Pradžia legendose
Pirmojoje legendoje apie Rokiškio atsiradimą pasakojama, kad prieš daugelį metų čia buvo giria, kur medžiojo Rokas su medžiotojais. Tarnai, pamatę kiškį, pradėjo šaukti: „Roko kiškis!“ Kita legenda skelbia, jog medžiotojas Rokas rado didelę aikštę ir Laukupės upelį, kuris už kelių kilometrų įtekėjo į Nemunėlį. Roką sužavėjo vietovė, ir jis čia apsigyveno. Dar viena legenda kilusi iš XIII–XV a. Ten, kur dabar gyvename, kryžiuotis Rochas, nenorėdamas kariauti su lietuviais, pasistatė sau namelį. Šalia radosi gyvenvietė, ir ji pavadinta Rokiškiu.
Pagal oficialius faktus Rokiškis atsirado XV a. antrojoje pusėje. Tai duomenys apie Rokiškio paminėjimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio privilegijoje. Lietuvos metrikoje paskelbta data – 1499 m. rugsėjo 21-oji. Tai, kiek iki šiol žinoma, yra pirmasis Rokiškio paminėjimas archyvuose. Apie tai, kad mūsų miestas galėjo atsirasti anksčiau, leidžia svarstyti duomenys, jog 1499-aisiais čia jau stovėjo dvaras. Iš archeologiniams kasinėjimams Rokiškio krašte vadovaujančios archeologės Romos Songailaitės „Gimtajam…“ prieš keletą metų išsakytų minčių galima daryti prielaidą, kad Rokiškyje gyvenimas vyko anksčiau nei prieš penkis šimtus su trupučiu metų. „Belieka rasti neginčijamų įrodymų ir gimtadienio data bus pakoreguota“, – svarsto visuomeninės organizacijos „Tyzenhauzų paveldas“ atstovas Raimondas Sirgėdas.
Leidžia daryti prielaidas
„Rokiškis įdomus miestas vien todėl, kad istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1499-aisiais, o dvarvietė, kurią mes tiriame, tada jau buvo, miestas jau tada vystėsi. Bet kai kurių laikotarpių tyrimų nėra, jie – praleisti. Miestas neturi senojo kultūrinio sluoksnio. Nors kiti miestai jį turi, Rokiškyje jis nerandamas“, – „Gimtajam…“ yra sakiusi archeologė R. Songailaitė. Jos nuomone, tai, kad dvarvietė stovėjo 1499-aisiais, leidžia daryti prielaidas, jog Rokiškis įkurtas anksčiau. „Aš manau, kad anksčiau, nes jau minimas Rokiškio dvaras. O jei nebuvo suformuotos valdos, jei nebuvo pastatų, tai ir pavadinimo turėjo nebūti. O jis jau fiksuojamas kaip konkretus objektas su pastatais. Juolab reikia nepamiršti, kad tuo metu valdė kunigaikštis Aleksandras. Rokiškio dvaras buvo duotas jo žmonai Elenai. Po jos mirties Žygimantas Senasis dvarą perdavė Krošinskiams“, – istorinėmis žiniomis dalijosi R. Songailaitė.
Niekad nebuvo provincija
XVI–XVII a. Rokiškio savininkai buvo kunigaikščiai Krošinskiai. Paskutinė jų atstovė našlė Elena Voinytė-Krošinskienė ištekėjo už grafo Tyzenhauzo. Tyzenhauzų giminė Rokiškį valdė XVIII ir XIX a. Jų paskutinė atstovė Marija Tyzenhauzaitė ištekėjo už grafo Aleksandro Pšezdzieckio, ir jų giminė valdė Rokiškio dvarą iki karo.
XX a. pirmojoje pusėje Rokiškis minimas kaip kultūros, švietimo, ekonomikos centras. Ypač buvom garsūs linais. 1920-aisiais miesto teises gavęs Rokiškis tarpukariu ir vėliau nebuvo laikomas provincija. Be to, nuolat kito. Tai liudija visa miesto panorama – vanduo, aikštės, parkai, susibūrimo vietos, gatvės, pastatai, įvairių erdvių pritaikymas žmonėms. Muziejininkai yra išsaugoję šimtus fotografijų, leidžiančių prisiminti kaip prie miesto atsirado ežeras, keitėsi pagrindinė aikštė, gatvės.
Neatsiejamas miesto traukos ansamblis
Žemėlapiuose 1810-aisiais jau yra miesto aikštė. Tiesa, miesto burmistro Julijono Malevičiaus pateiktais duomenimis, XX a. pradžioje ji „buvusi purvina ir negrįsta, o vandens pilnuose liūnuose plaukiojo antys ir žąsys“. Pasak archyvų, 1921-aisiais pradėjus tvarkyti Rokiškį, pirmiausia buvo privežta žvyro aikštei ir svarbesnėms gatvėms centre sausinti.
Istorikai teigia, jog aikštė akmenimis išgrįsta ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Prie bažnyčios paprastai vykdavo įvairiausios iškilmės, kitoje pusėje – turgūs. Mūsų aikštė, muziejininkų žiniomis, mačiusi daug valstybės veikėjų, įžymybių, ministrų.
Išardyti grindinį, išvežti akmenis iš aikštės bei apsodinti ją medžiais, pagal archyvus, sumąstyta apie 1953-iuosius, kai Vykdomojo komiteto pirmininku buvo Stankus. Istorikai pastebi, jog mūsų miestas neišvengė to meto madų, nors, apsodinta menkaverčiais medžiais, Tarybų aikštė tuomet nebuvo įspūdinga.
1998-aisiais nuspręsta medžius iškirsti ir grąžinti aikštei seną vaizdą. Dėl to buvo ir parašų rinkimų, ir pykčio, ir abejonių. Tačiau sprendimas pasiteisino. Šiandien Rokiškis tapatinamas ne tik su sūriu ar psichiatrijos ligonine, bet labiausiai – su bažnyčios, aikštės ir dvaro ansambliu. Be to, jau žengiami realūs žingsniai pradėti rūpintis Krošinskių pilaitės atstatymu.
Švenčių tradicijos kuriamos šimtmečiais
Kalbant apie miesto gimtadienio tradicijas, irgi verta gręžtis į praeitį – šaknys ten.
Įvairiais istorijos laikotarpiais Rokiškio krašte dirbo ar mokėsi daug talentingų muzikų, turėjusių įtakos muzikiniam gyvenimui. Rokiškio ankstyvoji chorinė kultūra neatsiejama nuo senosios Rokiškio muzikos mokyklos. Pagal išlikusius Rokiškio dvaro dokumentus, į inventoriaus knygą įtraukti mokytojo Antano Kulikovskio žinion perimti muzikos instrumentai (valtorna, klarnetas, fleita, violončelė, būgnai, varpeliai ir kt.), o 1875 m. nurodyta, kas jais groja. Darytina prielaida, kad brangių instrumentų Rokiškio grafai nebūtų pirkę, jeigu nebūtų kam jais groti. Krašto muziejuje išlikusi 1876 m. gegužės 12 d. J. Krupskio (mokytojo) sutartis su dvaro administracija dėl muzikos mokymo Rokiškio bažnyčioje. Sutartyje nurodoma, jog mokyti privaloma kiekvieną dieną po 10 valandų, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu mokiniai gali susirinkti, mokiniai turi būti egzaminuojami, perklausoms būtina ypatingai pasirengti ir kt. Pagal sutartį 24 mokiniai (nuo 9 iki 20 metų) lavinami muzikinio rašto bei praktinių pratybų. Vienerių metų choro repertuarą sudarė 28 kūriniai: mišios, polonezai, mazurkos, maršai. Rokiškio bažnyčios choras iškilmingų švenčių metu giedodavo drauge su Obelių choru (vadovas vargonininkas Vaclovas Jagminas).
Rokiškio bažnyčios choro lygis iš pradžių netenkino grafo Aleksandro Pšezdzieckio, pageidavusio, kad būtų sudarytas vyrų choras.
Pagyvėjimo Rokiškio muzikiniam gyvenimui įnešė žinia, jog 1877 m. Rokiškyje bus giedama Antano Strazdo giesmė „Pulkim ant kelių“ lietuviškai, pritariant pučiamaisiais instrumentais.
1883 m. Rokiškio grafai pasikvietė Prahos konservatoriją baigusį čeką Rudolfą Lymaną ir tais pačiais metais buvo įsteigta trimetė grafiškoji muzikos mokykla, kurios mokymo programose – instrumentinė ir chorinė muzika bei įvairus muzikos teorijos kursas.
Ano meto muzikinė Rokiškio krašto kultūra neatsiejama nuo Juozo Zaukos, savamokslio organizatoriaus ir dainininko, Petrapilio lietuviškų draugijų steigėjo bei choro vadovo. Jau sunkiai sirgdamas ir apsigyvenęs Subatėje pas draugą J. Zauka suorganizavo lietuvių chorą, jam vadovavo ir rengė draugystės vakarus. Jis kai kurių istorijos tyrinėtojų vadinamas lietuviško saviveiklinio meno pradininku.
Rokiškio krašto dainų švenčių istorija – nuo pirmosios Dainų šventės, vykusios Kaune. Tradicija rengti dainų šventes užkrėtė chorinio meno gerbėjus ir atlikėjus: šios šventės ir konkursai organizuoti ne tik apskrities centre, bet ir miesteliuose.
Kokia gimtadienio šventimo prasmė?
„Gimtadienio šventimo prasmė – parodyti dėmesį. Juk savo gimtadienio dieną tikimės būti pasveikinti, tikimės, kad mus prisimena. Jei sulaukiame svečių, juos vaišiname, linksminamės. Miestas yra daugiaveidis organizmas. Mes visi esame Rokiškis. Gimiau čia ir miesto gimtadienį laikau beveik asmenine švente. Tą rytą manyje kyla kažkoks neįvardijamas džiaugsmas, pakylėta nuotaika. Labai tikiuosi, kad ir daugiau rokiškėnų taip jaučiasi, – sakė rajono savivaldybės Komunikacijos ir kultūros skyriaus vedėja Irena Matelienė. Jos žodžiais,
šventę už mus, rokiškėnus, organizuoja kultūros įstaigos. „Į renginį einu pasimatyti su žmonėmis, paklausyti atlikėjų. Mane liūdina, kai ateinama ieškoti priekabių. Ar taip elgiamės, kai šeimos nariai, draugai mums organizuoja gimtadienį? Gali nepatikti sveikinimų tekstai ir muzika, bet mandagiai dėkojame už pastangas.
Pripažįstu, kad kultūros įstaigos menkai įtraukia bendruomenę į pasirengimo rūpesčius, erdvių puošimą, eisenas, įstaigų prisistatymus. Galbūt tai sukurtų didesnį šventės jausmą. Kodėl? Kartais toks yra režisieriaus sprendimas, bet dažnai priežastis yra ir nesėkmingi bandymai, kai bendruomenė neatsiliepė į kvietimą. Pagrindo netikėti jais neturiu, o prievarta socialinis dialogas nekuriamas.
Negalima miesto lyginti su mažomis bendruomenėmis, kur žmonės artimesni, vienas kitą asmeniškai pažįsta. Neturime tokios visus jungiančios organizacijos kaip Rokiškio bendruomenė. Aktyvūs miestiečiai buriasi į atskiras grupeles pagal interesus, bet jiems tikrai rūpi miestas. Gal ne kasmet įsitraukia į šventės organizavimą, bet noriu tikėti, kad 525-ajam Rokiškio jubiliejui ruošimės drauge“, – sakė I. Matelienė.
Projektą iš dalies remia:
Rokiškieti, parašyk tris pageidavimus. Dažniausiai būna atsakymas tyla.
Pirmiausia įtraukite į šventę kuo daugiau organizacijų,įstaigų ir visą bendruomenę.Kai organizuojate tik vieni,tai ir liekate tik sau įdomūs.Kiekvienais metais padarytos klaidos ilgam pasilieka žiūrovų atmintyje ir tada reikia nemažai laiko, kad žiūrovai vėl pasitikėtų jumis ir vėl ateitų.Kad įneštų naujos energijos į šventę,siūlau pasamdyti nepriklausomus, nuo kultūros centro, šventės organizatorius.Jei ką viešinate, pasistenkite tai daryti atsakingai:kur yra pažadėta grupė,,The Roop”? Šaunuoliai,kad sutrumpinote šventės programą!Pasirinkimas grupės,, Beisoul & einius” -labai taiklus,bet kitos grupės daugiau atbaidys negu pritrauks žiūrovus.Viena estrados žvaigždė jau seniai užgesusi,o,, kitos” dainuoja tik p..pais.Jei neužtenka lėšų-samdykite mažiau atlikėjų,bet labiau žiūrovų mėgiamus.Kiekviename renginyje pasistenkite padaryti po išskirtinį akcentą,kad lankytojui… Skaityti daugiau »
Pirmiausia antriausia reikėtų pridurti, kad čia tik Jūsų nuomonė ir kiti žmonės ją greičiausiai turi kitokią. Yra žmonių, kurie Jums patinkančios grupės neklausys, o laukia kaip sakote pažiūrėti į p…. . Yra vyresnių žmonių, kurie laukia tos užgesusios, nes kai kurios dainos patikėkite išliks ilgiau negu trumpalaikių žvaigždučių. Taip kad pataikyti reikia ne vienam kuriam skoniui. Mieste daug žmonių.
Tik kvailiai ir numirėliai niekada nekeičia savo nuomonės…Sėkmės ir toliau taip ,,varyti”.
Kol nebus į šventę įtraukta bendruomenė, organizacijos,tokia šventė ir bus.Žmonės į Rokiškio šventę eina ne kaip į gimtadienį,o kaip į koncertą,todėl,kad jų nieks nesieja su švente.O koncertai Rokiškyje tikrai prasti.Paradoksalu,kai savivaldybė skiria pinigus kultūros centrui,o konkursą organizuoti miesto šventę laimi kultūros centre dirbančių artimųjų įsteigtos įmonės.Pasižvalgykime kaip organizuojamos miesto šventės Pasvalyje,Anykščiuose,Utenoje.Ten ne ką didesni miestai.Man atrodo,kad labiausiai čia trūksta noro.
Iš dalies tu teisus “ale rokiškieti” 🙂