Tikrumo paieškos: žvilgsniai į savo miestą iš tolo

Agnė SIRGĖDAITĖ

Aktorė, keliautoja, rašytoja, gyvena Balyje

Ką apie Rokiškio unikalumą, išskirtinumą pasakoji savo draugams užsienyje? Kuo mes ypatingi ar išskirtiniai? Ar sugebame saugoti tai, ką turim? Kur vestum svečią, kai Rokiškyje jau būtų parodyta ir bažnyčia, ir dvaras?

Tai, ką laikėm minusu

„Aš tavį myliu“, – iki šiol atsimenu, kaip išraudau klausydama pirmų repeticijų įrašų. Su kursiokais turėjom repetuoti meilės dialogus. Man teko vaidinti su grupės draugu, kilusiu iš Marijampolės. Mūsų meilės duetas, matyt, buvo vienas juokingiausių. Kai aš prisipažindavau mylinti aukštaitiška tarme, jis atsakydavo tarmiškais suvalkietiškais sakiniais. Tą kartą mažai dramos buvo, matyt, daugiau juoko žiūrintiems nei graudinimosi dėl meilės kupinų žodžių. Apskritai visas mano kursas, ko gero, buvo „tarmiškiausias“ per visą akademijos istoriją. Tai, ką kadaise laikėme minusu – nemokėdami kalbėti taisyklingai – baigę visi didžiavomės, kad kiekvienas su savo tarme buvom ir likom išskirtiniai. Palikus gimtąjį kraštą, aš vis labiau pasiilgstu tarmiškos kalbos. Juk „aš tavį myliu“ skamba kur kas nuoširdžiau nei taisyklingai išreikšti jausmai…

Apie kaimiečio širdį 

Jau nežinau, kiek mūsų, rokiškėnų, per Lietuvą ir pasaulį galima suskaičiuoti. Matyt, nė vienas iki šiol nesuprantam, kodėl kiti nepailsdami bando mus įtikinti, kad mes savo kraštą vadinam RAkiškiu. Niekad nesupratau, kas ir kada „įsikando“, kad mes savo kraštą būtent taip vadinam? Ar aš kai ką praleidau? Ne viską tarmiškai išmokau?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad augti mūsų krašte buvo lengva. Nelengva. Manau, dažnas mano kartos žmogus man pritartų. Gyvenimo mokykla mūsų miestelio mokyklose, kiemuose ir gatvėse nebuvo lengva, tačiau… šiandien jaučiuosi laiminga, kad užaugau būtent čia. „Tvirtas stuburas“, „užauginta skūra“ – vadinkim tai kaip tik norim, tiesa ta, kad palikusi gimtą kraštą į pasaulį išvykau žinodama, jog ne tik gerą ir jautrią „kaimiečio“ širdį turiu (su visa pagarba didmiesčio žmonėms – kaimiečio širdis – sena legenda, kurios dar niekas nenuneigė), bet ir stiprų charakterį.

Dar pas mus yra turgus. Originaliausias dalykas. Visiems savo užsieniečiams draugams pažadėjau, kad kai jie atkeliaus manęs lankyti į Rokiškį, eisim į turgų. Ten ir tarmės, ir teatro, ir tikro rokiškietiško triukšmo rasi.

Arvydas BAGDONAS

Kraštietis dailininkas

Galėčiau daugiau kalbėti kaip dailininkas. Rokiškis geografiškai yra šiek tiek nustumtas į pakraštį, todėl reikia pastangų, įmantrumo, kad būtų matoma dailė, kurios čia pakanka. Langinės, žinoma, gerai, bet būtų gerai ir mažoji skulptūra, tapyba erdvėse ir panašūs dalykai. Liūdina tai, kad miestas vis dar neturi savo galerijos. Tik Kultūros centras, dvaras, dabar ir biblioteka – vietos laikinai eksponuoti paveikslus. Daugiau nėra, o būtų konkretus pastatas, būtų traukos objektas. Dusetų galerija – puikiausias pavyzdys, kad kur kas mažesnis miestelis turi ypatingą trauką ir labai stipriai sujungia. Ir Rokiškyje galėtų būti vieta, kur nuolat būtų galima demonstruoti išeivijos ar Rokiškio dailininkų darbus, galėtų vykti teminiai, istoriniai dalykai, konkursai. Juk vietos dailininkų branduolys nemažas, o jei dar subursime kraštiečius, kurie nenuplėšę saitų su Rokiškiu, maitinasi iš jo syvų, iš vietos, kur buvo pradėti. Tie dalykai svarbūs ir kūryboje. Jie gali būti saugomi Rokiškyje. Ledų fabriku? Mineraliniu vandeniu? Nebūsim ypatingi, nes tai nėra amžini dalykai. Ledo ritulys, kitas sportas gerai, bet tai irgi neturi išskirtinumo, kad tai tik mūsų, Rokiškio.

Aurimas ŠIRVYS

Architektas, gyvena Vilniuje

Kuo Rokiškio kraštas gali būti įdomus ir išskirtinis, kad taptų lengvai atpažįstamas tarp kitų regionų? Ką iš turimo mūsų krašto paveldo pavyko geriausiai panaudoti vystant šiandieninius kultūrinius, meno, istorinius, miesto projektus? O ko nesugebame panaudoti, bet būtų verta? Vis dar blaškomės tarp kultūrinio ir pramoninio veido. O gal tai nieko blogo? Ką manote?

Apžvalgos perspektyva – jau kaip lankytojo

Atsakyti į šiuos klausimus pamėginsiu  apibendrinant juos visus. Be abejo, tai sudėtinga, kadangi Rokiškio krašte nebegyvenu daugiau nei trylika metų. Todėl ir apžvalgos perspektyva jau kaip lankytojo.

Taigi apie mūsų krašto paveldo pritaikymą. Norint tai aptarti, pirmiausia kyla klausimas, ar tikrai tiek daug pritaikymo pavyzdžių turime, kad būtų galima sakyti – vieni geresni, kiti mažiau geri, ir juos lyginti? Pritaikytų paveldo objektų, pavyzdžių, Rokiškio rajone, ko gero, turime tik keletą. Ir tai, matyt, yra didžiausia problema.

Kitas momentas, jei viename kambaryje yra spinta su eksponatais, ar tai jau yra pritaikymas? Jei taip, tai ar to pakanka? Jei pakanka, tai kuo mes norime būti išskirtiniai iš kitų regionų ir su kuo mes lyginamės, nekalbant apie kitus Europos miestus?

Tiek pritaikymuose, tiek jų koncepcijose dažnu atveju matomas vienas bendras bruožas „tai jau kažkur mačiau“. Taip yra ir daugelyje projektų, ir kultūrinių renginių. Tai itin gaju, kadangi lengva koreliuoti ir vystyti tai, kas jau yra sukurta. Bet čia atsispindi ir kita medalio pusė. Pavyzdžiai, kurie yra kopijuojami, pas mus yra dar ir nupiginami. Dėl to negali lyginti platesniame kontekste. Nebent ne toliau nei per tvorą pažvelgus. Na, kad ir tik iki Biržų. Bendrai tai tampa tiesiog „visai neįdomu“. Taip, tai yra ta tiesa, kurią, manau, visi ignoruoja ir kratosi. Be abejo, geriau kažką daryti, negu nedaryti, geriau kažką kopijuoti negu nieko… Yra keli objektai, kurie pritaikyti ir gyvena. Bet tikrai ne „iki galo“. Kiekvienam  kažko trūksta. Dažnai pamirštama, jog tai pirmiausia skirta lankytojui. Todėl sąvokai „geriausi“ ar „geriausi regione“, mano nuomone, dar toloka, kol kas. Tiesiog yra taip pat, kaip ir kitur.

O, bet, tačiau…

Rokiškio mieste yra keli „reiškiniai“, kurie lyg ir galėtų dėl savo idėjos ar dėl to, kad patys yra unikalūs, tapti „perliukais“ ne tik regiono, bet ir Europos kontekste. Tačiau, kaip ir minėjau, ne „iki galo“… Pavyzdžiui, Rokiškio dvaro rūmai ir jų teritorija. Tiesiog puiki vieta. Per dvidešimt metų iš šabakštynų jau atsiveria autentiškos aplinkos ir tvarkos įvaizdis, o, bet, tačiau… Kiek laiko ten galime praleisti atsivedę svečių? Daugiausia dvi valandas. Tokiame pasakiškame dvare ir jo parke norėtųsi pasišnekučiuoti, pailsėti, pasiklausyti paukščių čiulbėjimo, na, kad ir elnių baubojimo, išgerti kavos ar ko užkasti.

Kitas iš tiesų unikalus reiškinys – medinės langinės, kurios atspindi liaudies tradicijas ir meną. Ko gero, vietos gyventojams jau nebematomas dalykas yra tai, kokius „nuostabius“ plastikinius langus jos puošia…

Visai kitoks pavyzdys

Išskirdamas iš šios prizmės patį geriausią pavyzdį, sakyčiau, Rokiškio Šv. Mato bažnyčia. Kuo išsiskiria šis objektas? Pirmiausia tuo, kad jos pritaikyti net nereikia, nes jis veikė, veikia ir veiks ilgai pagal savo pirminę funkciją – sakralinę. Tačiau dėl itin gero valdymo tai yra pavyzdys, kaip gerai pagal savo pirminę funkciją veikiantis objektas pritraukia daugybę lankytojų, papildomai suteikiant galimybę pažinti bažnyčią iš istorinės, architektūrinės, memorialinės, meninės ir kitų pusių. Pritaikyta kripta, kurioje ilsisi grafai, įrengta sakralinių relikvijų bei archeologijos ekspozicijos, galima užlipti į bokštą ir t. t. Netgi mintis įmetus monetą įjungti bažnyčios apšvietimą yra išskirtinė. Taip galima pažinti šią itin unikalią bažnyčią, kartu ją liečiant bei pajaučiant. Tai yra gyvo pritaikymo pavyzdys, visiškai kitoks nei „eksponatai rankomis neliečiami“.

Projektą iš dalies remia: