blank
Asmeninių archyvų nuotr.

blankPaulius Viduolis: „Svarbu skelbti garsią ir aiškią žinią“

– Kaip žiūrint iš toliau atrodo tavo gimtasis miestas? Kokias tradicijas ir kodėl mums derėtų išsaugoti? Kokiam paveldui skiriame per mažai dėmesio, o ko galbūt nepamatome gyvendami čia?

– Iš dalies pats esu renginių atstovas, todėl kalbant apie miesto tradicijas pirmiausia dėmesys krypsta į teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“. Mano nuomone, šis kultūros sektorius yra vienas dinamiškiausių, kadangi kiekvienais metais skiriasi patys spektakliai, aktoriai, pjesės, režisieriai. Todėl tai lyg gryno oro gūsis mūsų krašto kultūrai. Šį renginį būtina išsaugoti ir tęsti.

Norisi pasidžiaugti ir istoriškai svarbiais objektais, tokiais kaip dvaras, autentiška centrinė miesto aikštė (retai kur tokią pamatysi), bažnyčia. Pačiam yra tekę nekart juos aprodyti svečiams iš kitų miestų. Jų susižavėjimas išduoda, kad turime kuo didžiuotis.

Džiaugiuosi ir pačių Rokiškio žmonių rūpesčiu ir iniciatyva. Dėl jos ne tik miesto centras, bet ir jo prieigos turi kuo pasigirti. Pavyzdžiui, „Velykalnio“ parkas. Jame iniciatyvaus bendruomenės nario Stasio Mekšėno dėka išsaugotos ne tik koplyčios, bet ir sukurta puiki sporto bei laisvalaikio oazė.

Nors paveldą dažnai suprantame kaip istoriškai svarbų ir autentišką objektą, mano manymu, dažnai pamirštame apie jo „gyvybingumą“ ar funkcionalumą šiais laikais. Manau, būtų galima išnaudoti ne tik pačius objektus, pastatus, bet ir miesto erdves.

Matau pavyzdžius kituose miestuose ir manau, suteikus galimybių verslui, šiais laikais atgimsta ir iš naujo pradeda funkcionuoti autentiški/istoriniai pastatai, miesto erdvėse atsiveria modernios susibūrimų vietos, lauko terasos ar vietos įvairiems kultūros renginiams. Mūsų miestas šiuo aspektu yra tikrai turtingas, būtų galima pasiūlyti nemažai alternatyvų.

Darosi vis sunkiau nepastebėti ir pačios miesto aplinkos, kuri sparčiai keičiasi į gerąją pusę. Vis dažniau ir pačiam tenka išgirsti, „kaip tvarkinga, kaip gražu ten pas jus“. Tačiau didžiausią dėmesį visgi skirčiau miesto prisitaikymui prie besikeičiančių žmonių įpročių. Keičiasi laikai, todėl turi keistis ir pats miestas. Norisi matyti daugiau to, kas skatina jaunus žmones atsigręžti į gimtąjį miestą. Pradedant nuo vis labiau populiarėjančių darbo erdvių savarankiškai dirbantiems, renginių jaunimui ir pačios miesto komunikacijos. Šiais laikais kaip niekad svarbu apie save skelbti garsią ir aiškią žinią.

blankDaiva Jokūbaitytė: „Sugrįžti visada verta“

– Kokias tradicijas Rokiškis būtinai turėtų saugoti ir kodėl?

– Rokiškis, mažas miestas, turi savitų tradicijų. Pirma, dėmesys menininkams. Jų dėka miestą puošia rankų darbo langinės, kuriomis žavisi ne tik vietos gyventojai, bet ir svečiai. Antra, nepamirštama krašto istorija, kurią geba įdomiai pristatyti muziejaus atstovai ekskursijose po dvarą, bažnyčią. Trečia, išsaugotos ramybės ir poilsio vietos – Liongino Šepkos parkas, išsiskiriantis medinėmis skulptūromis, ir Velniakalnio teritorija. Neabejotinai, visas šias tradicijas reikia saugoti ir tęsti, kad jomis galėtų mėgautis ir jas puoselėti ateinančios kartos. 

– Kam skiriame galbūt per daug dėmesio, nesusigaudydami vertybių chaose?

– Manau, kartais Rokiškis, stengiantis neatsilikti nuo šiuolaikinės ir modernistinės visuomenės tendencijų ir madų, pernelyg skuba integruoti technologijas. Svarbu saugoti autentiškas detales, kurios Rokiškį diferencijuoja iš kitų miestų.

– Ką, be dvaro, Rokiškyje vertini? Kaip gimtinė atrodo iš toliau žiūrinčiai?

– Labai įspūdinga miesto bažnyčia. Visų pirma akį traukia išskirtinio dizaino altorius. Unikalaus grožio vitražai. Įdomus faktas, kad bažnyčią puošiantys medžio darbai, grafų Tyzenhauzų statulos yra rankų darbo. Įspūdingi vaizdai ir miesto panorama atsiveria užlipus į bažnyčios bokštą.

Dabar į Rokiškį žvelgiu iš šiuolaikinės sostinės, bet sugrįžti visada verta. Gali nustoti bėgti ir skubėti atlikti visus darbus, gali ramiai mėgautis akimirkomis.

Ne paslaptis, kad Rokiškis tarptautiniame kontekste išsiskiria savo maisto produkcija, pradedant sūrio, pieno ir baigiant mėsos gaminiais. Žinoma, kraštą už Lietuvos ribų garsina tokie aktoriai kaip Vaiva Mainelytė, Ramūnas Rudokas.

blankNerijus Širvys: pasigendu idėjų

– Kokias tradicijas, kokį paveldą Rokiškiui derėtų labiau nei šiandien saugoti, prikelti, o kam galbūt skiriame per daug dėmesio užgoždami svarbesnius dalykus?

– Esu kiek atitolęs nuo savo krašto, tad bandysiu atsakyti kiek kitaip – pakreipdamas savo atsakymus į turizmo pusę. Kokias tradicijas bepuoselėtume ar bandytume išsaugoti, viskas susiveda į gyvenančių žmonių laimę ir atvykstančių svečių skaičių. Tad atsakydamas į šį rimtą klausimą, noriu akcentuoti, jog reikia nebijoti savo vertybių, jas puoselėti ir saugoti. O tada nebijoti jomis pasigirti ir dirbti su viešinimo komunikacija. Įvaizdžio formavimas – rimtas darbas.

Jeigu grafas Tyzenhauzas iš savo laikų pabustų ir pamatytų šių dienų Rokiškį, įdomu, kokia jo nuomonė būtų…

– Kuo žiūrėdamas į gimtąjį miestą iš toliau žaviesi, o ko pasigendi?

– Ne pirmi metai dirbu videoreklamos srityje ir yra tekę daug diskutuoti apie Lietuvos miestų ar miestelių įvaizdžio formavimą. Šiuo metu dirbu prie Varėnos krašto reklaminių klipų, bendraujame dar su keliais miesteliais. Pastebėjome bendrą tendenciją – trūksta žinių, kaip veikia viešinimas ir kokia forma reikia kalbėtis su būsimais turistais. Natūralu, kad trūksta žinių, reikia atskirai tuo domėtis ir skirti tam laiko. Galų gale, galima pasitelkti specialistus – agentūras. Kraštas turi nuostabių dalykų, yra ką veikti, ką pamatyti, bet pasigendu informacijos apie tai.

Dar pasigendu drąsių idėjų. Daugelis bijome pasirodyti prastai, todėl einame saugiausiu ir jau kažkieno pramintu keliu. Bet reklaminės kompanijos paveikiausios ir labiausiai įsimenančios yra tos, kurios originalios ir dar niekam nematytos. O darant niūriai ir be cinkelio, tik pinigai išmesti ir niekam neįdomu. Bet dažniausiai ten ir pinigų nelabai būna. Tai su tokiais iššūkiais gyvenu beveik kiekvieną dieną.

Jeigu paklaustume, su kuo Rokiškis asocijuojasi, tikriausiai išgirstume apie dvarą ir sūrį. O yra tokių miestelių, kurie nekelia jokių asociacijų. Kartais geriau nuo tuščio lapo pradėti, kartais geriau nuo kažko atsispirti.

– Ar Rokiškis – kiškių miestas, o gal ne tai svarbiausias akcentas?

– Būtų triušis, sietųsi su gimstamumo demografija (juokiasi – aut. past.). Kiškis smagu, skamba jaukiai. Man jis nekliūna, bet ir nekelia asociacijų. Kalbant apie paminklus, jeigu legenda, istorija ar mitas iškomunikuoti gerai, tada ir kiškis atlieka funkciją. Žmonėms reikia istorijų. Pats banaliausias pavyzdys, puikiai iliustruojantis istorijų galią – Lochneso pabaisa Škotijos ežere. Kažkas 1934 m. nufotografavo žaislinį povandeninį laivą, panašų į pabaisą, ir iki šių dienų apie tai kalbama ir ten važiuojama.

Projektą iš dalies remia:

blank

 

 

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments