VšĮ Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro direktorė Lina Valotkienė sakė, kad jų įstaiga gali pasiūlyti daug įvairių programų norintiesiems išmokti kokio nors amato.
Prie Dirdų

Kiekvienas kraštas turi savą istoriją, tarmę, gali didžiuotis savo žmonėmis ir gimtosiomis vietomis. Rokiškis unikalus ne tik puoselėjamais senaisiais amatais, bet ir rajono teritorija, kuri atkartoja Lietuvos kontūrus, į tris dalis padalinta tarme. Čia rasime daug amatininkų, kurie mielai dalijasi savo patirtimi, o jų produktai sertifikuoti kaip tautinis paveldas. O kaip smagu girdėti kalbant tarmiškai, todėl šiemet mūsų skaitytojai laikraštyje ras ir nedidelių straipsnelių, parašytų rokiškėnų tarme. Tikimės, kad tai bus naudinga jauniems, o vyresniesiems primins tuos laikus, kai kitaip rokiškėnai ir nekalbėjo.

Sakoma, kad žmogus, mokantis kokį nors amatą, niekada nepražus ir ant jo stalo visuomet bus duonos. Gražiai nulipdyta puodynė, išausta juosta, dailiais raštais išmarginta pirštinė ar pyragas, keptas pagal seną receptą, nepalieka abejingų. Dažnai tokie žmonės vadinami auksarankiais, nes jų darbo rezultatas džiugina visus.

Kas yra tradicinis amatas?

Etninės kultūros globos taryba yra aiškiai apibrėžusi, kas yra tradiciniai amatai. Tai specialaus parengimo bei įgūdžių reikalaujančios, iš kartos į kartą perduodamos ūkinės veiklos šakos (sritys, formos), grindžiamos daugiausia rankų darbu, elementariais įrankiais, istoriškai susiklosčiusiomis technikomis bei įprastinėmis vietos žaliavomis ir kuriančios produktus, turinčius autorinio individualumo bruožų. Tradiciniais laikomi šie amatai: dailidės (tradicinė namų statyba, išsauganti kaimo architektūros bruožus ar bent reikšmingiausius jos atributus, puošybos elementus); staliaus (etnokultūrine tradicija paremtas baldų gaminimas); stogdengio (stogų dengimas naudojant vietines medžiagas – skiedras, gontus, šiaudus, nendres); krosnininko (tradicinių krosnių, kaminų statyba); kubiliaus (tradicinių kubilų, statinių, puskubilių gamyba); račiaus (tradicinių vežimų, karietų, rogių dirbimas); kalvystė (tradicinių įrankių ir padargų, paminklinių dirbinių, architektūrinių puošybos elementų gaminimas); siuvėjo (tradicinių drabužių ir tradiciniais bruožais grindžiamų drabužių siuvimas); puodžiaus (tradicinių puodų ir tradicijomis pagrįstos keramikos produktų gaminimas); batsiuvio (tradicinio apavo ir šią tradiciją imituojančio apavo gamyba); odininkystė (tradiciniai kailių apdirbimo būdai ir tradicijomis pagristų dirbinių kūrimas); juvelyro (etnine tradicija pagrįstų papuošalų gaminimas iš aukso, žalvario, gintaro, medžio ir kitų medžiagų); muzikos instrumentų gamintojo (kanklių, skudučių, birbynių, švilpynių, būgnų dirbimas); kryždirbio. Prie tradicinių amatų priskirtina veikla yra audimas, pynimas, mezgimas, verpimas, siuvinėjimas, maisto gamyba, žaislų darymas, margučių marginimas, muzikavimas per tradicines šventes ir apeigas.

VšĮ Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centre eksponuojamos Alės Gegelevičienės juostos ir audiniai tautiniams sijonams. V. Bičiūnaitės nuotr.
VšĮ Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centre eksponuojamos Alės Gegelevičienės juostos ir audiniai tautiniams sijonams. V. Bičiūnaitės nuotr.

Ko galima išmokti?

Tradicinių amatų gaivinimo, populiarinimo imasi VšĮ Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centras (RTTAIK), kuriame tuo rūpinasi specialistė amatams ir turizmui Loreta Araminienė.

Pasak specialistės, jų centras organizuoja stiklo, tradicinės keramikos, audimo, drožybos, pynimo, žaislų gaminimo, margučių marginimo edukacinės programas. Elvyra Keršulienė moko senųjų mezgimo, audimo (juostų) amatų; Stefanija Čypienė –  senojo mezgimo (servetėlių, staltiesių, puošybos detalių); Alė Gegelevičienė –  senojo audimo, mezgimo, siuvimo ir siuvinėjimo (tautinio kostiumo); Gita Kolosovienė – karpymo (langų užuolaidų iš popieriaus); Antanina Tumėnienė – margučių marginimo, pynimo, šiaudinių sodų ir žaisliukų vėrimo. Visi šie amatininkai yra „grynuoliai“ – turi tautinio paveldo sertifikatus.

Šiame sąraše yra ir keturios įmonės: riestainius kepanti UAB „Kepėjėlė“, senojo puodininkystės amato puoselėtoja I. Kovalevskio įmonė „Violė“, šakočius ir figūrinius meduolius kepanti L. Sadauskienės IĮ, sertifikuotus tautinio paveldo mėsos gaminius gaminanti UAB „Daivida“.

Pasak centro direktorės Linos Valotkienės, kai kurios edukacinės programos vyksta ne įstaigos patalpose, o amatininkų dirbtuvėse, jų ar bendruomenės namuose. Pavyzdžiui, keramikos pamokėlė tradicinio amatininko dirbtuvėje rengiama Salų dvaro rūmų ansamblio pastatuose. Amatininkas Igoris Kovalevskis pasidalina molio apdirbimo paslaptimis, parodo, kaip pagaminti ąsotį, jį išdžiovinti, glazūruoti ir dekoruoti.
Audimo pamokėlės vyksta tradicinės amatininkės audėjos Genės Šimėnienės namuose Juodupėje. Ji įvairiais būdais audžia lovatieses, staltieses, rankšluosčius. Medžio drožėjas Vidmantas Zakarka dirbtuvėse Panemunėlyje atskleis medžio paslaptis bei su jomis susijusias liaudies tradicijas, išmokys drožti šaukštą. Kulinarinio paveldo patiekalų degustacijos su duonos kepėja Jūrate Pūsliene vyksta  Jūžintų bendruomenės namuose, edukacinė programa „Vyno kelias“ su Raimundu Nagele – Taručių kaime (Pandėlio sen.). Šio vyndario vynai yra sertifikuoti kaip tautinio paveldo produktai.

Programų dalyviams apsilankymas dirbtuvėse būna tarsi atrakcija.

Derinamasi prie poreikių

Svarbiausia lankytojus supažindinti su darbo technika. Pasitelkiamos tradicinės technikos ir gudraujama – jomis kuriami dabartiniame gyvenime pritaikomi dalykai, pavyzdžiui: tradiciniais karpiniais marginami margučiai, iš veltinio veliami žaisliukai, šlepetės, tradicinė juostų pynimo technika naudojama kuriant raktų pakabukus ar trispalvę juostelę valstybinės šventės proga.

Keramikos edukacinės programos mažai ką sudomina ir nėra labai populiarios, nes dirbinių iškart neišsineši namo, juos reikia išdegti, reikia kantrybės. Dėl menkos paklausos sunyko žalvario papuošalų edukacinė programa, mat juos kuriant sklinda daug garsų, reikia jėgos.

Skatindamas susipažinti su tradiciniais amatais RTTAIK organizavo piešinių konkursą, kurio trys pagrindiniai prizai – galimybė su dviem draugais apsilankyti edukacinėse programose. Taip pat organizuojamos edukacinės programos, skirtos pasiruošti prieššventiniam laikotarpiui: rišami advento vainikai, iš vaško likučių mokoma lieti žvakes.

Ar atsiras pameistrių?

„Amatininkai noriai dalijasi patirtimi. Jiems svarbu, kas perims jų amatus. Tai idėjinis dalykas. Audėja G. Šimėnienė Panemunėlio amatų namuose (kunigo švietėjo Jonos Katelės labdaros ir paramos fondo patalpose) moko austi šešias moteris. Ar jos tobulinsis – ateities klausimas. Būtent tobulinimasis ir suprantamas kaip pameistrystė, – sakė L. Araminienė. – Jau aišku, kad R. Nagelės amatą tęs jo sūnus, G. Kolosovienės dukros dalyvauja vaikų liaudies meno konkurse „Sidabro vainikėlis“.

Norintieji tapti pameistriais gali kreiptis tiesiai į amatininkus arba į RTTAIK. Tai veiklos niša nedirbantiems, bet kuriantiems, nes dažnai susiduriama su problema – žmogus nori tapti pameistriu, tačiau yra labai užimtas.

„Ruošiama pameistrių mokymo programa. Laimėtas projektas „Amatų plėtra“  atveria galimybes Salų dvare įrengti pynimo iš vytelių, medinių žaislų ir muzikos instrumentų, drožybos dirbtuves. Lauke bus pastatytos juodosios bei raugo keramikos degimo krosnys“, – apie naujovę kalbėjo direktorė.

 

 

 

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie