A. Minkevičienės ir Brenčių šeimos archyvo nuotr.

Rebusas: „ažu balos“ ar – „už balos“?

Ažubalių kaimo pavadinimą paminėjus, į galvą šauna vienintelė mintis – kaimas turi būti už „balos“. Kodėl rajone keli kaimai pavadinti Ažubaliais, o Juodupės seniūnijoje esantis – dešimtmečius buvo Užubaliai? Ir kodėl ne taip seniai kaimas perkrikštytas į Ažubalius, vietiniai nežino, bet visur tebenaudoja senąjį pavadinimą ir nekreipia dėmesio į kelio nuorodą „Ažubaliai“. Mat šis kaimas yra už „didžiulės balos“ – buvusios pelkės, kuri prieš kelis dešimtmečius paversta milžinišku Degesynės durpynu.

Vardą davė ponas

Jūžintų seniūnijos pakraštyje esančiam Ažubalių kaimui vardą davė ponaitis. Taip byloja legenda. Pasakojama, jog kartą vėlų žiemos vakarą per ežerą (spėjama, Sartų) nuo Dusetų pusės arklių traukiamu vežimaičiu važiavęs ponas. Ledas lūžo, arkliai su vežimu paskendo, o ponaitis šiaip taip išsikabarojo iš eketės ir ledu atšliaužė į krantą. Visas sušlapęs ir sušalęs ėjo laukais ir tolumoje pamatė žiburį. Priėjęs trobą pasiprašė leisti sušilti. Trobos šeimininkai išklausinėjo, kas ponaičiui nutiko, iš kur keliavęs. Šis pasakė, kad atėjo iš „ažu balos“. Taip kaimui ir prilipo pavadinimas.

Šio kaimo senbuviai Teresa ir Antanas Vanagai legendomis nesidomėjo, bet spėja, kad mažesnių ir didesnių ežerų apsupta vietovė dėl to ir pavadinta tokiu vardu, nes aplinkui labai daug „balų“.

Gailisi, kad pasidavė madai

Sodyba, kurioje gyvena sutuoktiniai, – Antano tėvų, o Teresa į šį kraštą atvažiavo iš Nemenčinės, kaip jauna veterinarijos specialistė pagal paskyrimą. Iš pradžių baiminosi, kad lenkės šis kraštas nepriims, bet nuogąstavo be reikalo. Čia ji sutiko gyvenimo žmogų, susituokė. Teresa šypsosi, sako, Antano tėvai lenkės marčios nelabai norėjo, girdėjo kitus žmones kalbant. Bet gyvenimas susiklostė darniai: gimė sūnus, šeima Jūžintų miestelyje pasistatė didelį namą, įveisė sodą, katilinėje – tuomet modernų skysto kuro katilą „Beržas“ pasistatė. „Architektas siūlė vieno aukšto, kuklesnį. Bet nesutikom, tokia buvo mada – būtinai dviejų aukštų, didelį, kad neatrodytume lyg skurdžiai. Dabar gailiuosi, kad architekto nepaklausėm. Kolūkiams subyrėjus, išlaikyti didžiulį namą tapo per brangu, o ir tiek vietos dviem likus nebereikėjo. Pardavėm ir persikraustėm į Antano tėvų namelį“, – emocingai pasakojo Teresa.

Čia sutuoktinių gyvenimas paprastas: namai spindi švara ir jaukumu, tvarte – karvutė, vištų, sode – kelios dešimtys avilių. Visas maistas – savas, dar ir kitiems užtenka. Vasarą pro Vanagų namus keliu zuja poilsiautojų mašinos, važiuoja jie į Anapilio kaimą, į poilsiavietes, esančias prie Sartų, tai nori šviežio pieno, sūrių, sviesto, kiaušinių ir daržovių. O žiemą nykiau, žmogus ar mašina čia retai kada užklysta. Todėl labai laukiama laiškanešė, atnešanti ne tik spaudą, bet ir naujienų. Pora žiemą rečiau automobiliu į miestą suka, nes „kiek pensininkui tų reikalų“, nebent pas daktarus.

Nyksta

Teresa ir Antanas sako, jog nuo miestų atitolę kaimai nyksta, nes visa, ko reikia jaunai šeimai – toli. Tiesa, jų kaime gyvena jauna šeima, dar kelios sodybos gyvos vasaromis, bet buvusios gyvasties seniai nebėra. Prie kelio prieš kelis dešimtmečius pastatytas kaimo kryžius, anksčiau buvęs kapinėse. Anksčiau Teresa prie jo sodindavo gėles, ravėdavo, dabar dėl sveikatos tą daro vis rečiau. Sutuoktinių sūnus gyvena Dusetose, tad sodyba gali sulaukti kaimyninių trobų likimo. „Kur jis čia grįš? Namas senas, kiek galim, tiek patvarkom, mums gerai, o jauni nori kitokių patogumų. Kai numirsima, gal parduos?“ – svarstė Teresa, patenkinta gyvenimu gražioje, bet atokioje vietovėje. Guvūs sutuoktiniai darbų turi ligi valiai: sodybos aplinka išpuoselėta, bičių šeimynos paruoštos žiemai, pridžiovinta sūrių, namai kone kasdien kvepia Teresos kepamais pyragais. O kur dar jos pamėgti rankdarbiai, Antano užsiėmimai gausiuose sodybos pastatuose?

Išduoda laiškų geografija

Vanagai žino, kad rajone yra ir daugiau Ažubalių kaimų. Mat dažnai jiems siunčiami laiškai pirma apkeliauja du tris kitus kaimus: „Gauni laišką, o ten kelis kartus užbraukta „Ažubalių kaimas“. Jei neparašo Jūžintų seniūnijos, tai ir nukeliauja pirma į Kamajų, Pandėlio ar Juodupės kaimus“, – juokėsi Teresa.

Prie Minkūnų-Ažubalio kelio sovietmečiu pastatytas žyminis akmuo, žymintis Zalūbiškio senkapį. Ažubalių kaime – grafų Vaisenhofų pėdsakas. Ši garsi giminė iki Pirmojo pasaulinio karo valdė  Jūžintų, Tarnavos, Ažubalių, Patiltės palivarkus.

Nagingų žmonių kaimas

Apie Ažubalių kaimą, esantį Kamajų seniūnijoje, yra užrašytas Marijos Čirūnienės (Kepalaitės) pasakojimas. Seniau šio kaimo „ulyčioje“ buvo apie 42 sodybas. Pasakojama, kad Ažubalių kaimo gyventojai sodybos ūkinius pastatus krėtė iš molio, o gyvenamieji namai ir klėtys buvo renčiamos iš rąstų. Žmonės buvo labai sąžiningi niekas nerakindavo nei trobų, nei svirnų durų. Kiekviename kieme buvo šuliniai, bet pats skaniausias vanduo buvęs Vlado Tumo šulinyje.

Čia gyvenę Tumai, Grižai, Kepalai ir dar kiti mokėjo labai gražiai groti, o kokius balsus turėjo vyrai! Pasakojama, jog šiame kaime visi buvo ne tik labai darbštūs, bet ir gabūs amatams: Kepalas buvo batsiuvys ir statybininkas, Tumų Petras išdirbdavo odas, iš kurių siuvo batus savo šeimai, o Vladas Tumas – siuvėjas. Jonas Balaišis buvo viso kaimo kalvis, Verutė Žigytė – talentinga  siuvėja. Antanas Žigė darydavo karstus, o Vanda Jurgelionytė garsėjo margais audimo raštais. Amatininkų gabumai persidavė ir jaunesnei kartai: kaime siuvo Pranė Balaišienė ir Bronė Dagienė, kostiumus vyrams siuvo Kazys Grižas.

Kaimo sodyboje – sidro gamykla

Juodupės seniūnijos pakrašty, netoli Latvijos sienos, yra Užubalių kaimas, o jame – Brenčių sodyba, kurioje beveik prieš 100 metų buvo įkurta sidro, limonado ir „kvaso“ gamykla. Tai buvo nagingo kalvio Antano Brenčio sumanytas verslas. Septynių vaikų šeimoje užaugęs Antanas (gim.  1888 m.) vedė to paties kaimo gyventoją Agotą ir ūkininkavo 9 ha žemėje. Jis garsėjo kaip nagingas kalvis ir labai verslus kaimietis. Pasistatęs naują namą, senajame įsteigė sidro gamyklą, kurioje buvo gaminamas sidras, limonadas ir „kvasas“. Gamykloje darbavosi jis pats, žmona ir dar dvi moterys. Produkcijos pagrindinį komponentą – vandenį – naudojo savo sodybos šulinio, nes tyrimais buvo nustatyta, kad jis labai aukštos kokybės. Sidrą saldino sacharinu, jis buvo rausvos spalvos ir labai paklausus, kaip ir limonadas bei „kvasas“. A. Brenčys produkciją tiekdavo Onuškio ir Rokiškio žydų restoranams bei „karčiamoms“, didelė dalis iškeliaudavo į Vokietiją.

Tąsė po teismus

Dėl verslo A. Brenčys ne kartą kentėjo ir buvo baustas. Mat stiklo butelius tekdavo gabentis kontrabanda iš Latvijos. A. Brenčio sodyboje gyvenanti jo anūkė Laima Černiauskienė išsaugojo dalį senelio verslo dokumentų.

Tarp jų – Vytauto Didžiojo metų Vyriausiojo tribunolo nutartis. Tribunolas, peržiūrėjęs žemesnio teismo skirtą nuobaudą, ją šiek tiek sušvelnino. A. Brenčys teismo buvo apkaltintas 1929 m. gegužės 29 d. slapta arkliniu vežimu gabenęs iš Latvijos kontrabandą (529 „bonkas“, kurios svėrė 222 kg ir kurių vertė buvo 195 litai) ir nesumokėjęs 507 litų muito rinkliavos. Už tokį nusikaltimą A. Brenčiui buvo paskirta 6 779 litų nuobauda, už nelegalų sienos kirtimą – 100 litų baudos. Tribunolas nuobaudą sušventino iki 6 124 litų ir atleido nuo baudos už nelegalų sienos kirtimą, bet įpareigojo A. Brenčį laikyti 6 mėn. arešto, kol nuobaudos nesumokės.

Atsiradus šio verslo konkurentų, Užubalius garsinusi sidro gamyba buvo nutraukta, nes nebedavė pelno, o gamyklos pastatą Antanas perdavė seseriai Elžbietai. Senojo gamyklos pastato neliko, jo vietoje – ūkininkaujančios anūkės Laimos ūkinis pastatas ir akmenų, spėjama, likusių nuo gamyklos pamatų, krūva.

Išliko tik šulinys

Nagingo ir sumanaus kaimiečio A. Brenčio verslo istorijos liudininkas šulinys tebėra ir jo vandenį geria senelio sodyboje gyvenanti anūkės Laimos šeima.

„Aš labai mažai žinau apie senelio verslą. Jo sūnus, mano tėvas Povilas, vaikams beveik nepasakojo, gal sovietmečiu bijojo, kad sulauks valdžios nemalonumų. Išliko keletas dokumentų apie buvusį verslą – sąskaitų, kvietimų į susirinkimus, leidimų gaminti produktus, kokybės pažymų, bet kiek buvo gaminama ir kodėl gamyba nutrūko, tiksliai nežinau“, – Laima gailėjosi, kad tėvo neišklausinėjo apie giminę ir visą kaimą garsinusią senelio verslovę. Paklausta, ar tikrai labai skanus šulinio vanduo, ji nusijuokė: „Vanduo kaip vanduo. Tik labai skaidrus ir šaltas.“ Pasak jos, gyventi atokiame, miškų apjuostame kaime nėra lengva, nes pasiekti net artimiausią parduotuvę – keli kilometrai.

Pagal žmonių pasakojimus, šiame kaime galėjo būti per trisdešimt sodybų, Laima prisimena 26, o dabar – vos keturios gyvos: Laimos, Nijolės ir Juozo Černiauskų, Vaido Kavoliūno ir Valentino Skrandausko. Kitų seniai nebėra, kitų vietą žymi išlikę medžiai, apirę pastatai ar visiški griuvėsiai.

„Niekada šis kaimas nebuvo Ažubalių: nuo senųjų dokumentų iki dabar. Bet kažkas sumanė ir pervadino Ažubaliais, net rodyklę su tokiu pavadinimu kelininkai buvo uždėję“, – apie kaimo perkrikštijimą dėstė L. Černiauskienė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Gimes Užubaliuose Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Gimes Užubaliuose
Gimes Užubaliuose

pagal bažnyčios metriku knygas -Užubaliai Juod.sen -iki 1930 metu buvo ir Ažubaliai ir Ažubalcai.epaveldas.lt