Turistų įpročiai ir populiariausias rajono objektas

– Ką šią vasarą turistai itin noriai lankė Rokiškio rajone? 

– Šiais metais turistai buvo itin smalsūs ir domėjosi bei lankė įvairius objektus: pradedant laisvės kovas menančiais bunkeriais, pažintiniais takais, dvarais, bažnyčiomis, baigiant dviračių takais ir galimybe apsistoti kemperiams.

Susižavėjimo sulaukė maršrutas „Rokiškis pėsčiomis“, buvo fotografuojami išpiešti Rokiškio ir Juodupės namai, inkiliukų kompozicija, tapytos langinės.

– Kuo daugiausiai domėjosi?

– Kur skaniai pavalgyti, kur nusipirkti Nerijaus ledų, kur įsikūrusi „Rokiškio sūrio“ firminė parduotuvė, ar veikia muziejus pirmadienį, kur Tautodailės galerija, ar nuomojami paspirtukai, kur mieste tualetas, dviračių takai, kempingas.

– Kaip žmonės dažniau keliaudavo – autobusais ir grupėmis ar mažesnėmis kompanijomis su šeimos nariais, draugais?

– Kaip ir pernai, dažniausiai keliaujama šeimomis, su draugais, t. y. mažomis grupelėmis, nors rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį padaugėjo mokinių stovyklų, kolektyvų išvykų. Keliaujama neskubant. Tikslas yra sužinoti, pamatyti, pajusti, o ne prabėgti ir užsidėti pliusiuką. Daug turistų atkeliavo iš Žemaitijos, Klaipėdos krašto, nuo Marijampolės, Alytaus pusės. Tai rodo, kad atstumai Lietuvoje nebėra svarbūs.

– Kokie objektai šiemet buvo neaplenkiami?

– Labiausiai turistai pasigedo pažintinių takų, nes linkstama laiką leisti gamtoje. Pirmas (po jau seniai įrengto Dusetų girios pažintinio tako) į pažintinio tako vardą pretenduojantis „paukštis“ – Kazliškio šilo takas. Domėtasi Miliūnų kalnų dviračių trasa, o radiobangomis valdomų modeliukų trasa sužavėjo ir M. Katlerį bei M. Bartuševičių.

– Ar karantinas pakeitė turistų įpročius, galbūt ši vasara buvo rekordiška, nes mažiau žmonių vyko į užsienį?

– Įpročių pasikeitimas pastebimas jau nuo pernykštės vasaros. Keliaujama lėtai, mažomis grupėmis. Atvykstantieji į Rokiškį čia apsistoja ir įdėmiai apsižvalgo – užsuka ne tik į rečiau lankomus turistinius objektus, bet ir dalyvauja nedideliuose vietiniuose renginiuose.

– Ar daug turistų užsuko pas jus, į TAIC? Ar TAIC buvo pirmoji rajone jų apsilankymo vieta?

– Džiaugiamės gausiais turistų srautais mūsų centre, jie čia užsuka pirmiausia, susirenka visą informaciją, sudaromas improvizuotas kelionės maršrutas po miestą ir rajoną, įsigyjama suvenyrų bei vis dar populiarių „Surink Lietuvą“ magnetukų. Kitų miestų šventėse įsitikiname, kad Rokiškį jau pažįsta, klausia galimybių aplankyti konkrečius objektus, dalijasi įspūdžiais iš jau aplankytų objektų.

– Ar galėtumėte išskirti šios vasaros didžiausią traukos objektą?

– Labiausiai turistus nustebinęs – Salų dvaras. Nesitikėta ten rasti tokios jaukios aplinkos, užsiėmimų ir veiklų vaikams.

Populiariausias Salų dvaras nemiega ant laurų – imasi naujų idėjų

Tam, kad Salų dvaras sulauktų tokio populiarumo, buvo plušama iš peties. Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovė Birutė Dapkienė pasakojo, kad dvare siūloma daugybė naujovių, o veikla labiausiai orientuojama į pramogas šeimoms. Viso kolektyvo susitelkimas ir darbas skatina tikėti ir tolimesne sėkme, o veiklų dvare tik daugės. Su B. Dapkiene kalbėjomės apie populiarumą lėmusias veiklas, artėjančios žiemos sezono pramogas ir kitų metų vizijas.

– Kokios Jūsų siūlytos pramogos šią vasarą labiausiai pasiteisino?

– Nebuvo koordinuotų visų mūsų veiksmų, greičiau buvo bandymų – kiekvienas žingsnis tarsi iššūkis, tačiau koncentravomės į vaikų stovyklas ir šeimų pramogas. Taigi didžiausio populiarumo sulaukė vaikų stovyklos, o turistams įdomiausia buvo Salų dvaro istorija – kas buvo prieš ir kas yra dabar. Jiems patiko nuoširdūs pasakojimai. Dvaro svečius traukė staliukai, esantys terasoje – atvykusieji čia prisėsdavo, nusifotografuodavo ir atsigerdavo kavos.

Šiltuoju metų laiku į putų šou savaitgaliais atvykdavo didelės turistų grupės iš Anykščių ar Panevėžio, kitų aplinkinių rajonų. Vaikai dar jodinėjo arkliukais, lankė alpakas, maudėsi, valgė ledus, taigi ir mažieji, ir jų tėvai galėjo linksmai praleisti popietę. Tokiais savaitgaliais dvare apsilankydavo kone pusantro tūkstančio žmonių, o tai mums – didžiausias džiaugsmas ir įvertinimas.

Dvaro restorane didžiausio populiarumo sulaukė obuolių pyragas ir blyneliai.

Domėtasi ir plaukiojančia sala su palme. Ji daug ką sužavėjo, tačiau šiemet neturėjome galimybių išnaudoti šios pramogos. Tikimės, kitais metais visi galės ja pasimėgauti, kaip ir sūpuoklėmis ant vandens.

– Kam kilo neįprasta idėja įkurti plaukiojančią salą?

– Tai buvo mano idėja. Būna, ryte atsikeli su nauja mintimi, ką dar galima padaryti. Kartais net atsibusti bijodavau, nes galvoje sukosi tiek įvairiausių minčių, kurias reikia sudėlioti, apšlifuoti. Tuomet imi ir darai. Džiugu, kad kolektyvas visoms idėjoms pritaria, tiki tuo, ką darome.

– Kodėl nusprendėte orientuotis į vaikų pramogas? Ar jų rajone trūksta?

– Vaiką visuomet lydi suaugęs žmogus. Orientuotis į vaikus yra praktiška. Atvyksta šeimos ir visi nariai pramogauja – tėvai gali apsilankyti edukacijose, pramogų vaikams apstu.

– Iš kokių tolimiausių Lietuvos miestų sulaukėte svečių?

– Atvyko net užsieniečių – stovyklose dalyvavo vaikai iš Vokietijos. Šią vasarą sulaukėme turistų iš Telšių, Šiaulių, Klaipėdos. Labai daug svečių sulaukėme, kai Panevėžio krašto laikraštis apie mus parašė, kauniečių ir vilniečių taip pat nestigo.

– Kokių turistų įpročių pastebėjote?

– Dažnai čia užsukdavo svečiai važiuodami iš Ilzenbergo dvaro. Buvo ir daugybė atsitiktinių turistų, nusprendusių važiuoti, anot jų, bet kur. Važiuoti nežinant kur – keistas, bet populiarus keliavimo būdas.

– Tam, kad idėjos virstų realybe, reikia nemažai finansų. Ar naudojatės paramomis?

– Mūsų niekas neremia, tačiau kai kurios vizijos įgyvendinamos projektinėmis lėšomis. Jeigu mes gautume papildomų pajamų, tai būtų kosmosas – dar daug visko esame prigalvoję… Tik tam turi ateiti laikas.

– Ar tikėjotės sulaukti tokio populiarumo?

– Jau pirmąją dieną, kai planavome nuomotis dvaro kambarį galerijai, tikėjau, kad mūsų veikla išaugs. Tikėjome, kad galime prikelti dvarą antram gyvenimui, o dabar mūsų tikslas – kad visa veikla įsivažiuotų. Tikėjau žmonėmis ir komanda, tačiau ir kiti patikėjo manimi.

Dvaro lankytojai net su ašaromis akyse dėkojo kolektyvui už darbą. Tai didelis įvertinimas.

Siekėme, kad veiklos nebūtų nuobodžios ir banalios, kad žmonės išsivežtų daug gerų įspūdžių. Mes matome perspektyvą – Salų miestelis gali tapti kurortiniu, turizmas čia gali plėstis ir būti patrauklus.

– Ar žiemą ketinate veiklą kiek pristabdyti?

– Dabar didžiausias mūsų noras – prikelti senąją kino studiją, kur yra aparatų, skirtų filmams rodyti. Šaltuoju metu vieną savaitgalį rodytume filmus vaikams, kitą – suaugusiems. Planuojame medaus-midaus edukacijas, tapyti juoduoju ir baltuoju šokoladu – nusitapytą paveikslą žmonės galės suvalgyti. Planuojame pramogų vaikams.

Vasarą ketiname rodyti filmus ant tilto, virš vandens, išnaudoti ežero potencialią, kad žmonės galėtų ne tik nusimaudyti, bet ir pasiplaukioti. Norėtume plėsti maitinimo erdves, kad svečiams būtų pakankamai erdvės, taip pat išgryninti kabrioleto idėją – šiemet buvo bandymų, tačiau kitąmet sudarysime maršrutus ir tai taps didžiule pramoga. Šiemet kabrioletu vykome į „Levandų Vanagynę“, „Vieversynę“, Rokiškio baseiną – visiems buvo labai smagu.

Užimti svečius turime kuo visais metų laikais, tačiau vasarą – didžiausias bumas.

Projektą iš dalies remia: