikštantį gaidį, vištų pulkelį, žąsis, antis bėgikes. Tik lapės paukščius nusižiūrėjo – praretino paukščių gretas, nesivaržo ir vidury dienos grobio atbėgti.

Bet A. Adamonienės širdis priklauso gėlynams. „Vis plečiasi gėlynai, nes gaila išmesti, tai darbo daugėja, o sveikatos mažėja. Jau po truputį pradedu iškasinėti jurginus, bijau, kad paskui nespėsiu“, – pasakoja apie savo kasdienybę moteris ir priduria, kad vaikai nuolat lanko ir padeda.

Tai koks gi tas gyvenimas buvo kaime? „Darbas, labai daug dirbom, ir namuose, ir fermose – ir karves melžiau, ir kiaules liuobiau, ir kitokius darbus, kokių tik reikėjo“, – sako ir priduria, kad ir laiko nuobodžiauti nebuvo. „Ir dabar ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek kartų lankiausi pas kaimynus“, – pastebi A. Adamonienė.

Va, taip ir pralėkė gyvenimas. Toks tas kaimas, tokia ir jo istorija – niekas kita kaip čia gyvenusiųjų istorija. 

Iš kur kaimo pavadinimas – neaišku

Paklausta, gal žino, kada atsirado šis kaimas ir kodėl pavadintas Bernotiškiu, A. Adamonienė sako, kad ne, nežinanti. Kai gimė, kaimas jau taip ir vadinosi. Kada jis atsirado, kodėl taip buvo pavadintas – vienintelė šio kaimo senbuvė sakė nieko apie tai negirdėjusi.

Klausiu, gal kada čia Bernotai gyveno? Mat yra versija, kad šio kaimo pavadinimas kilęs nuo asmenvardžio Bernotas. O gal daug bernų augo? Ir kaimas nuo jų gausos gavo tokį pavadinimą? Moteris sako, kad, kiek ji prisimena, čia tegyveno Adamonių ir Galinių šeimos. Bernotų nėra girdėjusi. O gimdavę ne tik sūnūs, augę ir mergaičių. Ir ji pati užaugino sūnų ir dukrą.

Buvusį gyvenimą ženklina paliktas kibiras virš šulinio

Sukam toliau, į kaimynines sodybas. Pasitinka sargūs įvairaus dydžio šunys. Nieko nerandam namie – žmonės darbuose. Bet susitinkam buvusią šio kaimo gyventoją. Įsišnekam. Nelabai ir ji turi ką papasakoti. Tiesiog buvo kaimas kaip kaimas. Žmonės gyveno, dirbo. Bernotų tarp jų ir ji neprisimena.

Senieji Galiniai išmirė, tad viena sodyba stovi tuščia. Kitoje gyvena kitų Galinių vaikai. Tai tiek dabar ir tėra Panemunėlio seniūnijoj esančio Bernotiškio kaimo.

Iš buvusio kaimo – molio tvarto likučiai

Važiuojam į Pandėlio seniūniją ieškoti kito Bernotiškio kaimo – ano bendravardžio. Įdomu, ar ir jų likimai panašūs?

Žemėlapyje ir šis pažymėtas, tik vis tiek sunku surasti. Jeigu ne vietiniai senbuviai, matyt, taip ir būtume sukę ratais. Pakeliui užklydę į Mičiūnų kaimą klausiam, ar negirdėjo apie Bernotiškį? Kur gi vietiniai negirdės, bet, sako, seniai to kaimo nebėra, tik pėdsakai. Ką gi, šiam Bernotiškiui dar mažiau pasisekė nei anam.

Nušlavė melioracija

Nors ir neturim daug vilties, bandom susirasti vietinių, kurie gal ką papasakotų apie šį kaimą. Surandam, kurie prisimena, tik nelabai turi ką papasakoti.

Šių vietų senbuvis Romas Bernotiškį prisimena, nes gyvena kaimynystėje. „Pirmiausiai dėl melioracijos nugriovė keletą namų, liko tik viena sodyba. Senieji jos gyventojai išmirė, vaikai išvažinėjo po  miestus, taip kaimas ir išnyko“, – įprastinę išnykusių kaimų istoriją pasakoja Romas. Iš kur kilo Bernotiškio pavadinimas, jis irgi nežino. Kaimas seniai ten buvo tokiu pavadinimu, ir tiek. Nei miškų aplinkui tokiu pavadinimu, nei Bernotų jame gyvenančių jis nepamena. Gyvenę Gužai, Striškai, Žukauskai, bet Bernotai – ne. „Kartu dirbdavome, daug dirbom. Taip ir pralėkė gyvenimas“, – sako.

Visų kaimų istorija panaši

Tokia ir to kaimo istorija: žmonės gyveno, daug dirbo, kūrė šeimas, augino vaikus, vaikai išvažinėjo, senieji mirė – ir kaimo nebėra.

Taigi paliekam dar vieną iš tūkstančių Lietuvoje išnykusių kaimų. Kai kurių jų pavadinimai labai dažnai kartojasi visoje šalyje, kiti, toks yra ir Bernotiškis, reti. Bernotiškio kaimų pavadinimus dar užtikome Kėdainių, Ukmergės ir Utenos rajonuose. Ir visi jie nedideli kaimai. Matyt, tiesa, kad pavadinimai kilo iš asmenvardžio Bernotas. Gal kažkada apsigyveno kur koks ūkininkas Bernotas, aplink gyvenimas plėtėsi, taip ir atsirado Bernotiškio kaimeliai.

Tuoj neliks jų nė pėdsakų. Jei ženklinanti kokia lenta su buvusių kaimų pavadinimais liktų, Lietuva atrodytų kaip ištisos kapinės. Vis dėlto nusprendžiam, kad svarbiausia – ne natūraliai išnykę kaimai, nes gyvenimo pokyčių nesustabdysi. Svarbu, kad žemė būtų dirbama. Ir džiugu, kad bevažinėdamas Rokiškio rajonu apleistų žemių beveik nepamatysi.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie