Rokiškis turi kuo didžiuotis. Tik ar didžiuojasi?

Iš aukštaitiškos genties

„Man Justinas Vienožinskis visų pirma – didis menininkas – tapytojas. Mūsų moderniosios tapybos tėvas, mūsų aukštosios dailės mokyklos nepriklausomoje Lietuvoje 1922 metais Kaune įkūrėjas ir statytojas, puikus pedagogas, įžvalgus meno kritikas. O ypač, kad – aukštaitis. Tą labai asmeniškai jaučiu. Jis iš tos poetinės lyrinės Vienažindiškos (jo dėdės kunigo), Strazdelio, Baranausko, Biliūno, Zikaro, Tumo-Vaižganto, Vienuolio, Sruogos ir paskesnių poetų, dailininkų, muzikų aukštaitiškos genties“, – taip apie J. Vienožinskį „Gimtajam…“ yra sakęs tapytojas profesorius Arvydas Šaltenis.

Anot A. Šaltenio, J. Vienožinskis suvokė, kad jaunai, iš naujo prisikėlusiai Lietuvai reikalinga aukštoji dailės mokykla, puolė ją kurt, statyt, nugalėdamas visas kliūtis savo valios ir atkaklumo dėka. Ir kiek nuoskaudų ir nesupratimo, intrigų jam teko išgyvent. Iki studentų streiko už savo mokytoją, iki tremties mokytojaut į Zarasus…

„Jaudina, žavi ir moko šio iškilaus žmogaus meilė savo gimtinei, savo kraštui, savo žemei, kurią jis savo rankom dirbo, išsaugojo ir per Pirmąjį pasaulinį, ir per Antrąjį karus. Per paskutinį į sodybą pas Justiną iš Vilniaus pavalgyt lašinių atvažiuodavo jo kolegos dėstytojai – dailininkai. Jų mieste karo metu nebuvo. Tie patys kolegos negynė Vienožinskio, kai jį metė iš darbo Dailės institute. Už jo tiesą, už žodžius, kuriuos pasakė gindamas M. K. Čiurlionį prieš atvažiavusius iš Maskvos sovietinius akademikus. Kitiems drebėjo kinkos… Vienožinskį pašalino ir iš Dailininkų sąjungos, kurią kažkada laisvoj Lietuvoj jis kūrė. J. Vienožinskis mūsų kultūroj, jos dailėj yra tokios pat svarbos žmogus, kaip muzikoj Juozas Naujalis ar literatūroj Maironis ar kitas iš didžių to laiko poetų. Rokiškėnai turi kuo didžiuotis“, – sakė A. Šaltenis. Jis vienas iš nedaugelio, besirūpinančių J. Vienožinskio atminties išsaugojimu, badančių Rokiškio savivaldybę rūpintis atminimu.

Kičas vertinamas labiau už meną

Tačiau didžiausias krūvis visgi gula ant dailininko anūkės Nijolės Šiaučiūnienės pečių. Ji, užaugusi senelio bute, tarp jo teptukų ir knygų, šiandien stebisi tuo, kad kičas vertinamas labiau už meną…

– Birželį Justinui Vienožinskiui būtų suėję 135-eri. Sakėte, kad didelio renginio nebuvo. Tačiau vis tiek minėjote šią sukaktį. Kokios Jūsų šeimoje tokių jubiliejų tradicijos?

– Dailininko gimimo metines šeimoje pažymime švęsdami Petrines, nes jis gimė per Petrines, turėjo antrą vardą Petras. Gyvybės šiai šventei, o ir visai sodybai suteikia mano sūnus Petras (dailininko proanūkis). Jis čia įleido šaknis, gyvena ir ūkininkauja. Jam, kaip ir dailininkui, Dačiūnai yra pats mieliausias žemės kampelis. Šiais metais turėjome įdomią mintį (mano požiūriu) paminėti jubiliejų, eksponuojant Justino Vienožinskio darbų parodą jo muziejuje. Bet finansavimo negavome, – turbūt kažkam pasirodė netinkama aukšto meninio lygio parodą rengti gūdžiame kaime Lietuvos pakrašty.

– Nors J. Vienožinskio tėviškė „laikosi“ ant Jūsų pečių, tačiau pati esate kukli. Žinau, kad mokytoja. Papasakokite šiek tiek daugiau apie save, savo profesiją. Ar, sekdama garsaus senelio pavyzdžiu, imate į rankas teptuką?

– Apie save tikrai nemėgstu pasakoti. Užaugau senelio bute Vilniuje, tarp jo knygų, dažų, teptukų, kurie po jo mirties buvo likę savo vietose ir suteikė namams ypatingą aurą. Bet net ir tai manęs netraukė dailės link. Dailininku galėjo tapti mano brolis, bet pasuko kitu keliu. Mano dukra baigė dailės pedagogiką, dirba dailės mokytoja ir yra bendruomenės veiklos koordinatorė meno klausimais.

– Koks menas Jums prie širdies?

– Aš pati domiuosi ne konkrečia meno šaka, bet meno aktualijomis ir situacija Lietuvoje.

Skaudu matyti, kai kičas vertinamas labiau už meną…

– Jei neklystu, susibūrusi bendruomenė rūpinasi J. Vienožinskio tėviške ir atminimu, parašę projektą gavo šiek tiek lėšų. Bet juk to trupinėlio jokiu būdu neužtenka. Kas šiandien, saugant atminimą, kelia daugiausia rūpesčių? Kam reikalingos didžiausios lėšos, kurių patys neturite?

– Šiuo metu J. Vienožinskio tėviškės bendruomenė vykdome projektą Meno ir amatų erdvė „Kultūros klojimas“. Pinigai tikrai svarbu kiekvienoje veikloje, bet mūsų bendruomenei problemiškiausia – kitų rajono kultūros įstaigų palaikymas, viešinimas, bendradarbiavimas. Kai  klausia, kuo gali mums padėti, potekstėje aišku, kad negali padėti finansiškai. Visada prašau padėti viešinimu, bet, šiemet muziejui atšventus dešimtmetį, liekame toliau laukti. Šių laikų madingiausioje žiniasklaidoje – veidaknygėje net meras dalijasi „xxxx šou“ reklama. O kas išdrįs pasidalinti J. Vienožinskio pavarde?

– Šią vasarą tėviškėje, Dačiūnuose, pradėjo veikti stovyklos vaikams. Be telefono, be kompiuterių,  skinant vaistažoles, leidžiant laiką gamtoje, stebint medžius, gyvūnus, žiūrint į dangų, miegant jurtoje. Kaip kilo tokia idėja? Kiek laiko prireikė jai įgyvendinti?

– Mintis apie vaikų stovyklas kilo nuolat dirbant su vaikais ir matant jų elgesio, bendravimo ir vertybių sampratos pokyčius. Kažkada vaikai turėdavo „elgesio problemų“. Dabar jų nėra, nes nėra bendravimo. Ar galime skatinti bendravimą, kai stovyklos privalumas – „laisvas internetas“? Ar galime lavinti kūrybiškumą, kai edukacijų metu duodama kopijuoti vieną piešinį visiems? Ar galime grąžinti vaiką gamtai, kai atostogaujama penkių žvaigždučių viešbutyje? Šie klausimai pateikė mano stovyklos viziją.

Šią vasarą rengiau pirmąsias stovyklas, išsigryninau problemas ir žadu nesustoti. Vaikai sako, kad jiems stovykla patiko, kai kuriems ji buvo pati geriausia, nes daug laisvo žaidimo su draugais, dailės užsiėmimuose visiška kūrybos laisvė.

– Be to, kad biurokratai yra didžiausias trukdis norint išsaugoti, remontuoti, restauruoti visai Lietuvai svarbias vertybes, Jūs juk turite ir kas padeda. Kas didžiausi Jūsų pagalbininkai?   

– J. Vienožinskio tėviškės bendruomenė yra mažas „kumštelis“, iš visų jėgų besilaikantis savo idėjos išsaugoti dailininko atminimą. Labai norėtume augti, rasti draugų ir bendradarbių.

Projektą iš dalies remia: