blank

blankNorint sulaukti VAU reakcijos, reikia nebijoti

Lina MEILUTĖ-DATKŪNIENĖ

Rokiškio rajono ūkininkų sąjungos vadovė

Rokiškis – unikalus regionas: pasienio zona, toli nuo centro, bet turime ir tai, ką turi didmiesčiai. Manau, tuo ir galime būti įdomūs, nes turime aukščiausio lygio kultūrą ir gilias pramonės tradicijas, unikalią gamtą ir čia kūrusius bei kuriančius žmones. Tereikia viską apjungus sukurti atgarsį turintį VAU. Reikia visiems suprasti, kad mums būtina „parduoti“ Rokiškį, o tam reikia investuoti ir nebijoti rizikuoti, gal net šokiruoti.

Atrodo, tiek nedaug, bet tam reikia žmonių, nebijoti pripažinti suklydus bei prašyti pagalbos.

O dabar? Pakankamai gerai yra žinomas Rokiškio krašto muziejus arba greičiau dvaras kaip pastatas. O gaila, kad labiau tik kaip pastatas… Dvaras juk ne vien pastatas, ten unikalių eksponatų turintis muziejus. Ten gyva istorija apie žmones, kurie dvarą statė, kūrė, ten gyveno ar bent praleido gražias akimirkas. Ten ir pralošta istorija, ir daugiasluoksnė meilė. O kur unikalus žydų paveldas? Teatras, vargonai ir dar daug visko?

Esame unikalūs ir tuo, kad pasigaminame visus maisto produktus. Jie aukštos kokybės. Mėsa, žuvis, pienas, duonos gaminiai, vaisiai, daržovės… O juk „žaliasis kursas“ ant nosies. Bet dar „be veido“, nes visi kas sau.

Mano nuomone, visiškai nesugebame panaudoti žmonių potencialo. Nesugebame atsiremti į tuos, kuriuos turime rajone, ir tuos, kurie jau paliko mūsų kraštą. Kalbu ne tik apie tuos, kurie tiesiogiai dirba tam tikrose įstaigose ar yra aktyvūs bendruomenių nariai. Kalbu apie visus, nes labai dažnai gyventojai turi idėjų, turi net noro prisidėti prie kūrybos, tačiau reikia prie jų prieiti, juos prakalbinti, nes dar daug nepasitikėjimo savimi, nedrąsos ir mąstymo: „Ką aš čia su savo nuomone.“ O ir iškeliavę mūsų kraštiečiai – didžiulis potencialas, bet jie kažkodėl palikti nuošaly. Mes kažkodėl nesaugome ir nepristatome didžiausios vertybės – žmogaus. Savo žmogaus.

Todėl ir susidaro įspūdis, kad nieko nedarome bendro. Nekuriame bendro Rokiškio, kuriame ir aukšta kultūra, ir gili pramonės tradicija, ir unikalūs žmonės, vizijos. Atrodo, kad kiekvienas šaukia iš savo balkono. Verslas, politika, kultūra, visi kas sau ir už save. Taip toli nenueisim. Todėl ir esam vietovė be veido. Tas veidas lyg ir yra, bet tarsi su šydu – lyg sušmėžuoja viena akis, lyg kita sužiba. O kerinčio ir traukiančio žvilgsnio nėra. Rokiškis nežiūri į kiekvieną potencialų investuotoją, turistą ar net vietos gyventoją tuo viliojančiu žvilgsniu, kuriame viskas susijungę ir visuma kuria magiją. O į magišką trauką turėtų įsilieti protas, užtikrintumas, veržlumas, išmintis ir šiek tiek lengvabūdiškumo, patirtis ir jaunatviškas maksimalizmas. Ir ne bet kaip, o harmoningai.

blank

Matykime smulkmenas ir nesuklupkime ant tualetų

Algis KAZULĖNAS

Istorikas, patriotinių žygių po mūsų kraštą organizatorius

Tikra tiesa, kad būsime įdomūs ir turistų lankomi, sulauksime grįžtančių jaunų žmonių tik tada, kai funkcionuos visos šiuolaikinio gyvenimo sritys: ekonominė, socialinė, sveikatos, švietimo, laisvalaikio. Galime pasiremti mūsų kaimynų, anykštėnų, pavyzdžiu. Kodėl ten turistų atvyksta kelis kartus daugiau negu pas mus? Jie nuėjo kitu keliu, nes tai lėmė gamtos sąlygos – upė, kalvos, šilelis… Jų turistiniuose objektuose vyrauja judesys, veiksmas, sportinis azartas: kalnų slidinėjimo ir rogučių trasos, lajų takas, kukurūzų laukas ir kt.

Mūsų situacija kitokia – vyrauja klasikinis, ramus, neskubus pasivaikščiojimo maršrutais kelias. Taip buvo prieš šimtą, penkiasdešimt, trisdešimt metų, taip yra dabar. Ar tai blogai? Nemanau. Ne visi mėgsta sportą, spartą, aistrą ir turistų masės chaosą. Visada turi būti pasirinkimas. Džiaugdavomės, kad sovietiniais laikais į Rokiškį atvykdavo apie 100 tūkstančių turistų. Atsiminkime, kad gyvenome per 100 milijonų gyventojų šalyje. Dabar – beveik 3 milijonų. Tada žmonės važiuodavo į Baltijos šalis pamatyti šiek tiek Vakarų pasaulio. Taip jie įsivaizdavo mūsų gyvenimą. Bet svarbiausia – apsipirkti. Norint prisikviesti šiuolaikinį vakarietį, nebeužtenka to, kas tenkino sovietinį žmogų.

Kalbėdami apie Rokiškio tapatybę ir unikalumą, daugelis mini tuos pačius objektus – dvaro rūmus ir jo aplinką, aikštę, bažnyčią. Be abejo, daugiausiai miestiečių ir svečių sutraukdavo įspūdingi masiniai spektakliai prie dvaro rūmų. Bažnyčioje vykstantys R. Lymano vargonų muzikos festivaliai. Bet matome, kad visą laiką naudojame tuos pačius unikalius paveldo objektus, kurie grafų buvo pastatyti ir suformuoti prieš du šimtus, šimtą metų. Ką tokio įspūdingo sukūrė po grafų čia gyvenusios ir kūrusios kartos? Tarpu
kario laikais pastatyta keletas puikių architektūriškai pavykusių pastatų, Nepriklausomybės paminklas. Sovietiniais laikais pridygo degtukų dėžučių, kurios tebedarko ir mūsų aikštės unikumą, iškilo fabrikų ir gamyklų. Mes pastatėme baseiną, išpuoselėjome aikštę, sutvarkėme gatves. Todėl natūralu, kad renginiai ir reginiai vis tiek vyksta mūsų senamiestyje, kuris turi savo šarmo, yra tiek matęs ir regėjęs.

Kalbant apie neišnaudotą paveldo potencialą, turiu porą idėjų iš Vasiukų srities. Jei turėčiau atliekamus 2–5 mln. nedelsdamas imčiausi atstatyti-pastatyti legendomis apipintą tunelį nuo dvaro iki bažnyčios, kuriuo galėtų važiuoti karietos, traukiamos keturių žirgų. Jis veiktų ištisus metus, nepaisant šalčio ar lietaus. Jei liktų pinigų, galėtų atsirasti atšaka į Krošinskių pilaitę, kur būtų galima išlenkti midaus ir sugraužti karką. Tai atsipirktų per 10 metų, nes nieko panašaus nėra nei Lietuvoje, nei Europoje.

Kita idėja – Respublikos gatvės medinį paveldą restauruoti ir renovuoti. Tokių pavyzdžių yra Norvegijoje, Švedijoje. Galėtume pritraukti Skandinavijos fondus ir projektus, Lietuvos ir savivaldybės lėšas. Žmonėms kainuotų ne daugiau kaip 30 proc. sumos. Ir neliktų jokių šiferių, plastiko, tik kokybiška mediena ir kitos šiuolaikiškos medžiagos. Kiek yra tokių
namų? 50. Kiekvienais metais sutvarkykime po penkis ir po dešimties metų neatsiginsime turistų. Kas antrame trečiame name veiktų parduotuvėlės, butikai, arbatinės, užkandinės. Baigę Respublikos gatvę, pratęstume Vytauto gatvės medinių namų renovaciją. Turėtume unikalią 2–3 km atkarpą. Būtinai išgrįstą akmeniniu grindiniu, kaip iki septyniasdešimtųjų buvo Nepriklausomybės aikštėje.

Ir būkime savimi. Nesame nei geresni, nei blogesni. Gidu dirbau daugiau kaip dvidešimt metų, todėl labai gerai pažįstu turistų psichologinį paveikslą, žinau, ko jie nori ir ko tikisi. Niekur blaškytis nereikia, kitokie nebūsime. Pas mus vyravo ir vyraus tas klasikinis, ramus turistas, mieste praleisiantis 3–4 valandas ir išvyksiantis kitur. Todėl puoselėkime savo miestą ir kraštą dar labiau. Matykime kiekvieną smulkmeną, nes tai labai lemia turisto įspūdį apie mus. Visų pirmiausia – tualetai. Jie viską pasako apie mus pačius, mūsų kultūrą. Nepriklausomybės aikštėje stulpeliai ir grandinės turi būti idealūs. Ar niekaip neįmanoma sutvarkyti prie tų pačių stulpelių lietaus nuotekų metalinių detalių? Ar neįmanoma išspręsti Nepriklausomybės aikštės 5-ojo namo likimo? Pasiekime, kad mieste neliktų nė vienos asfalto duobės. Kuo daugiau gėlių ir apšviestų pastatų.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
4 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Romualdas
Romualdas
2021 26 vasario 16:12

Taigi siūliau ne vieną idėją ir ne kartą. Deja …
https://www.grokiskis.lt/bendruomeniu-vartai/rokiskiui-pasaku-miestelis

Paskutinį kartą redagavo 3 Metai Prieš Romualdas
Ramūnas
Ramūnas
2021 26 vasario 9:39

Oi, kaip skauda širdį Ramūnui,kad regalijas turi o idėjų ne.Ką gali policininkas daugiau, nei įkasti?

aštaiaš
aštaiaš
2021 26 vasario 9:04

Yra toks tinklalapis Pamiršti.lt . Su tokia aikštės pastatų būklė greitai galim papulti į jį ir tapt fotografų meno meką. O tunelis gal ir gerai turistas nematytų apsilupusių pastatų.

petras
petras
2021 26 vasario 0:13

Neturit vizijos, vot Antoška tai turėjo… liko jis be regalijų, o rajonas be vizijos…

Rekomenduojami video: