Legendų sąrašas ilgas
Iki šiol vasario pabaiga, kovas Rokiškiui buvo ypatingas mėnuo. Legendos Juozas Miltinis, Donatas Banionis, Eimuntas Nekrošius, Ingeborga Dapkūnaitė, Eglė Gabrėnaitė, Darius Meškauskas, Nelė Savičenko, Valentinas Masalskis, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas, Anželika Cholina… Vardyti ir vardyti – visi garsiausi Lietuvos aktoriai ir režisieriai gyvai ar savo spektakliais yra pabuvoję mūsų scenoje ir išauginę kritišką publiką. Publiką, kuri eina iš salės nesismulkindama, jei kuris teatras atveža lėkštą spektaklį, suprask, provincijai.
Nors teatrų festivalių gerokai vėliau nei Rokiškio ėmė rastis ir aplinkiniuose miestuose, tačiau profesionalai pripažįsta – jie neprilygsta mūsiškiam. Aktoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių teatrų kartoja panašiai: „Mes kasmet laukiam, kada važiuosim į Rokiškį.“ O tam, kad jie lauktų, anot organizatorių, „ne viena nemiegota naktis“, ne vienos derybos – „atvežkite, prašome, mums tą spektaklį, kurio norime, padarykite viską, kad jis tilptų mūsų scenoje“. Taip, pavyzdžiui, viename iš paskutinių festivalių pas mus atvažiavo Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“. Sakė, netilps, o tilpo. Salė, žinoma, atsistojo. Ne dėl naujos mados ar įpratimo. Iš meilės teatrui.
Įrodinėjame kasmet, kad verti
„Norėjau pasakyti, kad turime nematytą lobį, kurio verti esą visi įrodinėjame kasmet. Organizatoriai, ypač neformali „Vaidiname žemdirbiams“ meno vadovė Birutė Bagdonienė, kurios nematomų, bet tikrai titaniškų pastangų dėka atvyksta net tie spektakliai, kurie teoriškai atvykti negali dėl scenos dydžio ir techninių galimybių. Rėmėjai, pradedant Lietuvos kultūros taryba, Rokiškio rajono savivaldybe ir baigiant ta legendine močiute, atnešusia savo medaus stiklainį ir paprašiusia įteikti aktoriui. Ir jūs, žiūrovai, įrodinėjate kasmet „Vaidiname žemdirbiams“ reikalingumą, užpildydami salę, reaguodami į kiekvieną aktorių judesį ir žodį“, –apie „Vaidiname žemdirbiams“ yra sakęs Rokiškio liaudies teatro režisierius Eligijus Daugnora.
Prisiminimus priims išskėstomis rankomis
Rokiškėnų, kurie „Vaidiname žemdirbiams“ kūrė nuo nulio, pavardžių sąrašas taip pat įspūdingas. Visos tos pavardės liks istorijai. Ir ne tik „Vaidiname žemdirbiams“, bet ir teatrą Rokiškyje apskritai kūrusių, nes teatras mūsų mieste – tai ne tik „Vaidiname žemdirbiams“, bet ir spalvinga Rokiškio liaudies teatro istorija. Nors tai jau atskira tema, joje dubliuojasi tos pačios pavardės.
Kur jas visas perskaityt? Rokiškio krašto muziejus yra sulaukęs vieno svarbiausių „Vaidiname žemdirbiams“ puoselėtojų a. a. režisieriaus Jono Korenkos atsiminimų „Teatro gyvybės ratas. Rokiškio liaudies teatro istorijos puslapiai 1982–2000 m.“ ir visuomet laukia šiandieninio teatro liudijimų. „Nesvarbu, kad tai nebus originalios nuotraukos“, – sako muziejininkai
Kas bus šiemet?
Rokiškio kultūros centro direktorė Vaiva Kirstukienė sakė, kad jau buvo suformuotas beveik visas šių metų profesionaliųjų teatrų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ repertuaras ir teatrai – pasirengę atvykti. Planuota, kad festivalis įvyks iškart po Velykų, balandžio mėnesį. Tačiau šiandien Kultūros centre šiuo klausimu tylu. Anot V. Kirtukienės, organizatoriai nenorėjo, kad festivalis vyktų per „Zoom“. Norisi gyvo santykio su žiūrovu, todėl šios dienos viltys – galbūt nukelti Rokiškio reprezentacinį renginį į rudenį.
Ilgesys sklando ore
„Teatras man visuomet kitas pasaulis, labirintas, užbrėžta riba nuo kasdienybės. Jis turi sukelti emociją: džiaugsmą, pyktį, klausimą, nebūtinai su aiškiomis ribomis: turi išlikti paslaptis, kuri dar ilgai neduoda ramybės, ir po mėnesio ar metų netikėtai šmėsteli, pasirodo, apsireiškia mintyse ar atsikartoja panašiu pavidalu gyvenime knygoje ar kelionėje… Dabar mane vis dar persekioja „Interrampoje“ regėtas Ryčio Saladžiaus režisuotas „Nojaus“ pasaulis. Ilgiuosi teatro. Ypač dabar, kai ore jaučiu pavasario dvelksmą, o kartu su juo neišvengiamai susietą teatrų festivalį. Kai grįš normalus gyvenimas, sugrįš ir teatras… Išgrynintas, nušlifuotas. Viliuosi, neįkrautas buitiškumo ir karantininių istorijų“, – kalba viena ištikimiausių žiūrovių Audronė Vainauskaitė.
„Manierų, mimikų, formų, judesių, garsų fontanas, iš kurio visiems metams prisirenku spalvų savo išraiškoms ir darbams. Be teatro sunku. Skaitau, žiūriu filmus, vaikštinėju gamtoje, bet niekas taip giliai neįstringa, kaip gyva emocija iš scenos. Galite juoktis, bet žmogus savo prigimtimi mėgsta kopijuoti elgesį. Po teatrų spektaklių (gražių, ne tų, kur keikiasi) stebiu žmones rūbinėje ir šypsausi – mostai platesni, galvos judesiai – gracingi, balsai „pastatyti“, paltukus moterims rengia, šalius plačiais mostais gaubia. Daug gražių manierų teatro. Miela ir smagu, labai to ilgiuosi“, – sako dar viena ištikima žiūrovė Irena Matelienė.
Ir visgi grįžkim į pradžią
Rokiškio teatrinių tradicijų pradžia – prieš 120 metų. 1893 m. Panemunėlio apylinkės Naujikų kaime buvo suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas pagal Juozą Tumą-Vaižgantą ,,Nepadėjus nėr ko kasti“. 1959 m. Rokiškio teatras pirmasis Lietuvoje gavo Liaudies teatro vardą ir gyvuoja iki šių dienų. Šiemet jam – 60 metų. Rokiškyje daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai vyksta tarptautinis teatrų festivalis ,,Interrampa“, Teatro dienos proga – „Nikodemų“ statulėlių įteikimo ceremonija.
Bet, nepaisant šių tradicijų, svarbiausias teatrinis renginys yra jau ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Anot organizatorių, „jis kasmet suteikia Rokiškio bei Aukštaitijos regiono gyventojams unikalią galimybę nevykstant į didžiuosius Lietuvos miestus pamatyti geriausius Lietuvos profesionaliųjų teatrų pastatymus“. Tai – vienintelis teatrų festivalis Lietuvoje, be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius, išlaikęs prizų-premijų teikimo ir teatrų rėmimo tradicijas. Savo ilgaamžiškumu bei unikalumu jis tapo ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.
Priminsime, kad pirmasis profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ įvyko 1985 m. kovo mėnesį tuometinio Rokiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko Vytauto Sketerio (1928 11 20–2005 02 04) iniciatyva.
Buvo visaip
„Iš pradžių festivalių dalyviai rodydavo spektaklius ne tik Rokiškio mieste, bet ir kaimuose. Nuo 1991 m., pasikeitus ekonominei situacijai, festivalis vyksta tik Rokiškio kultūros centre. Būta ir sunkmečių – žiūrovais neužpildytų ir šaltų salių, sumažėjusių galimybių teatrams atvykti, nepalankių politinių vėjų ir kt. Bet visa tai įveikė Lietuvos profesionaliųjų teatrų nuoširdus palaikymas, rėmėjų ištikimybė bei pačių organizatorių didžiulis entuziazmas. Nuo 2001 m. vėl galime džiaugtis gausiai į salę besirenkančiais žiūrovais“, – taip archyvuose rašoma apie festivalį.
Suskaičiuota, kad kasmet geriausius visų Lietuvos profesionaliųjų teatrų spektaklius, „reprezentuojančius teatrų kūrybinius ieškojimus“, pamato apie 8000 žiūrovų ne tik iš Rokiškio miesto ir rajono, bet ir iš Ignalinos, Kupiškio, Zarasų, Biržų, Ukmergės, Vilniaus, Kauno bei kt. Festivalyje kasmet dalyvauja iki 20 teatrų, kurie parodo daugiau nei 20 įvairaus spektro spektaklių (trečdalis iš jų – skirti vaikams ir jaunimui).
Tradiciškai festivalyje pasirodantys teatrai pretenduoja į prizus, vėliau – premijas: pagrindinis – už geriausią spektaklį, už geriausią spektaklį vaikams, už geriausius vyro ir moters vaidmenis, už antraplanį vaidmenį, nuo 1986 m. simpatiškiausiam (-iai) aktoriui (-ei), nuo 2003 m. – perspektyviausiam (-iai) aktoriui (-ei) bei kiti specialūs prizai (nuo 1990 m.). 1985–1993 m. buvo teikiami prizai geriausiam lėlės aktoriui.
1987 m. įsteigtas žiūrovų prizas. Tai – ne tik piniginė premija, bet ir rokiškėnų gaminama produkcija. Žiūrovų prizo labai geidžia visi teatrai. Beveik viskas, kas per uždarymus sunešama ant scenos, – mūsų mieste gaminama, o po apdovanojimų sukraunama į labiausiai mylimo teatro autobusą. Visas šias gėrybes teatrui lemia žiūrovų balsavimas po spektaklių. Ne kartą šį prizą yra gavę „keistuoliai“, Valstybinis rusų dramos teatras.
Projektą iš dalies remia:
