blank
Violeta Jasineviciene: „Balta spalva man gražiausia.“ V. Jasinevicienes archyvo nuotr.
blank
Už tradicines veltas skrybėles Violetai Jasinevičienei skirtas „Aukso vainiko“ (regioninio turo) specialusis diplomas. Mindaugo Karčemarsko nuotr.

Už skrybėles – specialus diplomas

Praėjusiais metais respublikinės liaudies meno konkursinės parodos „Aukso vainikas“ regioniniame ture Anykščiuose rokiškietei tautodailininkei Violetai Jasinevičienei vertinimo komisija skyrė specialųjį diplomą už tradicines veltas skrybėles. Taigi ir kalbą apie vilnos vėlimą pradėjome nuo komisiją užbūrusių skrybėlių. „Konkursinės skrybėlės puoštos vytinėmis juostomis, povo plunksnomis. Juostas kūriau aš ir Alytė Gegelevičienė. Juostas pinti mokiausi būtent iš Alytės“, – pradėjo Violeta.

Pasak tautodailininkės, dabar skrybėlė irgi rodo savininko statusą. Šiandien kai kam tai labai praktiškas galvos apdangalas. Kai kam – papuošalas ir elegantiškumo ženklas, ypač, jei ta skrybėlė prabangi. Ji yra neatsiejama ir tautinio kostiumo dalis.

Panaudoja net indus

Veliant gaminius iš vilnos, tenka įdėti daug rankų darbo. Veliant šlapiuoju būdu, vilna susluoksniuojama, sudrėkinama muiluotu vandeniu ir glostoma, glostoma…Veltiniai ir šlepetės formuojamos ant kurpalio. O kaip formuojamos skrybėlės, juk jos turi atitinkamą išlenkimą, brylių? Pasirodo, reikia žinoti, kokia kryptimi kloti vilną, kad ji arba trauktųsi, arba plėstųsi. Tokiu būdu  formuojami bryliai. Viršugalvis formuojamas medinės „galvos“ formos pagalba. Tačiau skrybėlių savininkų galvos, be abejo, skiriasi dydžiu, todėl Violeta skrybėlių viršų baigia suformuoti ant įvairiausių indų ir puodynių ir netgi savo pačios galvos.

Dominuoja ramių spalvų paletė

Pasisekimą mugėse, šventėse turi tiek vyriškos, tiek moteriškos skrybėles. Moterims ji kuria puošnesnes – su natūraliu šilku. Jo gijos įveliamos į vilną arba šilko audiniu padengiama visa skrybėlė. Ar jas galima pamatyti ant rokiškėnių galvų? ,,Taip. Rokiškyje yra įsigijusi ir dėvi buvusi pedagogė, dabar jau senjorė, bei individualios įmonės savininkė. Vieną jauna moteris įsigijo Raubonyse (Pasvalio r.), amatų festivalyje „Vilnonės dienos“. Taip pat dėvi mano dukra. Skrybėle džiaugiasi ir ją mielai dėvi Valdovų rūmų darbuotoja. Bent trys iškeliavo į užsienį“, – pasakoja tautodailininkė.

Po vienos mugės Druskininkuose ji buvo pasinėrusi į berečių vėlimą, mat šių galvos apdangalų įsigijo moterys iš Sankt Peterburgo. Po to iš šio Rusijos miesto atsirado daugiau klienčių.

Beje, pati Violeta mėgsta visus galvos apdangalus – nuo beretės iki skrybėlės.

Veldama skrybėles, ji renkasi arba klasikinę juodą, arba plytinę spalvą, tačiau pačios mylimiausios yra balta ir vadinamosios žemės spalvos: „Baltas veltinis visada pirmoje vietoje. Kur bebūčiau – mugėje ar parodoje – baltus gaminius išdėlioju pirmose vietose, pirmose lentynose, nes jie gražiausi. Taip pat myliu rusvą, pilkšvą spalvas. Spalvingais mažiau žaviuosi, bet atsiranda poreikis, kada norisi „išeiti“ iš ramių spalvų. Tada imuosi šiltesnių, bet jos nėra rėkiančios. Jos švelnios.“

blankNuo mezgimo – prie vėlimo

Kokia buvo skrybėlių vėlimo  pradžia: ar iš būtinumo, ar knietėjo išbandyti naujoves? „Pati sugalvojau. Visą laiką įdomu kažką nauja atrasti. Taip gimė ne tik skrybėlės, bet ir beretės, batai, rankinės. Kitas mano pomėgis – mezgimas. Jis atėjęs iš vaikystės. Būdama mokinė, daug mezgiau, nes mezgė mano teta, močiutė. Mokiausi iš jų. Be to, senelis (mamos tėtis) vėlė veltinius, teta audė vilnonius kilimus, lino rankšluosčius, lovatieses, rišo šiaudinius sodus. Kol nebuvo užsienietiškų drabužių, megzdavau saviems vaikams, dabar tuos mezginius saugome kaip relikvijas. Vyras piešdavo raštus ant milimetrinio specialaus popieriaus, o aš perkeldavau raštus į mezginį. Šis užsiėmimas labai ilgai buvo mano gyvenime ir labai patiko. Man kuo daugiau įvairesnių siūlų kamuoliukų krepšyje, tuo mezgimas įdomesnis. Po to ėmiausi riešinių, kai buvo jų didysis bumas, o dabar jas mezgu dėl savęs ir vieną kitą kitiems. Šiuo metu ant bangos vėlimas“, – apie polinkį į rankdarbius atviravo Violeta.

Grįžo vaikystės aidai

Pasak Violetos, ją paveikė tai, kas atkeliavo iš vaikystės. Kai vaikai sukūrė šeimas ir išėjo iš namų, grįžta dalykai, kuriuos matė ir patyrė pas senelius. Būdama tiksliųjų mokslų atstovė, visada domėjosi ir žavėjosi tuo, kas yra susiję su menu, rankdarbiais, lietuviškomis tradicijomis ir amatais. Vėlimas tapo ne tik laisvalaikio pomėgiu, bet ir savotiška gyvenimo dalimi – tautodailininkų gretose ji yra nuo 2016 m., pirmąją personalinę parodą surengė 2018 m., o 2019 m. jai suteiktas  Lietuvos sertifikuotų tautinio paveldo produktų (veltinių) tradicinės amatininkės vardas. Keturis kartus jos darbai eksponuoti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“. Savo gaminius iš vilnos bei vilnos vėlimo amatą pristatė įvairiuose renginiuose, parodose, mugėse, edukacinėse programose ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje.

Ruošiasi dviem parodoms

Dabar Violeta ruošiasi jubiliejinei parodai, kuri planuojama Salų dvare gegužės viduryje. „Džiaugiuosi, kad parodos pradeda atgyti. Jubiliejinėje parodoje dalyvaus dar keletas mano kolegų – tų, kurie šiais metais švenčia asmeninius jubiliejus su penketuku arba nuliu gale, – linksmai apibūdino moteris. – Planuoju, ką eksponuosiu, bet dar nenoriu garsinti, nes jei nepavyktų įgyvendinti, būtų negražu. Prieš jubiliejinę parodą dar laukia tautodailininkų ataskaitinė paroda.“

Nepabūgo atskleisti tik vieno rankų kūrinio, kuris jau paruoštas jubiliejinei parodai. Tai velta suknelė, prie kurios bus priderinta velta skrybėlė ir kiti aksesuarai.

Šiaudinės – kasdienės, veltinės – išeiginės

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad Lietuvos valstiečiai iki XX a. 3 dešimtmečio (kai kuriose vietose ir ilgiau) per vasaros darbymečius dėvėjo šiaudines skrybėles. Tokias pynė arba siuvo iš kvietinių lygių ir karpuotų pynelių. XIX a. ypač buvo mėgstamos skrybėlės su didelėmis atbrailomis, kurios saugojo nuo saulės spindulių. XVI–XVII a. iš Vakarų Europos pradėjo plisti įvairių formų veltinės skrybėlės. Jos buvo veliamos iš avių vilnos, puošiamos namie austomis margaspalvėmis juostomis, juostų kutais, povų ir kitų paukščių plunksnomis. Tokios skrybėlės tapo išeigine lietuvių valstiečių galvos apdanga ir tautinių drabužių dalimi. Dėvėtos visais metų laikais, išskyrus žiemą. XIX a. pab.–XX a. pr. jas pamažu išstūmė fabrikų gamybos skrybėlės.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: