– Nuo vaikystės buvote užimtas dainomis, grojote gitara, kūrėte dainuojamąją poeziją. Kodėl pasirinkote inžinerijos mokslus? Nesigailite?
– Vaikystėje mane žavėjo … miškininkystė ir kultūra. Baigdamas vidurinę susirgau plaučių uždegimu. Į šimtadienį atėjau tiesiai iš ligoninės. Net į dalį nuotraukų nespėjau. Įstojau į miškų technikumą, o iš ten paėmė į armiją. Po jos buvau sugniuždytas. Tik klasiokas Jonas Roličius mane paragino toliau siekti mokslų. Kur? Ogi ten, kur mokėsi jis – VISI. Taip tapau statybos inžinieriumi-ekonomistu.
– Ką prisimenat iš to laikotarpio, kai atlikot Rokiškyje pirmąją inžinerinę užduotį – dabar jau nugriautos autobusų stoties statyba? Ar patiko tas darbas ar visgi kultūriniai reikalai, muzika, poezija, tarmės traukė labiau? Paskui juk pradėjot dirbti kultūros namuose.
– Pradžioje maniau, kad dirbsiu ir tai, ir tai, bet vėliau teko apsispręsti.
– Jūs – „Gastautos“ įkūrėjas, o šis žodis nemažai žmonių Rokiškyje – šventas. Tada, kai „Gastauta“ gimė, jis buvo dar šventesnis – folkloro aukso laikai. Ar yra kažkas, ko rokiškėnai negirdėję, nežino iš „Gastautos“ pradžios?
– Kai gimė „Gastauta“, ji buvo ir savita rezistencija. Todėl lenkiu galvą prieš Liubovę Prakapavičienę, kuri (būdama kitos tautos atstove) taip pasiaukojamai mane gynė. O buvo „iniciatyvų“ pastatyti mane „į vietą“.
– Skaityti Jūsų biografiją – malonumas, nes joje tiek įvykių – beveik viskas vienaip ar kitaip veda prie folkloro, tarmių, poezijos. Be to, daug kas, prie ko prisilietėt, legendiniai dalykai – kūrėt „Gastautą“, „Ambroziją“, atgaivinot Dusetų žirgų lenktynes, dainuojamoji poezija ir „Akacijų alėja“… Klausimas užims per daug vietos, jei viską surašytum. Turit nuojautą, ko reikia žiūrovui, ko reikia žmonėms?
– Mes su sūnėnu (Gintaru Andrijausku) laikomės tokios nuostatos. Kultūros žmogus turi dirbti ne kažkokiam abstrakčiam klausytojui, o visų pirma kolektyvo žmonėms ir mažai grupei žmonių, kurie besąlygiškai palaiko kolektyvą. Tik tada ir tu, ir kolektyvas išliks sąžiningi prieš save ir tai neleis būt abejingiems ir kitiems klausytojams.
– Kodėl išvažiavot iš Rokiškio? Jūs čia buvot legendinė figūra…
– Sutapo du dalykai. Pajutau, kad pradedu išsisemt, o ir sulaukus 38 metų, manau, metas buvo kurt šeimą.
– Ar skaudėjo, kai į Rokiškį atvažiavęs Erikas Druskinas išvarė „Gastautą“ iš Kultūros centro?
– Skaudėjo, be abejonės. Aš to žmogaus nepažįstu, bet iš jo veiksmų iš karto supratau jo požiūrį į krašto kultūrą. Mano požiūris priešingas.
– Iš Rokiškio, ko gero, tai pirmas rimtas apdovanojimas – sidabro ženklas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“. Koks jausmas? Apsidžiaugėt? Tikėjotės įvertinimo kada nors?
– Iš esmės tokia mintis kildavo tik tada, kai sužinodavau, kad yra apdovanojamas kitas kuris asmuo, bet šiaip dirbau ne apdovanojimui.
– Kuo užsiimate šiandien? Apie ką svajojate, ką kuriate? Kaip jaučiatės susiskaldžiusioj Lietuvoj?
– Dar bandau palaikyt mano inicijuotą tarmišką feisbuko grupę „Susikalbėjimai“ ir paragint veiklai žmones grupėje Etnožaidimas „Kyla“.
– Kokia Jūsų mylimiausia muzika?
– Girios ošimas.
– Ačiū už pokalbį.
Apdovanojimai
2009 m. Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės medalis;
2010 m. 10-ojo festivalio organizatorių „Akacijų alėja“ padėka „Už ištikimybę“;
2012 m. Kauno rajono savivaldybės trečio lygio garbės ženklas už etnokultūros puoselėjimą ir dainuojamosios poezijos populiarinimą;
2014 m. Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno padėka už festivalio „Akacijų alėja“ idėją;
2017 m. Kauno rajono savivaldybės mero Valerijaus Makūno padėka už indėlį į Kauno kultūrą;
2018 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis (pagal Lietuvos valstybės ordinų kanclerio Giedriaus Krasauko 2018-02-13 d. dekretą Nr. 1K-1217);
2018 m. LR Seimo įsteigtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukime Lietuvai“ už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą;
2019 m. folkloro klubo „Patrimpas“ Lieporių kalavijas už nuopelnus Lietuvai, tradicinės kultūros saugojimą;
2021 02 16, minint Nepriklausomybės atgavimo 30-metį, LR Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen padėka už ilgametę veiklą etninės kultūros srityje, už indėlį saugant ir puoselėjant tarmes bei lietuvių folkloro tradicijas. Rokiškio verslo klubo dovana – vardinis „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas, 1430–1930“.
Buvo pristatytas LTV nominacijai „Daugiau saulės – daugiau šviesos“ („Už tikrumą“), o Rokiškio laikotarpiu (sovietiniais laikais) suteiktas LTSR Meno saviveiklos žymūno vardas.
Kuo nusipelnęs Rokiškio krašto kultūrai
– 1981 m. įkūrė jaunimo folkloro ansamblį ir beveik dešimtmetį (iki 1990 m.) jam vadovavo (nuo 1988 m. kartu su Giedrium Viduoliu). Šis ansamblis gavo liaudies kolektyvo vardą, o 1989 m. pasivadino ,,Gastauta“. Ansamblis tapo pavyzdžiu naujų folkloro kolektyvų kūrimuisi ne tik Aukštaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.
– Šalia folkloro jaunimo ansamblio subūrė ir moksleivių folkloro kolektyvą, taip perteikdamas liaudies tradicijas jaunajai kartai ir ruošdamas naujus narius jaunimo folkloro ansambliui.
– Su abiem kolektyvais Rokiškyje rengė kalendorines šventes (Rasas, Jorę, Sekmines ir kt.) ir Aukštaitijos folkloro stovyklas, kurios buvo lyg folkloro mokykla ir pritraukdavo daug dalyvių.
– Labai svarbi Algirdo kraštotyrinė veikla. Jo organizuotų ekspedicijų Rokiškio rajone (ir ne tik) rezultatas – užrašyta ir Lietuvos tautosakos archyvui pristatyta apie pusantro tūkstančio vienetų liaudies dainų, instrumentinių kūrinių, pasakojamosios ir smulkiosios tautosakos kūrinių. Jie skambėjo ir jo vadovaujamų folkloro ansamblių programose. Šį „aukso fondą“ folkloro ansamblis „Gastauta“ gyvai tebesaugo iki šiolei.
– Dalyvavo Rokiškio liaudies teatro veikloje. Spektaklyje K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ kankliavo ir dainavo savo kūrybos dainą ,,Oi seniai seniai“ (1984 m.).
– Nuo 1986 m. atgaivino Klaudijaus Driskiaus 1979–1983 m. Kriaunų krašte organizuotos kalendorinės Rasų šventės tradiciją.
– 1988 m. Rokiškio kultūros mokykloje kartu su Algiu Bagdonu įkūrė folkloro specialybę, dėstė ir išugdė keletą folkloro kolektyvų vadovų laidų.
– 1990 m. inicijavo Etnokultūros centro įsteigimą Rokiškyje ir aktyviai dalyvavo jo veikloje.
– Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, organizavo gastautiečių grupę Sausio 13-ąją ginti Parlamento. Vėliau, su kanklėmis ar gitara rankose, dalyvavo Laisvės gynėjų pagerbimo renginiuose.
– Rokiškį garsino dalyvaudamas humoro grupėje „Ambrozija“ bei kantri muzikos grupėje „Šulnys“.
– 1992 m. Rokiškyje buvo išleista jo poezijos knygutė „Buvau ir būsiu“ („Gimtojo Rokiškio“ redakcijos leidinys, rėmėjas – AB „Alseta“).
– Ne vieną žmogų Rokiškyje ir kitur yra paskatinęs gaminti kankles ir kitus medinius liaudies instrumentus.
Mokytojas
„Kadangi tėvai šeimoje kalbėjo suliteratūrintomis tarmėmis, tai ir jis pats ypatingos tarmės neturėdamas mokėsi rytų aukštaičių tarmės, nes Rokiškyje tarmė buvo stipresnė. Rašė eiles zarasiškių tarme ir visus skatino kalbėti bei rašyti tarmiškai. Jo Rokiškyje puoselėtas tarmiškumas išsiskleidė 2001 m. Kulautuvoje tarmiškos kūrybos renginiu „Kulautuvos pušynų ruduo“, kuris, vėliau persikeltas į Raudondvarį, tapo respublikiniu tarmiškos kūrybos konkursu, o 2006 m. – jaunųjų atlikėjų dainuojamosios poezijos festivaliu „Ant žemės krašto“, pradžioje bandžiusiu burti tarmiškai kuriančius dainų autorius. Taip pat 2007 m. įkūrė Rytų aukštaičių sambūrį ir buvo jo seniūnas. Tapęs kūrėjų klubo „Žaliažolė“ nariu ėmė moderuoti tarmiškos kūrybos skiltį klubo svetainėje zaliazole.lt. 2008 m. kartu su suburtais aukštaičiais organizavo tarmiškos kūrybos konkursą internete Rytų Aukštaitijos moksleiviams. Visą gyvenimą aktyviai puoselėjo tarmes: rašė eiles gimtąja zarasiškių tarme, kūrė dainas su kanklių pritarimu (,,Oi seniai seniai“, „Pavasario dienelį“) ir gitaros pritarimu („Čiulbėk, paukštela, čiulbėk“, „Toli toli“, „Un Sartų“, „Kryžkela“, „Gimtines ąžuolai“ ir kt).
Didžiausias A. Svidinsko pasiekimas šioje srityje – jo ir rokiškėno kraštiečio Algio Naručio iniciatyva LR Seimas 2013-uosius paskelbė Tarmių metais.
Algirdas yra folkloro MOKYTOJAS ne tik ansamblio pirmiesiems gastautiečiams, moksleiviams, studentams, bet ir „Gastautą“ perėmusiems vadovams Giedriui Viduoliui ir man bei daugeliui Lietuvos folkloro ansamblių vadovų ir dalyvių“, – sakė Nida Lungienė – „Gastautos“ viena vadovių, Algirdo draugė, folkloristė ir mokinė.
Projektą iš dalies remia:
