Kraštietė istorikė Vilma Bukaitė: „Lietuvos istorija sudėtinga, permaininga ir įdomi.“ Sonatos Eidikienės nuotr.
Prie Dirdų

– Kokių sąsajų randa istorikai tarp dviejų iškilių įvykių – 1253 m. liepos  6 d. vykusio Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbto Nepriklausomybės Akto?

– Vasario 16-oji ir Liepos 6-oji turi vieną bendrumą – abi jos mums primena Lietuvos valstybingumo istoriją. Būtent Liepos 6-oji vadinama Valstybės diena ir mums primena apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą. Istorikas Edvardas Gudavičius nustatė, kad 1253 m. būtent šią dieną Mindaugas buvo karūnuotas, taigi ir jo valdoma valstybė tapo karalyste. Galbūt todėl, kad apie šį laikotarpį išliko mažai liudijimų, jis netgi tyrinėtojams mažai pažįstamas ir labai tolimas. Tą dieną stiprybę daugiau semiame iš artimesnės, labiau apčiuopiamos šiuolaikinio valstybingumo patirties.

Šiemet išaugo susidomėjimas pirmąja Lietuvos Respublika, taigi ir prieš šimtą metų buvusiu jos gimtadieniu, t. y. Vasario 16-ąja. Ji oficialiai vadinama Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Labai įdomu, kad būtent 1918 m. liepos 7–11 d. Nepriklausomybės Aktą pasirašę Lietuvos Tarybos nariai ginčijosi dėl dviejų dalykų: ar pridėti žodį „valstybė“ prie jų institucijos pavadinimo ir ar Lietuva turėtų būti monarchija, ar respublika. Dėl pirmojo dalyko sutarta lengviau, o antrasis sukėlė daug ginčų.

1917–1918 m. pasaulis keitėsi ypač sparčiai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Europoje buvo nedaug šalių. Jas valdė imperatoriai, karaliai ir kunigaikščiai. 1918 m. vasarą nepriklausomybę jau buvo spėjusios paskelbti kelios mažos valstybės ir žemyne stiprėjo nusivylimas monarchija. Sprendimas dėl karaliaus Mindaugo II vis dėlto buvo priimtas, juo Lietuvos Taryba pasirinko Viurtembergo kunigaikštį Vilhelmą fon Urachą. Tiesa, naujasis valdovas būtų buvęs labai suvaržytas – jis privalėjo gyventi Lietuvoje, išmokti lietuvių kalbą, jo dvare didžiumą privalėjo sudaryti vietos žmonės, o jo paslaugų buvo galima atsisakyti pakeitus Konstituciją. Antruoju Lietuvos karaliumi jis nespėjo tapti, nes jau rudenį šį sprendimą lietuviai politikai atšaukė.

Vasario 16-oji ir Liepos 6-oji mums parodo, kokia sudėtinga, permaininga ir įdomi Lietuvos istorija. Ir šios dienos labiau simboliškos: nei 1253 m. liepos 6 d., nei 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos žmonių gyvenimas smarkiai nepasikeitė. Valstybės yra kaip medžiai, jų sukūrimo sprendimai panašūs į ąžuolo gilę ar mažą sodinuką, joms reikia palankių aplinkybių, visuomenės pagalbos ir tarptautinio pripažinimo, kad išaugtų stiprus medis. Abi valstybės šventės rodo ir tai, kokia trapi nepriklausomybė – karaliumi tapęs Mindaugas gyveno 10 metų ir po jo mirties Lietuvos karalystė vėl virto kunigaikštyste. Pirmoji Lietuvos Respublika egzistavo tik 22 metus.

Dabar kasmet kartu giedamas himnas moko semtis stiprybės iš praeities, bet verta prisiminti ir jo autoriaus Vinco Kudirkos linkėjimą dirbti Lietuvos naudai ir jos žmonių gerovei. Bendruomeniškumas, atsakingumas, veiklumas jos žmonėms padėjo daug pasiekti prieš šimtą metų, po to Sąjūdžio laikais ir 1990 m. vėl atkuriant valstybę. Toliau puoselėdami šias savybes praturtintume ir Lietuvą, ir mus pačius.

– Šių metų sausio 21 d. Signatarų namuose pirmą kartą visuomenei pristatytas profesoriaus Liudo Mažylio Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve rastas 1918 m. vasario 16 d. nutarimas dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Dokumentas Signatarų namuose eksponuojamas tose pačiose patalpose, kur ir buvo pasirašytas. Profesorius L. Mažylis tryško džiaugsmu suradęs šį Lietuvai reikšmingą dokumentą. O koks jausmas apima kasdien turint galimybę būti šalia šio dokumento?

Signatarų namų darbuotojai labai apsidžiaugė sužinoję, kad rastas toks įdomus ir vertingas dokumentas. Jis mums padeda įtaigiau papasakoti apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir atkreipti dėmesį į signatarą, pirmąjį valstybės diplomatą Jurgį Šaulį – jo ranka surašytas šis Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. nutarimo egzempliorius. Labai jautru ir džiugu dažnai matyti tokią vertybę. Kita vertus – nuolat tenka vartyti labai vertingą autentišką medžiagą, irgi pasakojančią išraiškingas, ilgam įsimenančias istorijas apie Lietuvos valstybingumą, diplomatų veiklą, kultūros gyvenimą Lietuvos Respublikoje, iškilių žmonių patirtas represijas stalinmečiu. Labai džiugu, kad prof. L. Mažylio rastasis dokumentas taip sudomino žmones. Vis dėlto norėtųsi, kad visuomenė vertintų ne tik žinomiausius dokumentus, bet ir įvairų Lietuvos paveldą, taip pat ir krašto, savos šeimos. Lietuvos muziejų ekspozicijose, įvairiose iliustruotose knygose, netgi šeimų albumuose, archyvuose yra vertingų nuotraukų ir dokumentų – daugelis jų pasakoja spalvingas, įdomias istorijas apie valstybę, bendruomenę, žmones. O Signatarų namuose šiemet tikrai apsilankė daugybė besidominčiųjų: darželinukai, moksleiviai, studentai, garbaus amžiaus žmonės – netgi Trečiojo amžiaus universitetų klausytojai, daug verslo įmonių ir valstybės institucijų darbuotojų, užsienio lietuvių, šeimų. Labai džiaugiamės, kad jie taip pagarbiai, atidžiai, dažnai švytinčiais veidais studijavo eksponuojamą 1918 m. vasario 16 d. nutarimą, smalsavo apie šią istorinę vertybę. Vieni arba lydimi gidų jie naujoje Signatarų namų ekspozicijoje sužinojo apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto atsiradimą ir jo signatarus, taip pat ir mūsų kraštietį Vladą Mironą.

– Dėkoju už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie