Gyveno skurdžiai
K. Vaičionis gimė 1921 m. rugpjūčio 19 d. Panemunėlio valsčiaus Turdvario kumetyne. Iš viso pasaulį šeimoje išvydo 12 vaikų. Užaugo 6. Tėvelis į mokslus leido jauniausius brolius: Kazimierą ir Juozą. Seserys, išmokusios amato, sukūrė šeimas. Vėliau šeima persikėlė į šalia esantį Vieversynės kaimą. Vertėsi sunkiai. Tėveliai dirbo Neniškių dvare, vaikai ėjo ganyti, dirbo samdiniais. Tėvus skaityti ir rašyti išmokė kun. Jonas Katelė. Kazimiero tėvas puikiai grojo vargonais ir giedojo bažnyčios chore. „Tėvas raides rašyti mokėsi ant iškratyto mėšlo ir visada mums primindavo – ant kurio gyvenimo vežimo užsėdai, tai ir jok“, – yra sakiusi Kazimiero sesuo Genovaitė Vaičionytė-Kreizienė. Gabų Kaziuką leisti į mokslus ragino Panemunėlio pradžios mokyklos vedėjas Jonas Kalvelis ir kun. Juozapas Matelionis.
Suėmė bešvilpaujančius
Kelias nuo Vieversynės kaimo iki Rokiškio buvo netolimas, vos apie 8 km, tačiau kiekvieną dieną jaunam gimnazistui neįveikiamas. 1933 m. pradėjęs mokytis Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, gyveno pas seserį Rokiškyje. Nuo religijos jis nenutolo ir pateisino visus tėvų lūkesčius, – už mokslą mokėti nereikėjo, nes dienoraštyje puikavosi vien penketai. Kazimieras pradėjo rašyti prozos kūrinius, rašė ir rengė moksleivių leidžiamą laikraštį, pūtė ragą, dainavo moksleivių chore.
Pagal charakterį ir gabumus jam labiausiai tiko ateitininkų organizacijos veikla. „Tautininkų diktatūros laikais gimnazijoje buvo proteguojama tiktai skautų organizacija. Ateitininkai veikė pogrindyje. Jie beveik kiekvieną savaitę rinkdavosi Rokiškio bažnyčios požemiuose tarp Tyzenhauzų karstų. Jie buvo labai aktyvūs: sakydavo kalbas, deklamuodavo savo kūrybą, giedodavo religines giesmes. Vasarą dalyvaudavome ateitininkų ekskursijose“, – prisiminimuose apie mokslo metus rašė K. Vaičionis.
Už laikraštukų „Ateitis“ ir „Ateitininkų spinduliai“ leidimą Kazimierą sučiupo 1941 m. vasario 16 d. Suėmė naktį, kai kartu su draugu, pasiėmę ližę sniegui kasti ir švilpaudami Lietuvos himną, išėjo iš tetos namų.
Išgelbėjo
Rokiškio kalėjime artimiesiems vaikino aplankyti neleido. Kartą tardytojai pašaukė tėvą ir liepė atsižadėti sūnaus „kontros“. Tėvui tokia mintis netilpo galvoje, tad atsižadėjimo nepasirašė. Iš kalėjimo Kazimieras išleistas paprašius komjaunuoliui Kalveliui ir mokytojui K. Jovaišai, mat jie įtikino, kad be Kazimiero neįvyksianti Gegužės 1-osios šventė. Tais metais jaunuolis baigė gimnaziją, tačiau atestato negavo. Padvejojęs, ką rinktis, – Vilniaus universitetą ar Kauno kunigų seminariją, pasirinko pastarąją.
Žinojo, kad tremties neišvengs
K. Vaičionis, 1945 m. spalio 28 d. pašventintas arkivyskupo M. Reinio, pradėjo dirbti vikaru Varėnoje. Po metų perkeliamas į Šalčininkus. Jauną, švelnų, labai gražiai giedantį ir nuostabius pamokslus sakantį kunigą pamilo šio krašto tikintieji, ypač jaunimas. Jis pamokslus sakydavo visose Šalčininkų dekanato bažnyčiose. Kalesnykų parapijoje susipažino su būsimu monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Joje gyventojų daugumą sudarė lenkai. K. Vasiliauskas neturėjo muzikinio išsilavinimo, todėl jam buvo sunku lenkuojančiame krašte organizuoti chorą ir vesti pamaldas. K. Vaičionis pasiūlė pasikeisti parapijomis. Tam pritarė ir bažnytinė vadovybė, taigi nuo 1947 m. rugpjūčio K. Vaičionis paskiriamas vikaru į Kalesnykus. Čia pritaikė gimtojoje Panemunėlio parapijoje dirbusio kun. J. Katelės lietuvybės išsaugojimo priemones: kiekvieną vakarą važinėjo į kaimus pas žmones, kūrė chorą, rengė lietuviškas pamaldas. Tačiau daugumos pritarimo negavo, tad paskiriamas į naujas tarnystės vietas – Eišiškes, Vilnių.
Sostinėje 1948 m. vasarą uždarius Aušros vartų kolegiją ir keturias bažnyčias, studentai ateitininkai organizavo grupę, kurią pavadino „Švč. Aušros Vartų Mergelės“ kolegija. Jos veikloje dalyvavo ir K. Vaičionis. Po kurio laiko kunigui įsakyta išvykti į Šalčininkų rajono Dieveniškių parapiją. Negalėdamas ten prisiregistruoti, vėl grįžo į Vilnių. Tarnystė tęsėsi neilgai. „1949 m. birželio 29 d., po šv. Petro ir Povilo atlaidų, mane suėmė. Apkaltino tuo, kad be leidimo tuokiu lenkus ir krikštiju vaikus. Žinojau, kad tremties neišvengsiu, ir buvau tam pasiruošęs“, – V. Aleknienei viešint Ceikiniuose pasakojo kraštietis. Kalbėdamas apie tremtį tik atsidusęs: „Šiandien kančios, kurią patyriau, jau nebeištverčiau. Man tardytojas pateikė labai paprastą klausimą – kuo aš jaučiuosi nusikaltęs tarybų valdžiai. Atsakiau, kad dar mažai kovojau prieš bolševikus.“ Po ilgų tardymų, be jokio teismo kunigą nuteisė 10 metų lagerio. 1949 m. spalio mėnesį jis išvežtas į Karagandos lagerius po metų vėl sugrąžintas tardymui į Vilnių, nes sovietams pavyko atskleisti „Aušros Vartų“ kolegija veiklą, surasti priesaikos aktus. Už grupinę antisovietinę agitaciją nuteistas 25 metams lagerio.
Po tremties – Latvija
Iš tremties K. Vaičionis grįžo 1959 m. birželį. Maištaujantį kunigą į laisvę paleido be teisės penkerius metus grįžti į Lietuvą. Apsistojo Latvijoje. Dirbo kūriku, statybininku cukraus ir plytų fabrikuose. Tik po 10 metų sugrįžo į Lietuvą, kunigavo Švenčionyse, Pabradėje, Paberžėje, Turgeliuose.
Kunigas niekada neskyrė tikinčiųjų lenkų nuo lietuvių. Jis pirmasis įvedė ne lotyniškas, o Vatikano II susirinkimo nustatytas apeigas. Ypač jo asmenybė traukė tikinčių šeimų vaikus, jie skaitydavo skaitinius, giedodavo atliepiančias psalmes, sukurdavo maldų prašymus, atnešdavo atnašas. Vėliau dvasininkas išvyko į Ignalinos rajono Ceikinų parapiją, priklausė liturginei komisijai, buvo Vilniaus kurijos patarėju.
Tarsi Strazdelis
Senatvė pakeitė šio kunigo gyvenimą. Visus jis laikė Dievo kūriniais. Atjauta kartais atsisukdavo prieš jį patį, mat buvo toks geraširdis, kad pinigus skolindavo visiems, kurie paprašydavo. Paskutiniais kunigavimo Ceikiniuose metais vaikščiodavo apdriskusia sutana, kaip jo kraštietis Antanas Strazdas.
Paskutinius gyvenimo metus kunigas praleido Mielagėnų parapijos senelių namuose, kuriuose ir mirė. Su velioniu atsisveikinta 2002 m. lapkričio 9 d. Šv. Mišias Ceikinių bažnyčioje aukojo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, laidotuvėse dalyvavo kraštietis vyskupas Juozas Tunaitis. Amžinojo poilsio vietą K. Vaičionis rado Ceikinių bažnyčios šventoriuje.
Literatūrinis palikimas
K. Vaičionis literatūriniu ir muzikiniu talentu iš bendraamžių išsiskyrė ankstyvoje vaikystėje. Tremtis pažadino turimą talentą. Ant surinktų įvairių popieriaus skiaučių tremtyje rašė lietuvių tautos kančią įprasminančią „Jeremiadą“, „Žolynėlių kontatą“, poemas apie kankinius ir t. t.
Gyvendamas Latvijoje išmoko šios šalies kalbą. Iš latvių kalbos vertė Janio Rainio ir kitų klasikų eilėraščius. Buvo pradėjęs rašyti romaną „Altorių šviesoje“, bet nebaigė. Didžiausias kraitis – apie 50 giesmių. Parengė 124 puslapių psalmyną „Giedokime Viešpačiui“.
Kraštiečio sukauptas literatūros lobynas saugomas Ceikinių kaimo bibliotekoje, dalis – monsinjoro K. Vasiliausko archyve. 1990 m. „Vagos“ leidykloje išleistoje knygoje „Tremtinio Lietuva“ yra publikuoti du kūriniai, keletas eilėraščių – regionų laikraščiuose. Iki šios dienos liko neišspausdintas psalmynas bei latvių poezijos vertimai, tačiau bendraminčiai atskiru leidimu parengė ir išleido „Lietuvos Jeremiadą“.
Pamokslų rašymas buvo kasdienis K. Vaičionio darbas. Per savo tarnystės laiką jis nėra sakęs to paties pamokslo.
Iš monsinjoro lūpų
Artima draugystė siejo K. Vaičionį ir monsinjorą K. Vasiliauską. Pastarasis V. Aleknienei atvirai pasakojo apie lageryje praleistus metus: „Lageryje Kazimieras išliko tvirtas. Kartu kalėjusiam tėvui Stanislovui Dobrovolskiui ir man atrodė, kad privalome nugaras lenkti anglies kasyklose. Kazimieras atvirkščiai, atsisakė dirbti. Pasilikęs barake triūsė už senelius, paliegusius ligonius. Jis valė barakus ir rinko kiekvieną popieriaus skiautę. Jie tiko rašyti eilėraščiams. Slapta aukojo šv. Mišias, klausė išpažinčių. Gautus geresnius maisto kąsnelius atiduodavo ligoniams, vaikams.“ Vakarais ir trumpo poilsio valandomis K. Vaičionis savo mintis rikiavo ant surinktų popieriaus skiaučių: rašė poemas, eilėraščius, giesmes, skaitė rusų klasiką, išmoko net japonų kalbą.
Apie kraštiečio įsitikinimų tvirtumą byloja ir toks faktas. Kartą kaliniai po Stalino mirties lageryje surengė streiką. Už žiaurų susidorojimą su sukilėliais K. Vaičionis atsisakė dirbti, nors žinojo, kad laukia karceris. Jam, nusilpusiam nuo šalčio ir bado, pakišo dubenėlį putros. Kazimieras sviedė dubenį į prižiūrėtoją. Įsiutęs kalėjimo tarnautojas norėjo jį paskandinti „parašėje“ (tualete), tačiau pamatęs, kad šis vos gyvas, iškvietė medikus. Už tai, kad pakrikštijo japoniuką, buvo įmurkdytas į srutų duobę. Tekdavo pusnuogiam išbūti karceryje, prarasti sąmonę. Pasak monsinjoro, K. Vaičionis visur ir visada elgdavosi krikščioniškai.
Po šių įvykių prasidėjo kunigo kelionės iš lagerio į lagerį: „Kresty“ Altajaus aukštumose, Inta, Vladimiro kalėjimas, vėl Vorkuta.
Dviejų Kazimierų – Vaičionio ir Vasiliausko – draugystė buvo tvirta ir neišskiriama. Kuklus panemunėlietis ilgai liko nepastebėtas ir neįvertintas, tačiau 1987 m. buvo įtrauktas į Lietuvos kunigų delegaciją, kuri vyko į Romą susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus abu dvasininkus apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės ordinais.
„Mūsų stiprybės ir tikėjimo nepalaužė nei karcerio sienos, nei ateizmo klausimais skaitomos paskaitos, nei pasityčiojimai, nei keičiamos katorgos vietos“, – teigė K. Vasiliauskas.
Projektą iš dalies remia:
Kunigas Kazimieras Vaičionis mokėsi J.Tumo – Vaižganto gimnazijoje tuo pačiu metu kaip ir Matilda Olkinatė, siūlė jai pagalbą, tačiau Olkinaitė atsisakė. Verta susipažinti su to laikmečio kartos žmonėmis.