Kodėl negalima nuleisti rankų
„Mūsų kraštas teatrinis. Todėl aišku, kodėl Druskininkuose džiazas, o pas mus – teatras. Jei turim kryptį, jei nuo kunigo švietėjo Jono Katelės laikų gavom tą vėliavą, tai ir nešam tolyn. Jei numarintume, tai būtų nusikaltimas“, – sako „Interrampos“ siela N. Danienė. Ji neabejoja, kad šitą savastį būtina ne tik puoselėti, bet ir perduoti ją jaunimui, kad jie tai tęstų po mūsų. Kita priežastis, anot N. Danienės, teatras Rokiškyje turi savo žiūrovą. „Yra žmonių, kurie kaip ir „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio laukia „Interrampos“, nes tai dar ir kitokia atmosfera, kai teatre dažniausiai praleidi visą dieną, dalyvauji diskusijose ir aparimuose tarp spektaklių, kalbiesi su aktoriais ir režisieriais. Ir dalis žmonių mėgsta tokį buvimą ir galimybę išsakyt savo nuomonę apie vieną ar kitą pastatymą“, – svarstė Neringa. Jos žodžiais, „Interrampa“ stovi „ant dviejų kojų“ – savų žiūrovų ir būtinybės išsaugot tradiciją. „Ir ačiū Dievui, kad mūsų valdžia tai palaiko. O tai, kad festivalis tarptautinis, neša apie mus žinią į pasaulį. Juk teatrai grįžę rašo apie gastroles, mūsų vardas „Rokiškis“ keliauja po pasaulį“, – kalbėjo organizatorė. Tiesa, šiemet tą tarptautiniškumą išlaikysim tik todėl, kad atvažiuoja ukrainiečiai. Lenkai ir latviai, nors planuota, atvykt negalėjo.
Tokių labai nedaug
„Interrampa“, anot N. Danienės, ir Lietuvos mastu prestižinis festivalis. Be to, tokių nėra daug. „Mes esam vieni ryškesnių ir mūsų tikslas – išlaikyti tą meninį lygį, kad nebūtų bet kokių spektaklių, kad repertuaras būtų vertas prestižinio renginio. Kiek žinau, Lietuvos teatrams garbė, kad jie dalyvauja geram gero lygio festivalyje, aptarimuose, kuriuose nuomonę išsako ekspertai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Visa tai paskui tęsiasi, pažintys perauga į tolesnį bendravimą, kvietimus į festivalius, sėkmės šansus ir Rokiškio teatrui“, – svarstė Neringa.
Mėgėjai dar labiau nebijo eksperimentų
Kaip šiandien keičiasi teatras? Anot Neringos, gyvenimas labai stipriai keičiasi, ir teatras neišvengiamai keičiasi, nes teatras ir menas tiesiog jautriausiai pamato ir parodo gyvenimą. Tradicinio teatro labai geras pavyzdys, anot režisierės, neseniai Rokiškio scenoje parodytas Rusų dramos teatro spektaklis „Valia“ , kur absoliučiai viskas sustyguota. „Ir štai klausimas – ar mums reikia tokio teatro, ar pripažinti tik tą, kuris skleidžia naujas tendencijas. Ta kova tarp seno ir naujo vyksta visur. Mėgėjų teatras kartais būna dar drąsesnis, nebijo aštrių temų dėl paprastos priežasties: jie nėra taip stipriai įpareigoti, kad komerciškai atsipirktų. Ir tas judėjimas vyksta, jei režisierius nėra sustabarėjęs. Tada jis važiuoja, jaučia, mato ir tuos atspindžius perkelia į sceną. Iš čia ir eksperimentų nebijojimas, ir naujos temos, ir naujos formos“, – kalbėjo N. Danienė.
Visus kankina tas klausimas
N. Danienė pastebi, kad visus kankinantis klausimas – kur tos demokratijos ribos, kur yra asmens ribos gyvenant bendruomenėje, labai aktualus. „Mes labai jaučiam savo teises. Susiskaldymas dėl to, jog ta riba labai skirtinga, kai galvojama, kur prasideda mano pareigos ir kur baigiasi mano teisės. Valstybė pradeda taikyti prievartos aparatą. Vieni paklūsta, kiti ne. Ir čia nėra vieno atsakymo. O teatras visada aktualijose. Šitą temą dabar gali pamatyti praslystančią visur, net Kazlo spektaklyje šeštadienį buvo. Kai pernai balandžio mėnesį stačiau „Corona komediją“, per valandą radau net dvidešimt vieną dainą šia tema, nors tai buvo tik pirmasis karantinas“, – sakė režisierė, kalbėdama apie menui šiandien tokį aktualų demokratijos ir individo konfliktą.
Galimybė ištransliuoti savo mintis teatrui, taip dažnai dabar paliktam už borto“, ypač svarbi. „Labai tikiuosi, kad negrįšim į zoom. Teatras turi būti su žiūrovu. Tačiau ir kai rašiau šio festivalio projektą, buvo parengti trys planai – tarptautinis festivalis (planas A), festivalis tik su Lietuvių teatrais (planas B) ir festivalis zoom platformoje, kai sukursim specialius spektaklius ir rodysim juos zoome, bet gyvai. Tarėmės, kalbėjom, kad tai tam tikras iššūkis, o kartu ir galimybės. Tokios, apie kurias nebūtum pagalvojęs, jei nebūtum išmestas iš komforto zonos“, – sakė N. Danienė.
O festivalio istorija tokia
1990-ųjų spalį Rokiškyje įvyko pirmasis tarptautinis liaudies teatrų festivalis „Interrampa-90“. Jo iniciatoriai buvo tuometinis teatro režisierius a. a. Jonas Korenka ir renginių organizatorė Birutė Bagdonienė. Prieš tai vykusios teatrų konkursinės apžiūros „Aukštaitijos rampa“ (1981, 1983, 1987 m.) metams bėgant tapo tarptautiniu renginiu. Jame pastaraisiais metais dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų grupės iš viso pasaulio. „Pasaulyje nėra aiškios ribos tarp mėgėjų ir profesionalų teatro, yra tiesiog teatras – geras arba blogas“, – sako „Interrampos“ organizatorė režisierė N. Danienė. Šiemet ji pristato spektaklį apie tremtį „Svetima žemė“. Tradiciškai „Interrampai“ Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora pastatė premjerą. Šiemet tai „Etažerė ir nepažįstamasis“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Marytė Vaitkevičiūtė ir Svetlana Artiemeva.
Sunkių laikotarpių buvo ir anksčiau
Priminsime, kad „Interrampa“ iki 1997-ųjų vyko kasmet. Vėliau
festivalis pradėtas rengti kas dveji metai. Teatrų šventė, organizatorių žodžiais, ir iki pandemijos, kai viskas tapo neaišku, išgyveno sunkius laikotarpius, kai dėl politinio nestabilumo užsieniečiai nevyko į Lietuvą, o ekonominės priežastys neleido organizuoti didelių renginių. „Interrampa“ tuomet buvo pervadinta į „Mažąją rampą“, „Jaunimo rampą“, o spektaklius festivaliuose rodė tik Lietuvos teatrai.
Vėliau „Interrampa“ susigrąžino kasmetinį statusą ir stabilias, tegu ir nedideles, finansines „injekcijas“ – ją remia ir Lietuvos kultūros taryba, ir Rokiškio savivaldybė kaip prioritetinį renginį mieste. Organizatoriai didžiuojasi, kad per daugiau nei 20 metų spektaklius čia suvaidino svečiai iš įvairiausių šalių – Gruzijos, Švedijos, Suomijos, Danijos, Prancūzijos, Bulgarijos, Čekijos, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Islandijos, Olandijos, Makedonijos, Italijos, Meksikos. Nuo 2007-ųjų festivalyje lygiomis teisėmis dalyvauja ir mėgėjų, ir profesionalų teatrai.
Buvo visko
Per dešimtmečius „Interrampoje“ yra buvę visko: nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kai teatrai neatvyko, eksperimentinių kūrinių, pasaulyje pripažintų teatro žmonių ir šimtai diskusijų, pokalbių, aptarimų. Ekspertams net penkerius metus vadovavo Olandijos mėgėjų teatro sąjungos ekspertė Džokė Elbers, kuri buvo tapusi šio festivali simboline figūra. Beveik visuomet festivalyje vaidindavo ir latviai, tačiau šiemet jų nesulauksime dėl karantino ribojimų. Penktadienį prasidėjusiame festivalyje dalyvauja Ukrainos Nacionalinio J. Mudrovo vardo teisės universiteto jaunimo dramos teatras, Rokiškio kultūros centro liaudies teatras, teatras „Labas“ iš sostinės, Pasvalio kultūros centro jaunimo teatras ,,Drãma“, Anykščių kultūros centro teatras ir Utenos kamerinis teatras.
Projektą iš dalies remia:
