R. Kilkaus nuotr.
puodelis

Daug vietovardžių, susijusių su velniu

Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis sakė, kad legendos ir padavimai yra žmonių sakytinės istorijos dalis. „Labai dažnai mitologizuota, nes senovės žmogus daugelio dalykų kilmės negalėjo paaiškinti. Žinoma, tuose padavimuose likę ir kažkiek tikros istorijos. Tačiau, laikui bėgant, kiekviena epocha suteikia naujų savo meto simbolių, reikšmių ir ta tikroji istorija pasislepia po daugeliu sluoksnių pramanų ir pagražinimų“, – svarstė istorikas. Pavyzdžiui, legendos apie piliakalnius, anot pašnekovo, yra kelių laikotarpių. „Archajinės legendos pasakoja apie dievus, milžinus ir velnius, kurie tuos piliakalnius supylė, vėlesnės pasakoja jau apie karius – kryžiuočius ar švedus, ar kokius svetimšalius. Tai priklauso nuo regiono. Na, o naujausios  jau apie Napoleono karius, piktus ponus ir pan. Įdomus pastebėjimas, kad mūsų krašte yra daug vietovardžių ir objektų pavadinimų, susijusių su velniu (Velniakalnis, ne viena Velniaduobė, velnio akmenys…“ – sakė G. Kujelis. Jis pridūrė, kad velnias tai ne biblinio šėtono atitikmuo, o baltiškas išminties ir požemio turtų dievas.

Kaip nenužudyt šios legendos?

Tiesa, legendos gimsta ir šiandien. Žinomiausia – apie tunelį nuo dvaro iki bažnyčios. „Bet niekas jo taip ir neatrado, nors yra keletas žmonių, kurie tikina jame buvę. Vienas jų, Gytis Gruzdas, pasakojęs, kad vaikystėje buvo kažkur alėjoje įlindęs, kažkoks plyšys buvo atsivėręs“, – pasakojo G. Kujelis. O kaip pats Giedrius mano, ar buvo tunelis? „Alėjoje kasinėje 2012 metų pradžioje. Tunelio neaptiko. Nors pasiekė įžemį. Ir alėjos pabaigoje buvo iškasta labai gili duobė. Ten irgi nieko nebuvo. Realiai tunelis yra karinis strateginis objektas – kaip kelias atsitraukti apsupties metu. Naujas dvaras pastatytas sąlyginai ramiu laikotarpiu XIX amžiaus pradžioje. Jokio tikslo statyti tunelio nebuvo“, – svarstė Giedrius. Tunelio egzistavimu jis tiki nebent kaip prielaida, „kad nenužudytų šios legendos“. Manoma, kad tunelis buvo iškastas nuo senosios dvarvietės XVI–XVII  amžiuje karo su Maskva ir Švedija metas. „Tai ir dvarvietės tuo metu buvo statomos įtvirtintos, su pylimais, kokia ir buvo Rokiškio dvarvietė“, – svarstė  G. Kujelis. Tiesa, šio tunelio irgi niekas nerado.

 Ežerą „šukavo“ su magnetu

Apie Petriošiškio ežere nuskendusį lėktuvą G. Kujelis sakė girdėjęs jau nuo vaikystės. „Prieš porą metų su Dariumi Baltakiu (fotografu – aut. past.) buvome susidomėję šia istorija. Norėjome pradėti ekspediciją. Bet paskui nurimo aistros. Kiek žinau, tą ežerą „šukavo“ entuziastai su magnetu, bet nieko taip ir neužkabino“, – pasakojo Giedrius.

Kur rasti aukso?

Labai daug interpretacijų yra susijusių su vietomis, kur įvyksta daugiausia eismo įvykių ar kitokių nelaimių. Kraštotyrininkai pastebi: žmonės, ypač besidomintys bioenergetika, daug žinantys apie visokias „virgules“ ar kitokius mistinius reikalus, linkę sureikšminti ir būtais nebūtais pasakojimais apipinti tokias vietas. „Tumasonių anomalinė zona (už Lukštų Latvijos link), kur kompasas „grybą pjauna“. Bet ten jokios mistikos, tik geležies rūdos klodai po žeme“, – šypsojosi G. Kujelis.

Į redakciją prieš keletą mėnesių buvo užsukęs panemunėlietis Valentinas Kazlauskas – chemikas. Jis siūlė pasidomėti vieta mūsų rajone, kur išgręžus gręžinį būtų galima rasti aukso. G. Kujelis  vėlgi šypsojosi – girdėjęs apie rastą auksą Sniegių karjere. „Bet ten, girdėjau, jo nedaug ir ieškoti neapsimoka“, – juokėsi pašnekovas.

Kuo toliau nuo to kelio   

„Gimtasis…“ yra rašęs  apie tokias vietas kaip kelio  Kupiškis–Panevėžys trečiasis kilometras, kur anksčiau buvo apribotas greitis. Arba vietovę prie Širvintų. Ten, vairuotojų pasakojimu, ne tik  gęsta automobilių varikliai. Ten nuolat įvyksta nelaimių, o žmonės keliasi gyventi kuo toliau nuo to kelio.

Kamajų seniūnijoje, ties posūkiu į Duokiškį, prieš keliolika metų pašventintas kryžius. Žmonės, neapsikentę persekiojančių nelaimių, dėl kurių jau keletą dešimtmečių žiauriai nukentėdavo vietos gyventojai, nusprendė atstatyti anksčiau šioje vietoje buvusį kryžių. Važiuojančius minėtu keliu už širdies ne kartą griebęs vaizdas: kelkraštyje kas keli metrai sustatyti gėlių krepšeliai čia žuvusiems žmonėms atminti. Vietos gyventojai jų suskaičiavo ne vieną dešimtį.

„Nors kryžių pastatė, vis tiek bėdos nesibaigė, žmonės linkę nelaimes apipinti įvairiomis istorijomis. Aš mistika netikiu“, – sakė buvęs Kamajų seniūnas Vytautas Vilys. Jis yra girdėjęs ne vieną, kaip pats vadina, „pasaką“, kai Robliuose bobutei vaidenosi („Gimtasis…“ tą istoriją aprašė, tačiau vėliau to kaimo gyventojai prisipažino: kvietę žurnalistus, nes norėję dėmesio). V. Vilys taip pat klausęsis istorijų apie tiltelį miške tarp Kamajų ir Duokiškio. Ten grūdus veždavę arkliai stodavo. Dar ir dabar yra tas lieptelis. Tiesa, 20 metrų nuo kelio – kai kelią tiesino, jį kelininkai paliko atokiau „dėl šventos ramybės“. V. Vilys prisiminė dar vieną apie 1990-uosius Kamajuose vykusią ir laikraštyje su humoru aprašytą istoriją. Ji apie tai, kaip trys ar keturios Rudžių kaimo moterys šeštą ryto arkliu važiavo iš ganyklų ir pamatė ateivius. „Aš tada ūkio vadovu buvau, man labai vaizdžiai pasakojo… Kad  pamatė „mėnulį“. Tiksliau, tokį šviesų kamuolį, kuris nusileido ant žemės ir ėmė jas vytis, o paskui pasislėpė už miško ir nuslinko Salų pusėn. Tas „mėnulis“ buvęs ūkio vadovo automobilio dydžio, su tamsiomis dėmėmis šviesiame fone. Labai emocingai man jos apie tai pasakojo“, – šypsojosi V. Vilys.

Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių

Kai ankstesniais metais domėjomės nelaimių persekiojamais Kamajais, išgirdome, kad tokių užkeiktų „juodųjų dėmių“ turi beveik kiekvienas miestelis. Įdomiausia tai, kad nelaimių zonos siejamos su kadaise ten buvusiomis kapinėmis, maro aukų laidojimo vietomis, nugriautais kryžiais, viešnamiais. Kalbant apie viešnamį, Rokiškio krašto muziejaus istorikų žiniomis, toksai tarpukariu  buvo Vytauto gatvėje, viešbutyje „Londonas“. Šiandien toje vietoje – parduotuvė. Niekas negirdėjo, kad ten ar Vytauto gatvėje – kokia mistinė zona.

O kur mūsų krašte galėtų būti palaidotos maro aukos? Ar epidemija buvo palietusi mūsų kraštą? Anot G. Kujelio, Pestis magna – didysis maras – realiai turėjo paliesti ir Rokiškį. „Jis siautėjo apie 1710–1711 metus ir nusinešė apie  1/3 Lietuvos gyventojų. Galvoti, kad aplenkė Rokiškį, būtų nelogiška“, – svarstė istorikas.

Anksčiau buvo smuklė

Viena Onuškio gyventoja „Gimtajam…“ yra pasakojusi  apie miestelyje esantį posūkį, ties kuriuo anksčiau stovėjusi žydų smuklė, o šiais laikais ten nuolatos vyksta nelaimių. Panašus posūkis yra ir Kriaunų seniūnijos Petrešiūnų kaime. Ugniagesiai ir Juodupės gyventojai ne kartą kalbėjo apie nelaimingą vietą Vyžuonos upėje Juodupėje. Prieš keliolika metų tenai ieškota dviejų skenduolių berniukų, po pamokų nusprendusių pasičiuožinėti. Toje pat vietoje nuskendo iš armijos ką tik grįžęs vyras. Juodupėnų teigimu, sūkuriuota upė vos ne kasmet pasiglemždavo po gyvybę, o vyresnieji pamena ypač siaubingą nelaimę. Daugiau nei prieš dvidešimt metų toje vietoje nuskendo visa šeima. Kodėl daug žmonių ten nuskęsta? Anot juodupėnų, tai galima aiškinti tuo, jog dėl srovių ledas šioje vietoje būna ploniausias. Tačiau mistika tikintys mano, kad tai yra užkeikta vieta.

Ar kaltos žydų kapinės?

Pakriauniškis bioenergetikas Gytis Gruzdas ankstesniais metais yra pasakojęs apie obeliečiams nelaimingą vietą. Tai kelio ruožas iš Obelių link Rokiškio. Nuo Obelių malūno iki posūkio į Lukštus ir aplinkui esanti vietovė. G. Gruzdas yra sakęs, jog tai anomalinė arba išskirtinė vieta. Joje, anot bioenergetiko, yra dauba, kurioje sutankėja žemės biosrovės, yra vandens, kuris nuolat srovena vienoje ar kitoje kelio pusėje. Srovių reikalus suprantantys tikina, kad tai ir yra nelaimių priežastis. Apie čia vykusias nelaimes senieji obeliečiai ne kartą yra kalbėję. Kelių policija net turėjo teoriją, kad avarijos čia vyksta rudenėjant, kai anksti temsta ir obeliečiai važiuoja į ganyklas.

„Netoli  šios sankryžos yra žydų kapinės. Kai dar buvo senasis Obelių kelias, ten stovėjo kryžius“, – svarstyti įvairias nelaimių versijas bandė vienas Obelių gyventojas. Jo žiniomis, tas kryžius supuvo ir nugriuvo. Žmogus mano, kad tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl ties šiuo posūkiu įvykdavo nelaimių.

„Įkalnėje prieš Obelių malūną yra senas ąžuolas. Kai buvome vaikai, ten mus vesdavo. Neaišku dėl ko, tačiau jaučiame, kad ten yra kažkas ypatinga, traukos centras – apie keistą vietą kalbėjo obeliečiai. Jų žodžiais, prieš keliolika metų šioje įkalnėje net buvo įsitaisiusi šunų vada, kuri kelis mėnesius terorizavo Obelius, pjovė gyvulius.

Ribojamas eismas nieko nekeičia

Obelių seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė kaip nelaimingiausią yra minėjusi kelio atkarpą per Antanašės gyvenvietę, kur ne kartą yra žuvę žmonių. „Atrodo, ir eismas apribotas, ir kelias tvarkingas, net kryžiai tą atkarpą žymi, tačiau per metus po nelaimę įvyksta. Paskutinė – didelė mašina nei iš šio, nei iš to nuvažiavo nuo kelio“, – yra pasakojusi A. Žėkienė. Ji įsitikinusi, kad čia veikia „kažkokios trečiosios jėgos“.

Pandėlio seniūnas Romualdas Varanius taip pat yra užsiminęs, kad nuo Pandėlio važiuojant į Rokiškio pusę, pirmajame kilometre, yra įvykusios keturios tragiškos avarijos. Nepaisant to, kad  matomumas ten geras ir greitis ribojamas. Tiesa, pandėlietis šios vietos nenori lyginti su daugeliui girdėtu kelio Kupiškis–Panevėžys trečiuoju kilometru, kur nuolat vyksta avarijų. „Žinau, ten, Kupiškyje, kažkoks nukrypimas – kapinės buvusios“, – yra prasitaręs  seniūnas. Tačiau patys kupiškėnai pasakojo, kad toje vietoje buvusi pelkė ir galbūt nelaimes lėmę požeminiai vandenys, žemės trauka ir kosminės jėgos.

Kur daugiausia žūsta žmonių?

Daugiausia nelaimių mūsų rajone įvyksta kelyje Rokiškis–Obeliai. Lietuvoje yra sudarinėjami specialūs žemėlapiai – vietos, kuriose įvyksta daugiausia avarijų, jos žymimos „juodosiomis dėmėmis“. Ankstesniais metais akcentuota vieta, kurioje dažniausia nutrenkdavo pėsčiuosius ar dviratininkus, – Antanašės gyvenvietė. O pačiame Rokiškyje prieš dešimtmetį nelaimingiausios vietos minėtos tokios: Respublikos ir Jaunystės gatvių susikirtimas ties  „Iki“, Taikos–Respublikos ir Juodupės–Vytauto gatvių sankryžos. Čia per metus įvykdavo aštuonios ir daugiau avarijų. Kalbant apie užmiesčio kelius, pavojingiausia kelio Rokiškis–Daugpilis–Panevėžys sankryža už viaduko. „Tačiau pirma reikia kelius sutvarkyti, o tik po to daryti išvadas“, – teigė policijos pareigūnai prieš gerą dešimtmetį. O šiandien? Ar kas nors pasikeitė? Robertas Krasauskas, rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkas, sakė, jog daugiausia eismo įvykių su pasekmėmis įvyksta toje pačioje kelio Daugpilis–Rokiškis–Panevėžys   sankryžoje prie viaduko. Taip pat, anot R. Krasausko, problemų būna Vytauto–Juodupės gatvių sankryžoje, kai išsijungia šviesoforas ir žmonėms „pradeda maišytis“, kuris kelias – pagrindinis. „Turėjome problemų kelyje Rokiškis–Kavoliškis,  et atsirado pėsčiųjų takas, ir problemos neliko… Pavojinga Laibgalių sankryža“, – sakė pareigūnas. Ar jis tiki, kad avarijas tam tikrose vietose lemia kokia nors mistika? „Ir patys vairuojame… Kartais žvilgt – nieko nėra ir staiga… nutirpsti visas… Ar tai mistika ar ne, nežinau, bet, manau, nepasižiūri“, – šypsojosi pašnekovas. Jis minėjo ir labai kritikuotą Panemunėlio žiedą. „Ten būdavo nemažai įvykių, turėdavusių skaudžių pasekmių, o žiedas tai išsprendė“, – sakė R. Krasauskas. Ar Rokiškio rajone šiandien yra vadinamųjų „juodųjų dėmių“? Vakar rytą, vos R. Krasauskas pradėjo jomis domėtis, „užlūžo“ pareigūno kompiuteris.

Aplink Rokiškį anomalijų nepažymėta

2006-aisiais Kriaunų muziejus gavo žemėlapį, kuris liudijo, kad šis miestelis yra magnetinių  anomalinių zonų centre. Tuometinė Kriaunų muziejaus vedėja, ragana ir burtininkė Algimanta Raugienė ne kartą mums pasakojo gavusi žemėlapį iš kraštiečio, buvusio finansininko Vinco Kazanavičiaus. Sulaukusi siuntinio, o jame – keletas senų žemėlapių. Vienas vokietmečio, kitas spausdintas Jungtinėse Amerikos Valstijose, o didžiausią susidomėjimą sukėlė trečiasis – aštuntojo dešimtmečio rusiškas anomalinių–magnetinių zonų žemėlapis (anomalija – nukrypimas nuo normos). Tuomet pirmą kartą muziejaus vedėja išvydo „tokį dalyką“, nors iš kunigų buvo girdėjusi  kad panašūs žemėlapiai egzistuoja. Gautasis – vien Rokiškio rajono. Pagal jį, kaip teigė A. Raugienė, Kriaunos iš visų pusių apsuptos magnetinių anomalinių zonų, kurios pažymėtos specialiu neįprastu ženklu. Moteris ištyrinėjo, kad tokių ženklų matyti ir Obelių krašte, o Rokiškyje ir aplink Rokiškį anomalinių zonų nepažymėta. Pavojingiausias kelias, jei tikėsime ženklais, nuo Kamajų į Rokiškį. Būrėja nustatė, kad jis driekiasi anomalinės zonos centre.

Nors žemėlapis spausdintas 1979–1980 metais, A. Raugienė neabejojo, kad pavojingosios zonos dėl teršalų, griuvėsių, civilizacijos niekur nedingo, net išsiplėtė. Be to, ponios Algimantos skaičiavimais, veikia ir virš žemės – kai kur 20, o kai kur net 100 metrų. „Jei tikėsime, kad žemė yra gyva, ji jau pradėjo kovoti su žmonių neprotinga jėga“, – yra sakiusi garsioji Algimanta. Ji ne kartą yra pasakojusi, kad Kriaunos – užburtas kraštas, čia dažniau nei kitur kartasi, skandintasi, skęsta. Tiesa, miestelio seniūnas Arvydas Rudinskas teigė su tuo nesutinkantis.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

 

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie