blank
Šv. Antano atlaidai Juodupėje.

Kokios pagalbos meldė?

Birželio 13-oji yra Šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, Italijoje garsėjusio ypatingai iškalbingais pamokslais XIII a. pirmoje pusėje, diena. Į šv. Antaną maldoje kreipiamasi ieškant pradanginto ar pamesto daikto. Šventojo pagalbos tikėdavosi jaunamartės, jeigu ilgai nesusilaukdavo pirmagimio. Bažnyčioje ant šv. Antano altoriaus jos uždegdavo žvakelę ir padėdavo išaustą juostelę – tokią pat, kokia perjuosiamas krikštyti vežamas kūdikėlis. Netekėjusios merginos prie šio altoriaus maldoje išsakydavo savo meilingas svajones. Šv. Antanas Paduvietis laikomas saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo, todėl kaimo žmonės tądien melsdavosi, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų.

Saviti, tradiciniai Antaninių papročiai

Aukštaitės moterys per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Galvota, kad tai toks reiškinys, kai kažkur toli žaibuoja, bet griaustinio nesigirdi, ir augalus nuo to tariamai nusėjančios rudos dėmelės. Linų pluoštas tada nebūsiąs stiprus.

Nuo šios dienos kaimuose prasidėdavo jaunimo naktigonės. Jaunimas pernakt vakarodavo, dainuodavo aplink laužus, kepdavo lašinius, žuvį, gaudydavo ir virdavo vėžius. Naktį laukuose būdavo palikti arkliai. Jei patekėjęs mėnuo apšviesdavo kaštonės kumelės kaktą, tai buvo laikoma geru ženklu, kad kaimenėje bus daug kumeliukų.

Mūsų tradicijose priimta dar išvakarėse pasveikinti varduvininkus – Antanus – nemačiomis ant jų namų durų ar kiemo vartelių užkabinant vainikus.

Nuo Antaninių – valioj, valioj…

Yra priežodis: „Šv. Antanas sėtuvę pakabina.“ Kitas priežodis sako: „Griežlė jau rėkia, reikia eit pievų šienaut.“ Taigi nuo Antaninių būdavo pradedamas didelis vasaros darbas – šienapjūtė. Buvo tikėta, kad nupjauta žolė gerai atželia, jeigu ji pjaunama per jauną mėnulį. Juokauta, kad jei žolę šienausi sode visai prie pat obels, antaniniai obuoliai išaugs kamuolio didumo.

Etnologas Libertas Klimka pasakoja: „Kitados kaimai turėdavo bendras pievas. Tad ir šienapjūtė buvo bendras, talkos darbas. Išeidavo vyrai į lankas saulei tekant, kai kiekviename rasos lašelyje sutviska po mažytę vaivorykštę. Pats gamtos gražumas, pats gyvybinės energijos šėlsmas. Suskamba, sužvanga plakami dalgeliai. Išvarę pradalgę, kitą vyrai sustoja galulauky, pasirėmę ant dalgių užtraukia dainą. Šienapjūtės dainos pagal dažnai jose skambantį priedainį „valio“ vadinamos valiavimais. Jos būdavo dainuojamos tęsiamai, lėtai, kad plauktų per visas paupių pievas, grįžtų aidu nuo miško, paupio šlaitų: Valioj mano dalgeli, valioj, valioj! Nepapustęs dalgelio, nepapjausi šienelio… Tada iš kito kaimo atsiliepia: Valioj, valioj… Išties, valiavimas – tai tikra vyrų daina. O šienavimas – tikras vyriškas darbas. Vidurdienį į lauką jiems lauknešėliuose atnešami pietūs: tai žalibarščiai, rūgpienis su karštomis bulvėmis, lašinukai su svogūnais; atsigėrimui – sula.“

blank
1975 m. etnografinis ansamblis Juodupės estradoje.

 „Litovka“ – net iki Uralo

Dalgiu mūsų krašte žolė pjaunama nuo labai seniai. Anot etnologo, sakmė pasakoja, kad dalgį žmogus gudrumu išviliojęs iš velnio. Archeologai randa dalgelius, įdėtus į vyrų kapus III–IV a. po Kr., o IX–XII a. dalgių forma jau labai panaši į mūsų laikų.

Anksčiau Lietuvos etnografiniuose regionuose dalgiai būdavo tveriami labai skirtingai. „Yra trys pagrindinės dalgiakočių atmainos: su viena rankena ties viduriu koto, su dviem rankenomis, su viena rankena bei ranktūriu. Dviejų rankenų dalgis vadinamas glėbiniu, nes jį reikia laikyti tarsi glėbyje; plonasis galas virš kairės rankos. O tas su ranktūriu – tai šunakojis. Vienos rankenos dalgiu pjaunama Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, glėbiniu – šiaurinėje Lietuvos dalyje, šunakoju – Žemaitijoje ir kai kur Suvalkijoje. Iš liauno medžio išpjautas dalgiakotį apjuosiantis lanketas dar vadinamas balžienėliu, jungu, kojele, lankeliu, rankele, rankavėtu, rukavečiu, runkajetu. Tokie pat dalgiai žinomi Baltarusijoje ir Rusijoje, net iki Uralo; ir visur jie vadinami litovkomis“, – teigia L.Klimka. Pasirodo, jie nusižiūrėti nuo mūsų krašto ir XVI a. pakeitė trumpakotes rusiškas „gorbušas“. Įdomu tai, jog geriausius dalgius visoje Rusijos imperijoje XIX a. gamino Naujojoje Vilnioje pastatytas fabrikas.

Dalgio geležtis turi būti kieta, bet ne per daug, kad plakant netrupėtų. Geležties gerumas būdavo bandomas braukiant peiliu ar nagu per ašmenis, lenkiant juos. Arba nustatoma iš garso: paėmus už smaigalio, suduodama per akmenį. Geras dalgis skamba ilgai, aukštu tonu. Geležties ašmenys išploninami plakimu. Sakydavo, kad ašmenis reikia iškalti, ištinti. Apskritai lietuvis ūkininkas labai kruopščiai rengdavosi šienapjūtei.

Šienpjovių varžytuves derina prie Antaninių

Mūsų laikais dalgis tapo retenybe, nes šienaujama kitaip, retai kuris vyras bemoka dalgiu išsukti plačią, lygią pradalgę. Tačiau senosios tradicijos sugrįžta pasikeitusia forma, įgijusios renginio pavidalą. Vieną tokių renginių organizuoja Konstantinavos kaimo bendruomenė (Kazliškio sen.).

Jau aštuoneri metai, kaip kaime vyksta „Pirmosios pradalgės“ varžytuvės, kurių laikas derinamas prie Antaninių. Vyrai varžosi, kuris suguldys plačiausias, lygiausias, tiesiausias, gražiausias, „nepasišiaušusias“ pradalges. Kiekvienas pjovėjas atmatuotame laukelyje privalo išrėžti vieną sumuštinę pradalgę, o likusias – paprastas. Tačiau 2019 m. parodomąją pradalgę rėžęs Arnas Gurklys iš Suvainiškio plačiais mostais 5 metrų pločio laukelyje sugebėjo išpjauti vieną sumuštinę pradalgę, o paprastoms nebeliko žolės. Tai nekelia nuostabos žinant, kad šis vaikinas 2018 m. tapo šienpjovių šienpjoviu.

Tradiciškai varžomasi dviejose grupėse – jaunimo ir patyrusių šienpjovių. Triūsą vertina rimta, reikli komisija. Iš visų pjovėjų – o jų būna ir keliolika, ir kelios dešimtys – renkamas šienpjovių šienpjovys.

blank
Kaip šienaujama dalgiais, galima prisiminti „Pirmosios pradalgės“ varžytuvėse.

Vyrai – sau, moterys – sau

Suprantama, svarbu ne tik pjovėjo patirtis, bet ir gerai paruoštas dalgis. Daugelis atsigabena savus. Neturintieji savųjų išbando per edukacines dienas įtvertus, išplaktus dalgius, tačiau, pasak kai kurių vyrų, geriau prie rankos limpa savi. Kartais prie pradalgių patrypčioja ir varžytuvių žiūrovės moterys, tačiau renginio organizatorė Irena Žindulienė nusišypso ir prasitaria nežadanti į renginio programą įtraukti moterų varžytuvių, nes laikomasi tradicijų, pagal kurias senovėje pievoje dalgiu mosuodavo tik vyrai, o moterys grėbdavo šieną, į lankas nešdavo lauknešėlius.

Ne veltui praėjusiais metais prieš varžytuves buvo suorganizuota edukacinė diena „Senosios šienapjūtės tradicijos“. Joje pasakota, kaip būdavo ruošiamas lauknešėlis, kuriame tilpdavo ir pusryčiai, ir pietūs. Pagrindiniu valgiu buvęs sūris, sviestas, lašiniai (dešrų iki šienapjūtės nebelikdavę) su svogūnų laiškais ir duona. Vyrai atsigaivindavo rauginta sula arba ubagyne, vadinamąja „čiupka“. Lauknešėlyje būdavo šaukštai ir peilis duonai raikyti. Per varžytuves būtent tokius lauknešėlius moterys nešė šienpjoviams į laukus.

Ko tik nebūna!

Varžytuvės paskatina prisiminti senelių ir tėvų patirtį, išsitraukti senus dalgius iš sodo namelių ar sodybų ir.. „pasitreniruoti“ savo kiemo žolėje. Kad ranka būtų tvirtesnė, o pradalgė lygesnė. Kad vidury pradalgės neišsprūstų atodūsis: „Viskas. „Pompa“. Nebegaliu.“

Ne geresnė dalia gali ištikti ir organizatorius. Jiems, vienais metais sugalvojusiems per edukacines dienas išmokyti jaunus vyrus, kaip pasiruošti dalgiakotį, įtverti dalgį ir jį išplakti (dar yra, kas pamoko), didžiausiu galvasopiu tapo klausimas, kur įsigyti geležčių. Tos, kuriomis prekiaujama Rokiškyje, pasirodė per brangios. Jų atsisiuntė internetu. Norėjo rusiškų geležčių, bet gavo ukrainietiškų. „Yra Vakarų šalių gamybos geležčių, bet vėlgi – jos per brangios, nes renginį organizuojam pagal projektą. Apskritai nebe stebuklas su rankinių dalgių įrankiais… Pustyklių ir plaktukų plakimui gavome lietuviškų“, – apie šiandieną kalbėjo I. Žindulienė.

Gauna vainiką su bijūnais

Tarp šienpjovių varžytuvių dalyvių pasitaiko ir Antanų. Vienas jų – Antanas Purtulys iš Baublių kaimo (Kazliškio sen.). Jis rungėsi 2014 ir 2016 m. Prizininku netapo, tačiau gavo puikių atminimo dovanų. Klausdama, ką labiau vertina – gimtadienį ar vardadienį – tikėjausi trafaretinio, šiems laikams įprasto atsakymo, kad svarbiau gimtadienis, tačiau sulaukiau netikėtos reakcijos: „Vardo diena svarbiau, nes sulaukiu ąžuolų lapų vainiko su didžiuliais raudonų bijūnų žiedais.“ Pasak jo, vainikas būna vienas – nuo tėvų ir kitų sveikintojų. Beje, Antano vardas jam išrinktas senelio (iš mamos pusės) garbei.

Juodupėje virto miestelio švente

Kiekviena parapija turi savo atlaidus. Šiais laikais prie jų prisiglaudžia miestų ir miestelių šventės, taip sukviesdamos gausų būrį svečių.

Savitą istoriją turi Juodupėje švenčiamos Antaninės. 1938 m. medinėje senojoje bažnyčioje įvyko pirmieji Šv. Antano atlaidai. Maldos namams sudegus, nuo 1941 m. jie švęsti naujoje bažnyčioje. Nuo senų laikų, apie Šv. Antaną, audinių fabriko darbuotojai visada švęsdavo Tekstilininko dieną. Pastačius ir įrengus Juodupės estradą, maždaug nuo 1975 m., didžiulė šventė persikėlė į ją. „Šaliai iškovojus nepriklausomybę, estrada buvo užmiršta, šventė visai nebevyko. 2018 m. Antaninės atgaivintos kaip miestelio šventė, sujungianti bažnytinę ir pasaulietinę šventes“, – sakė aktyvi bendruomenės narė Lina Meilutė-Datkūnienė.

Dabartinės Antaninės skiriasi nuo tų laikų, kai buvo „pacanas“

Juodupėje vienas žinomiausių Antanų – buvęs „Juodupės“ ledo ritulio komandos treneris Antanas Gricius. Paklaustas, kuo skiriasi vaikystėje, jaunystėje ir brandžiame amžiuje švenčiamas vardadienis, prisimena: „Iš vaikystės labiau pamenu Jonines ir Kazimierines. Tėvas buvo Kazimieras. Kai buvau pacanas, tai nepasakyčiau, kad vardadienis būdavo kažkas ohoho. Viskas prasidėjo gal prieš 20 metų – rasdavau nupintą vainiką ant kiemo vartelių, paskui pradėjo sveikinti bendradarbiai. Esu gavęs įspūdingą, iš žalių klevo lapų nupintą skrybėlę. Rudenį jos autorė padarė kitą – iš geltonų lapų. Tai jas saugojau apie metus…“

Pašnekovas prisipažįsta: kai varduvininkai per Antanines kviečiami į sceną, jis ne iš tų, kurie „lipa ant bačkos“. „Kai tapome Lietuvos vicečempionais („Juodupės“ ledo ritulio komanda – aut. past.), per Antanines kviečiamas nelipau į sceną. Vėliau tuometis meras, irgi Antanas, mane pagavo minioje tarp žmonių ir įteikė vainiką.“

Įdomi vardo išrinkimo istorija: „Tėvas sakydavo, kad reikia sūnaus, vardu Jonas. Man gimus, sesės įkalbėjo, kad pavadintų Antanu.“

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: