Turi ilgalaikių siekių
Marius TAVORAS
– Mariau, fb grupę sukūrėte įkėlęs keletą senelių albumuose rastų nuotraukų. O kodėl kilo mintis jas viešinti?
– Grupę „Aleksandravėlės parapijos muziejus“ socialiniame tinkle „Facebook“ įkūriau 2020 m. spalio 1 d., o nepraėjus nei pusei metų jau turėjome 500 narių (šiuo metu skaičius artėja prie 600 – aut. past.). Tiesą pasakius, tokios sėkmės nesitikėjau, ypač, kai nesu vietinis. Mano šviesios atminties seneliai Leonas ir Emilija Tavorai gyveno šioje parapijoje, Kraštų kaime. Pas juos dažniausiai prabėgdavo mano vasaros, o jiems atgulus amžinojo poilsio liko nuotraukų albumai, kuriuose ne visus žmones atpažįsta tiek mano dėdės, tiek aš. Man, kaip istorikui, kilo mintis pasiklausti vietinių ne tik apie nuotraukas, bet ir išsaugoti gyvąją atmintį apie parapijos kaimus, vietovardžius, gyvenančius žmones, jų papročius ir t. t. Labai džiaugiuosi, kad, pasidalinus žinia apie grupės įkūrimą Aleksandravėlės bendruomenės puslapyje, idėją itin palaikė ir istorinėmis žiniomis aktyviai dalijasi Genovaitė Šajaukienė. Jeigu ne ji, manau, tiek daug nebūtume pasiekę.
Pirmieji grupės įrašai buvo įvairios istorinės žinutės apie Aleksandravėlę iš tarpukario Nepriklausomos Lietuvos laikraščių. Vėliau, prisijungus šiek tiek daugiau narių, pasidalinau senelių albumo nuotraukomis kviesdamas ir kitus palaikyti iniciatyvą. Prie grupės besijungiantys patys kėlė nuotraukas, tiesa, teko įvesti keletą taisyklių. Viena jų – pateikėjas turi nurodyti kiek įmanoma daugiau jam žinomos informacijos apie fotografijas, o antroji – jų kokybė. Labai svarbu, kad nuotraukos būtų perfotografuojamos kuo aukštesnės kokybės. Tik turėdami kokybiškas nuotraukas ateityje galėsime jas panaudoti ne tik edukaciniais tikslais, bet ir grupės nariai gali lengviau atpažinti jose įamžintus žmones, patikslinti kitą svarbią informaciją – nuotraukos darymo aplinkybes, laiką, vietą, gal net fotografą ir pan.
– O kodėl būtent parapijos grupė?
– Nes tai nekintantis teritorinis vienetas, su aiškiai nusistovėjusiomis ribomis.
– Grupėje randu Jūsų įrašų, pvz.: „Su šv. Velykom. Pakomentuokite, kokius velykinius žaidimus, tradicijas pamenate, o gal ir šiandien jų laikotės?“ Taip bandote tik užvesti naują diskusiją, išprovokuoti komentarus, kad grupėje jaustųsi gyvybė? O gal tą informaciją kažkam panaudosite ateityje?
– Tiesa. Grupės diskusijoms suaktyvinti užduodu klausimų arba paskelbiu vieną kitą konkursą, kurių metu galima laimėti knygą, Lietuvos Respublikos vėliavą. Surinkus pakankamai medžiagos ir ją susisteminus, gal gims koks nors leidinys. O šią vasarą laukia parapijos 220 metų jubiliejus. Ta proga, pasinaudojus grupės narių pasidalinta medžiaga, kartu su Aleksandravėlės bendruomene bandysime sukurti lobių medžiotojams (ir ne tik) skirtą maršrutą po įdomiausias parapijos vietas.
– Muziejus gyvuoja virtualioje erdvėje. Kokią matote jo ateitį?
– Telkti žmones, kilusius iš šios parapijos, padėti išsaugoti gyvąją atmintį. Kviečiu visus prisijungti prie šios iniciatyvos www.aleksandravelesmuziejus.lt.
Informaciją reikėtų ir kitaip išsaugoti
Genovaitė Šajaukienė
– Genovaite, iš kur esate kilusi? Grupėje randu gana reiklių Jūsų įrašų. Esate griežta? Dažnai duodate toną, idėją. Kažkas pasiūlo ar pačiai kyla mintis? Kokią matote muziejaus ateitį?
– Esu čia gimusi, augusi, čia gyvenu. Už poros kilometrų nuo Aleksandravėlės – gimtasis Želiūnų kaimas. Tik ketverius metus dirbau kitur, todėl viskas, kas susiję su šiuo kraštu, man yra pažįstama, įdomu ir miela. Labai džiaugiuosi, kad atsirado jaunas žmogus – Marius Tavoras, įkūręs Aleksandravėlės parapijos e. muziejų. Jam rūpi išsaugoti istorinę Aleksandravėlės parapijos atmintį, nors jis pats gimęs ir augęs ne čia. Malonu, kad jis yra tolerantiškas, be galo veiklus žmogus, visur spėjantis, dabar ir mūsų bendruomenės narys, siūlantis idėjas ir prisidedantis prie jų įgyvendinimo. Smagu, kad būdamas perpus jaunesnis už mane, „nenurašo“ manęs. Priešingai – palaiko, pataria rengiant bendruomenės projektus. E. muziejaus tikslas – išsaugoti istorinius faktus, prisiminimus apie senus laikus. Bet ir dabartis gana greitai taps praeitimi ir istorija, todėl esu už tai, kad reikia užfiksuoti ir dabartį, kad ateityje jos nereikėtų ieškoti ir rinkti po trupinėlį. Tik nežinia, kokia fb ilgaamžiškumo „garantija“. Susikaupusią medžiagą, manau, reikėtų ir kitaip išsaugoti, panaudoti duomenis. Dabar norime sukurti žaidimą „Aplankiau“ (žaidimo „Lobių ieškojimas“ principu). Prieš tai, pagal parapijiečių aprašymus, sudarytas parapijos lankytinų vietų sąrašas ir žemėlapis. E. muziejaus narių dėka pavyksta išsiaiškinti istorinius faktus (pvz., Lovelkojų kaimo tragedija – pokariu sudeginta Gurbininkų šeima, apie kurią nežinojau net gyvendama vos už kelių kilometrų, nes apie tai buvo bijoma kalbėti). Tokie faktai turi patekti į muziejų saugyklas. Gaila tik, kad tokios technologinės galimybės atsirado vėlokai ir vis mažėja žmonių, galinčių pateikti tikrų faktų, prisiminimų. Daug mano kartos žmonių nesinaudoja internetu, o surankioti išsibarsčiusius po visą Lietuvą ir pasaulį nėra paprasta.
Kyla minčių, kad reikėtų visa tai sutalpinti, tarkime, į knygą apie Aleksandravėlės parapiją. Yra parapijiečių pasakojimų, parašytų tarmiškai. Ypač daug jų parašyta Algimanto Šiukštos. Galėtume išleisti pasakojimų knygelę. Į parapijos e. muziejaus grupę rašau tai, ką, mano manymu, verta išsaugoti, arba kas gali sudominti grupės narius. Dažnai tai būna susiję su artėjančiomis šventėmis ar istorinėmis sukaktimis. Kartais kreipiuosi su klausimais, kurie domina mane pačią, arba rūpi kam nors kitam. Grupės narius sunkoka išjudinti. Dažnas apsiriboja „patiktukais“ ar trumpais komentarais. Labai nemėgstu rimtoje grupėje, kokia laikau ir mūsų e. muziejaus grupę, visokių „GIF‘ ų“ ir bereikšmių paveikslėlių iš interneto. Kartais žmonės net įsižeidžia, kai padarau pastabą, jog jų nedėtų. Bet smagu, kad dauguma tų paveikslėlių nekelia. Daug istorinės, ypač pokario laikmečio, medžiagos turi sukaupęs istorikas Laimonas Abarius, kuris ja mielai dalinasi ir grupėje. Savo kraštą – Kumpuolius, Maniuliškį – garsina Irena Viršilienė, Gintaras Streikus, Audronė Jankauskaitė Talutienė ir kiti. Grupėje visi esantys ar buvę parapijiečiai tapom dar artimesni, savesni, surandam gimines, išvykusius kaimynus, sužinom jų likimus. Dar kartą džiaugiuosi Mariaus suburta grupe ir drąsiai sakau: jam dėkingi visi grupės nariai!
Projektą iš dalies remia:
