Nuotraukos V. Bičiūnaitės, Daivos Mickūnienės, Jūratės Puslienės, Giedrės Dagienės, Tamiros Juodelienės asmeninių archyvų.
vaiva1

Ežero ateitis kėlė nerimą

Duokiškio miestelio vakariniame pakraštyje telkšo Bedugnys. Šio ežero ilgis apie 1,69 km, plotis – iki 0,54 km. Jis unikalus plaukiojančiomis salomis (apie 0,85 ha ir 0,16 ha). Krantai aukštoki, pietiniame krante stūkso miškelis, už kaimo kapinių telkšo Uosinto ežeras.

2015 m. pradėti rekonstruoti trijų rajono vandens telkinių – Bedugnio ir Dviragio ežerų bei Vaidlėnų (gyventojų vadinamo Miliūnų) tvenkinio – grėsmingai apirę ir keliantys pavojų hidrotechnikos įrenginiai. Rekonstrukcijos darbai  gyventojams sukėlė daug nerimo. Buvo nuogąstaujama, kad, išleidus vandenį arba pažeminus jo lygį bent metru, plaukiojančios Bedugnio salos leisis ant dugno ir išmarins žuvis, tad seklus, vasarą nusenkantis ežerėlis liks be gyvasties. Taip pat dėl pylimo įrenginių rekonstrukcijos ežero vandens lygį nužeminus apie 1 m, iš telkinio išplauks dalis žuvies, o likusias užguls ir uždusins ant dugno nusileisiančios plaukiojančios salos.

Specialistų teigimu, Bedugnio ežero pylimas buvo avarinės būklės: daugelyje vietų bebrų urvų tiek išvarpytas, kad pakaktų stipresnės liūties, ir pralūžtų. Pasekmės būtų tragiškos, nes ežero vanduo per Šetekšnos upę, vingiuojančią per Kamajus, šį miestelį užlietų. Taip pat jie teigė, jog dėl vandens lygio pažeminimo iš Bedugnio visos žuvys neišplauks, o per kurį laiką jų populiacija atsinaujins. Apie šias problemas tuo metu rašė „Gimtasis…“

Dabar, vietinių teigimu, po įrenginių rekonstrukcijos, keletas plaukiojančių salų „prigijo“ ir stovi vietoje. „Kitos, skirtingo dydžio, su medžiais, lizdais, inkilais ir be jų, sėkmingai plaukioja ir kankina žvejus, kuriems kartais tenka persinešti valtis krantu. Visi tai žino, ir visiems tai patinka…“ – konstatavo šalia ežero gyvenanti Daiva Mickūnienė.

Perkūnas pradangino, kunigas gelbėjo

Be abejo, įmantresnius ar mįslingus pavadinimus turintys vandens telkiniai ar vietovės apauga legendomis ir padavimais, būtais ir nebūtais nutikimais. Pasakojama, kad Bedugnio vietoje stovėjusi bažnyčia. Kazys Markelis, gimęs, augęs ir ilgą laiką gyvenęs Duokiškio apylinkėse, Vaineikių kaime, apytikriai 1926–1927 m. surinko žmonių papasakotus padavimus apie Bedugnio ežero pavadinimą (užrašytus pasakojimus redakcijai pateikė D. Mickūnienė – aut. past.).

Vienas pasakojimas apibūdina ežerą: „Vandens jame nedaug, vos apie vieną metrą. Kietą dugną buvo bandyta pasiekti kartimis, surišus po kelias. Bet veltui. Greičiausiai dėl to ežeras Bedugniu ir vadinamas.“

Kitame padavime pasakojama, kad toje vietoje stovėjusi didelė graži bažnyčia. Prie jos buvusi klebonija ir nemažas miestelis. Bet žmonės gyvenę palaidai. Toks pat buvęs ir kunigas, kuris ne tik nedraudė, bet ir girtavo kartu su visais. Kartą linksmybės užtruko keletą dienų, o kunigas net mišių nelaikė. Atsiminęs ir neišsiblaivęs jis nuėjęs mišių laikyti, bet Dievas šito jau nebegalėjo pakęsti – trenkė perkūnas ir pradangino į žemę bažnyčią, kunigą, žmones su visu miesteliu. Ilgą laiką toje vietoje žiojėjo tik duobė. Ilgainiui iš gelmių ėmęs sunktis vanduo ir toje vietoje susidaręs ežeras.

Dar kitame pasakojime, užrašytame 1926 m., užfiksuota galimybė išgelbėti prasmegusią bažnyčią. Jame porinama, kad pamaldžiam Kamajų parapijos kunigui triskart prisisapnavę, jog tereikia apsivilkti bažnytiniais rūbais, „pasiimt visa, kas reikalinga mišiom laikyt“, ateiti ant ežero kranto ir melstis. Besimeldžiant bažnyčia iškilsianti ir prapulsiąs ežeras. Jo vietoje liksianti sausa vieta. Kunigas nesuabejojęs, pasišaukęs zakristijoną ir paliepęs pasiimti „visa, kas reikalinga mišiom laikyt“. Jas aukojant, pasigirdęs ūžimas ir ėmusi kilti bažnyčia. Jos nebuvo apgadinęs nei laikas, nei vanduo. Iš džiaugsmo kunigas trynė rankas – džiaugėsi turėsiąs naują šventovę. Bet staiga ji sudrebėjo, susvyravo ir nugarmėjo atgal į ežerą. Persigandęs kunigas ėmė dairytis ir išvydo pirštais žvakes gesinantį zakristijoną. Pamatė ir suprato – jis buvo pamiršęs gesiklį. Štai dėl ko nepasisekė! Išbarė patarnautoją už žioplumą, parvarė atsinešti gesiklį ir kitą dieną toje pačioje vietoje vėl aukojo mišias. Deja, bažnyčia nebeiškilo nei tada, nei kitąkart. Matyt, praėjo laikas ją išgelbėti. Taip ji ir liko mirkti ežere.

Išgelbėtų nebent skambinimas varpeliu

Paskendusi bažnyčia iškyla kartą per tūkstantį metų. Ji iš vandens išnyra tą pačią minutę, kada nuskendo, ir išbūna pusę valandos. Padavimuose pasakojama, kad vienas žmogus matė ją iškilusią, tai atsitikę sekmadienį per vidurdienį. Išgirdęs labai gražiai giedant ir varpus skambant. Jei kas nors tuo metu įeitų į bažnyčią ir triskart suskambintų varpeliu, kuriuo skambinama, kai kunigas „eina mišion“, tai prakeiksmas būtų nuimtas ir bažnyčia nebenugrimztų.

Vieni sako: bažnyčia iškils, kai ežeras užaugs liūnu ir tas liūnas sukietės. Kiti porina: ji iškils, kai paskendę žmonės priverks tiek ašarų, kiek Bedugny yra vandens. Tačiau paskendusieji saulės nematys – iškildami pavirsią dulkėmis.

Telpa dvaras?

Vandos Leščiovos sudarytoje knygoje „Rokiškio kraštas. Padavimai, legendos, vietovardžiai“ yra B. Zaleskio, gimusio 1928 m., užrašytas kitoks Bedugnio ežero atsiradimo variantas: „Už kokio pusės kilometro nuo Duokiškio yra Bedugnio ežeras. Seniau to ežero nebuvę. Toj vietoj buvęs Duokiškevičiaus dvaras. Pats ponas Duokiškevičius buvo labai blogas, užtat jo dvaras vieną naktį kiaurai per žemes nuėjęs. Toj vietoj įsikūrę sodiečiai kaimą pavadino Duokiškiu.“

Bendravardžiai – Jūžintuose

Jūžintų miestelis stovi ant Jūžinto ežero kranto. Vietovė gavo ežero vardą. Pasak padavimo, seniai seniai, kai dar mūsų nebuvo užgimusių, gyveno šeima, kurioje augo dailios ir viena už kitą gražesnės dukterys. Tėvai labai norėjo jas išleisti už vyrų. Vieną dieną atvyko jaunikaičiai ir viskas buvę sutarta. Tėvai prisikvietė svečių ir iškėlė dukroms puikias vestuves.

Po to tėvas labai susirgo ir niekaip negalėjo nuspręsti, kuriam žentui palikti turtą. Pagaliau nutarė: kuris greičiau nuvažiuos nuo kalno geldoje, tam ir paliks. Kad geriau slystų, vienas žentas geldą tepė sviestu, kitas žuvies taukais. Tačiau pirmasis kūlversčiais risdamasis užsimušė, o antrasis apsivožė gelda ir užduso. Tėvas labai gailėjo žentų, gailėjo ir jų žmonos – tėvo dukterys. Sustoję visi ant kalno priverkė pilną ežerą.

Žmonės sakė, kad ežeras atsiradęs dėl tų žentų, todėl pavadino jį aukštaitiškai – Jūžinto ežero vardu. (Rokiškio krašto kultūros žurnalas „Prie Nemunėlio“, 2011 m. Nr. 2).

Atkalbėtoja

Daugelis dabartinių jūžintiškių tarpusavyje jį vadina „didžiuoju“, taip norėdami atskirti, apie kurį ežerą kalba – apie Jūžintą ar Bedugnį, telkšantį kitoje miestelio pusėje. Bedugnį vadina „mažuoju“. Bet jis šiuo metu, pasak žvejų, pranašesnis už „didįjį“, nes jame daugiau žuvies, anksčiau Jūžinto ežere pabaidyta lydeka nerdavo – nendrėse likdavo pūkų juosta, tačiau dabar to nebepamatysi, smarkiai sumažėjo ir mailiaus.

Ežero pakrantėje, Joneliškių kaime, gyvena Tamira Juodelienė, sugebanti atkalbėti nuo rožės. Galbūt kalbininkai ar liaudies medicinos žinovai pasiginčytų ir taisytų – „užkalbėti rožę“, tačiau bendraujant su Tamira ir jos sūnumi Jonu jie nuolat pataisydavo – atkalbėti. Jos mergautinė pavardė buvusi Vigėlytė. Tamira kilusi iš Jūžintų parapijos Mažionių kaimo.

Kokia buvo pradžių pradžia? Kas perdavė šiuos gebėjimus? „Man perdavė moteris, galėjusi atkalbėti nuo dvylikos rožių. Kodėl taip pasitaiko: vienas žmogus kalba – nepadeda, kitas – padeda. Taip yra, nes tų rožių daug pavadinimų, kiekvienai yra kitas atkalbėjimas. Aš tų pavadinimų nežinau, bet pamačiusi jas atpažįstu“, – kai ką nutylėdama pasakoja moteris, liepos 12 d. sulaukusi 95 metų. Ar užkalbėjimas nesikerta su tikėjimo tiesomis? „Mano maldelė – šventi žodžiai, su poteriais atakalbu, ir jokių ten stebuklų nėra. Mano žodžiai nepikti, pikti žodžiai yra užkeikimas. Atkalbėjimą seniai žinojau (dar nebuvau trisdešimties metų), tik niekam nepasakodavau apie tai ir jo nekalbėdavau, nes būdavo sarmata.“ Pasirodo, kartą paštininkei buvo sutinusi koja, tai Tamiros sūnus jai prasitaręs, kad ateitų pas mamą. „Atėjo, atkalbėjau, pagijo, ir išplepėjo visiems…“ – juokėsi Tamira ir tik tada patikslino – gebėjimą gavo iš mamos pusseserės, kuri atkalbėdavo nuo visų dvylikos rožių rūšių. „Pamokė maldelę, gelbėjančią nuo daugelio rožių, ne nuo vienos“, – tarsi mažumėlę apgailestaudama prasitarė moteris.

Pasak sūnaus, tai perduodama jauniausiam arba vyriausiam šeimos nariui. Tamira  buvo jauniausia. Šįmet nedaug žmonių kreipėsi, bet atvažiuodavo iš toli. Kaip atsilygina? „Atlyginimo neprašau. Kiek duoda, tiek“, – sakė jūžintiškė.

„Aš matau, kokia rožė. Atvažiuodavo moteris iš Kazliškio. Žiema. Negalėdavo privažiuoti, nes užpustyta pakalnė, tai atbrisdavo per sniegą. Jos koja būdavo apvyniota celofaniniu maišu, sutinusi, kiaura, vanduo bėga. Atkalbėjau. Sugijo. Tačiau po kurio laiko aplink kelį susidarė raumenų atauga. Tada jau daktarų reikėjo. Iš Dusetų atvažiuoja. O jau iš Jūžintų tai visus gydžiau, tik jūsų ne“, – juokdamasi kreipėsi į mus atlydėjusį Jūžintų seniūnės pavaduotoją Nidijų Aukštikalnį. Sūnus Jonas tarsteli: „Kartais Vilnius nemačija – atvažiuoja gydytis čionai.“

Ji gydo užkalbėtais ruginiais miltais. „Jeigu kai kas šlapins rožę, tai tegu neina pas mane atkalbėti. Reikia, kad būtų sausa koja. Duodu ruginių miltų, jais apibarstau, aprišu. Vėliau pats žmogus gydosi“, – sakė moteris. 

Prisėsdavo ilgas kasas

Kaip prabėgo jaunystė? Moteris dirbo pieno supirkimo punkte, paskui kolūkyje. Kokiais laikais buvo įdomiausia gyventi? „Kai jauna buvau, tai ir įdomu buvo, o dabar, kai pasenau, koks čia įdomumas? Televizorių žiūriu, atveža iš Rokiškio  bibliotekos knygų. Kai kada skaitau skaitau, ir pietų nebegaliu ateiti.“ Kokias? Romanus? „Ai, visokias pasakas“, – numoja ranka ir nusijuokia. Jaunystės nuotraukose moteris su ilgomis, klubus siekiančiomis kasomis. Tai dievulio dovana. Sesių buvusios trumpesnės. „Būdavo, sėdu ir prisėdu kasas“, – prisimena.

Kaip turėtų gyventi dabartiniai žmonės, kad sulauktų gilios senatvės? „Tegu daug dirba ir sveikai valgo. Seniau valgydavome pačių išaugintą mėsą, kitą maistą ir buvome sveiki“, – nedaugžodžiauja.

Vardas – iš svečių šalių

Galvoje nuolat kirbėjo klausimas, kodėl tėvai jai suteikė tokį retą Tamiros vardą? Pirmąkart apie šią moterį išgirdusi iš Jūžintų seniūnės Audronės Baltuškaitės lūpų pamaniau, kad senolė – rusų tautybės, kurioje gerai žinomas Tamaros vardas. Vardo istorija skaudi, tačiau su laiminga pabaiga. Tamiros tėvas Antanas Vigėlis 1914 m. buvo pašauktas tarnauti kariuomenėje ir pakliuvo į Pirmojo pasaulinio karo sūkurius. Spėjama, tarnavo baltagvardiečio Aleksandro Kolčako armijos gretose. Vėliau, kai kolčakininkus imta šaudyti, tėvas išvengė suėmimo sudegindamas dokumentus ir nusiplėšdamas antpečius. Taip išsigynė tarnavęs A. Kolčako armijoje. Tačiau į Lietuvą jo neleido. Bėgdamas atsidūrė Mandžūrijoje. Per tuos metus vos išvengė mirties, buvo sužeistas. Namo grįžo tik 1922 m., o 1923 m. gimė Tamira. Jos broliai ir seserys buvo gimę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, ji šeimoje jauniausia. Taigi manoma, kad Tamiros vardą A. Vigėlis atsivežė būtent iš tų kraštų. „Jis politika neužsiiminėjo, kur siuntė, ten ėjo – kaip ir visi kareiviai“, – apie savo senelį sakė sūnus Jonas.

Bedugnys – miestelyje, Bedugnis – pelkėje

Minėtas „mažasis“ ežeras – Bedugnys – telkšo Jūžintų miestelio vakariniame pakraštyje. Ežero ilgis – 0,51 km, plotis – iki 0,25 km. Pietinis krantas aukštas, apaugęs medžiais, vakariniame krante stūkso miškas. Kai kas bandė matuoti gylį, bet dugno taip ir nepasiekė. Jame taip pat plaukiojo sala. Dabar, sako, ji priaugusi. Iš jo išteka upelis į Jūžinto ežerą.

Jis turi bendravardį, kurio pavadinimas tesiskiria viena raide. Tai Plynbalės pelkėje įsikūręs Bedugnis, esantis į šiaurės rytus nuo Jūžintų miestelio. Ežero ilgis apie 0,16 km, plotis – iki 0,06 km. Krantai žemi, apaugę krūmynais ir medžiais. Vandens perteklius nuteka į šalia tekantį upelį. „Vardas kilęs nuo to, kad jo vanduo rudas, iš tolo tarsi juodas, ir nesimato dugno. Neaišku, ar jame yra žuvų, nes niekas nežvejoja, nesimaudo, apaugęs minkšta samana“, – sakė jūžintiškė Jūratė Puslienė.

Bedugnis minimas Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus 2003 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Rokiškio rajone ataskaitoje (parengė Andra Strimaitienė): „1935 m. Lietuvos žemės vardyno anketoje (Veversėlių dvaro adresu), taip pat Valstybės archeologijos komisijos archyve apie jį parašyta – „dideliame kalne, vidury miško“, esąs „panašus į pailgą bliūdą“, 1,25 ha ploto ir 60 m gylio. Pasak žmonių, nuo palaščios (sukilimo) metų esą Vaizono įkasta skrynia su brangiais daiktais: sidabriniais ir auksiniais indais. Ežere esą paslėpta nuo lenkmečio dvarininkų turtų ir įvairių ginklų. Antano Leitono (gim. 1926 m. Aušrėnų k.) pasakojimu, Bedugniu vadinamas ežeras yra Jūžintų šile, apytikriai 1,6 km nuo Pilkėnų kaimo kapinių ir tiek pat – nuo kelio Jūžintai–Tomakaimis.“

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie