Pradėjo nuo prakartėlių
Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Dalios Kiukienės pirmas darbas muziejuje kaip tik ir buvo prakartėlių parodos eksponavimas. Tada vyko antroji paroda. Ji tuomet demonstruota centriniuose rūmuose, antrame aukšte, įstiklintose vitrinose. Anot D. Kiukienės, vėliau eksponavimo vietos keitėsi. Ypač autentiškai prakartėlės, anot D. Kiukienės, atrodė nerestauruotose dvaro erdvėse. „Gal kam pasirodytų, kad netinka, kad apleistos erdvės, o man kaip tik buvo labai žavu, kai kvepia senove ir autentika“, – sakė pašnekovė.
Dar vėliau parodos persikėlė ir į dūminę pirkią, ir į klėtį. Pernai dėl saugumo viskas apskritai labai stipriai pasikeitė – septynioliktoji prakartėlių paroda buvo demonstruojama oficinos languose ir, specialiai apšvietus, matoma visą parą. Tas pats bus ir šiemet – nors naujos parodos nebus, prakartėles iš kolekcijos ir fondų visi galės matyt languose. O kolekcija – kaip įprasta – visuomet veikia kluone, kurio stogas šiemet atnaujintas.
Buvo minčių nutraukti tradiciją
Kalbant apie šios tradicijos pagrindinius puoselėtojus – kūrėjus, keitėsi ir norinčiųjų dalyvauti skaičiai bei geografija. Pradžioje buvusi rajono paroda, greitai tapo respublikine, o pagaliau ir tarptautine, nes darbų atsiuntė latviai ir baltarusiai.
„Kol parodas dvylika metų finansavo italas Andželo Frosio, dalyvių buvo labai daug – dalyvaudavo ištisais kolektyvais, klasėmis, darželių grupėmis – vaikai ir profesionalai, o salės buvo tiesiog pilnos eksponatų. Visi gaudavo mažesnes ar didesnes premijas“, – prisimena D. Kiukienė. Vėliau, kai rėmimas baigėsi, dalyvių buvo sumažėję, ir parodos pradėtos organizuoti kas dvejus metus. Anot D. Kiukienės, muziejus net svarstė nutraukti parodas, tačiau ir lankytojai, ir kūrėjai tiesiog neleido, vis klausdami, „ar jau vežti darbus?“ „Nenutraukėm tradicijos, nes žmonės eidavo, norėdavo, klausdavo apie tai. Ir pernai labai gera buvo išgirsti, kai žmogus pasakė, jog kiekvieną rytą internete apžiūri mūsų vis įkeliamus kūrinius. Apklausėm ir pačius kūrėjus. Net ir užsiėmę skulptoriai platino žinią apie mūsų prakartėles, jautė moralinę pareigą, kad ši idėja nemirtų“, – sakė D. Kiukienė. Ji nebesuskaičiuotų visų vietinių verslininkų, remiančių parodą, tačiau daugiausia, aišku, prisidėjo AB „Rokiškio sūris“, kurio lėšomis apšviestas kluonas, įvesta garso sistema, pirkta dalis kolekcijos darbų. Ir mes kasmet pirkdavom prakartėles kolekcijai, tas, kurias galėdavom įpirkti, dalį jų, ačiū kuriantiems, ir dovanų gavome“, – sakė pavaduotoja.
Žmogaus dydžio prakartėlę žinomas drožėjas Adolfas Teresius sukūrė pirmas dar 2004-aisiais.
Nuo tų metų muziejininkai šešiolika metų puoselėjo idėją ir per projektus bandė gauti lėšų didelei prakartėlei kurti ir eksponuoti lauke. Pernai ši idėja pagaliau buvo įgyvendinta – prakartėlė prieš šventes pastatyta prie Šv. Mato bažnyčios.
Premijų netrūko
Premijų skyrė ne tik A. Frosio. Buvo ir daugiau išskirtinių apdovanojimų. Tarkim, tuometinis Europos Parlamento vicepirmininkas Gvidas Podesta daugiau nei prieš dešimtmetį savo premiją įteikė už prakartėlę, kurios autorius sugebėjo suderinti nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą. Taip buvo įvertintas medžio drožėjas iš Vilkaviškio Zenonas Skinkys.
Premijas buvo įsteigusi ir Monika Sabalis, gyvenanti Niujorke. Ji kartu su mama Marija Vygantiene buvo atvykusios į muziejuje surengtą Reginos Matuzonytės-Ingelevičienės tapybos parodą ir taip susižavėjo prakartėlėmis, kad dvejus metus skyrė tūkstančio eurų premijas.
Tai buvo nauja
Šiandien Krašto muziejaus kolekcijoje – apie 150 prakartėlių. Ji senokai išgarsino Rokiškį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ne vieną kluone šalia dvaro eksponuojamą prakartėlę yra sukūrę garsiausi Lietuvos medžio meistrai – Saulius Lampickas iš Alytaus, Adolfas Teresius iš Garliavos, Rimantas Zinkevičius iš Ukmergės, a. a. Jonas Tvardauskas iš Anykščių, Pranas Dužinskas iš Telšių bei kiti. Šias prakartėles Kalėdų šventėms skolinasi ir įstaigos, ir bažnyčios visoje Lietuvoje.
Krašto muziejus respublikines prakartėlių parodas rengia nuo 1998-ųjų. Mintis ir idėja priklauso italui verslininkui ir mecenatui A. Frosio. „Tai buvo visai nauja, todėl muziejininkams teko įdėti nemažai pastangų, kad tokios tada dar neįprastos parodos virstų tikrove“, – prisiminė D. Kiukienė. Dėl Rokiškio muziejininkų atvirumo naujoms idėjoms ir neįprastiems siūlymams šios parodos ne tik neliko nepastebėtos daugybės kultūrinių renginių – parodų, pristatymų, plenerų – kontekste. Atvirkščiai – po kelerių metų apie Rokiškyje rengiamas parodas jau žinojo visa Lietuva, jose veržėsi dalyvauti ir žinomi, ir nežinomi kūrėjai, o lankytojų kartais buvo sulaukiama net rekordinio skaičiaus. Vieną tokią rekordinę dieną parodą aplankė 600 žmonių. Ja domėjosi mokinukai, dvasininkai, svečiai iš užsienio, žinomi Lietuvos politikai.
Kalėdų be jų neįsivaizduoja
Be Rokiškio prakartėlių neįsivaizduojamos Kalėdų šventės, o kolekciją muziejininkai visada pademonstruoja ir pirmą kartą dvarą aplankantiems lietuviams, ir svečiams iš užsienio. Dalis šios kolekcijos pristatyta Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ 2001-aisiais. Nemažai prakartėlių prieš Kalėdas keliauja į parodas pas kaimynus arba yra skolinamos parapijoms, kolektyvams pasipuošti šventiniu laikotarpiu. Jos pabuvojo Biržų, Zarasų, Utenos, Pasvalio ir kituose rajonuose.
2008-ųjų lapkričio mėnesį 20 gražiausių prakartėlių iš Rokiškio krašto muziejaus kolekcijos buvo išvežta į Austrijos miestą Lincą – tuometinę Europos kultūros sostinę. Čia jos atstovavo Lietuvai.
Rokiškiui padarė reklamą
Maždaug prieš dešimtmetį Rokiškio prakartėlės dėmesio sulaukė ir Vilniuje. Čia, „Litexpo“ parodų rūmuose, rokiškėnai rodė dalį kolekcijos. Tuomet į tradicinės parodos „Žiemos puokštė“ programą pirmą kartą buvo „įkomponuotos“ 33 Krašto muziejaus kolekcijos prakartėlės.
Italijoje išlikęs XIII a. kūrinys
D. Kiukienė priminė, jog prakartėlių tradicija kildinama iš Italijos. „XIII a. šv. Pranciškus surengė Jėzaus gimimo šventę – jis pats norėjo pamatyti ir kitiems parodyti, kokiame skurde Jėzus gimė. Vaidinime dalyvavo ne tik žmonės, bet ir gyvulėliai“, – sakė D. Kiukienė. Jos žiniomis, Italijoje dar yra išlikusi XIII a. prakartėlė. Tiesa, ji ne medinė, o pagaminta iš marmuro. Teigiama, jog XV a., suklestėjus prakartėlių tradicijoms, jos daugiausia buvo kuriamos medinės. Be to, dažomos.
XVIII a. – prakartėlių aukso amžius. Jos tapo meno kūriniais. Tiesa, Italijoje Betliejų atstojo nišos olose. Tik lietuvių meistrai figūras statydavo po lentelių stoveliu – tai yra lietuviškasis prakartėlių variantas. Sovietmečiu šios tradicijos nebeliko, o šalies nepriklausomybės laikais Rokiškis ją sėkmingai atgaivino.
Reikia paminėti ir išliekamąją vertę – ne tik sukaupta kolekcija, bet ir leidiniai. Kasmet buvo išleidžiami katalogai, lankstinukai ar kalendoriai. Taip pat atskiru leidiniu 2017 m. išleistas katalogas „Prakartėlės Rokiškio krašto muziejuje“, kuriame publikuojamos prakartėlių fotografijos, menotyrinis straipsnis. Archyve saugomos fotografijos, videomedžiaga.
Projektą iš dalies remia:
