Eikite žmonių link ir išgirskite
Lina Meilutė-Datkūnienė
Projekto „Juodupė – Lietuvos mažoji kultūros sostinė“ koordinatorė, dalijasi savo įžvalgomis.
– Juodupės miestelio gyvenimas praeityje sukosi apie vilnos fabriką. Šiuo metu tenka ieškoti kitokio unikalumo ir kurti naują istoriją. Pasidalinkite patirtimi, kaip atsiranda paieškų momentas?
– Kai į Juodupę atvyksta svečių, sulaukiame nuostabos – kiek daug pas jus daugiabučių! Tada prasideda pasakojimas apie patį miestelį, kad jis yra pramoninis, todėl turime tam tikrą architektūrinį palikimą, panašėjantį į miesto statinius. Tai atspirties taškas. Dėl šių paieškų teko perversti nemažai istorinės informacijos. Juodupė nėra ilgaamžis miestelis, dabar gyvena trečia–ketvirta senbuvių karta. Iš jų pasakojimų, atsiminimų apie Juodupės klestėjimo periodą ir norėjosi išpešti, kur mūsų stiprybės, kur esame silpnesni. Norėjosi išgryninti trūkumus ir juos paversti privalumais. Visiems žinoma fabriko istorija – jo nebėra ir mes esame tokie, kokie esame su visu palikimu. Ką darome su tuo palikimu? Išnaudojame. Pavyzdžiui, mintis piešti ant daugiabučių atsirado dėl architektūros šaltumo. Miestelis pasienyje, atokus, nutolęs nuo centro. Tie niuansai susidėjo ir gavosi, kad šaltį ir betoną bei fabriko istoriją turime paversti šiuolaikiniu patraukliu vaizdu. Iškart kilo mintis apie tapybą. Apskritai menas yra tai, kas šildo, neša emociją. Nesvarbu, koks jis – muzika, dailė, teatras. Emocija priverčia mus dar kartą mąstyti, ką galime sukurti. Tas ratas užsisuka. Tai galėtų būti impulsas praeitį priimti tokią, kokia duota, ir paversti ją ateitimi.
Visose veiklose ieškau filosofijos. Perskaitytos knygos, patirtys, daugybė žmonių (ar tai būtų politikai, ar kaimo žmonės, ar didieji filosofai) – visa tai duoda tam tikrą žinių bagažą, kuriuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Jeigu man tai duota, stengiuosi perleisti per save ir maksimaliai panaudoti aplinkoje. Vienąkart pavyksta geriau, kitąkart prasčiau. Tačiau vienam žmogui niekas niekada nepavyks, reikia komandos. Ji gali daug padaryti. Nuo mažens daug bendrauju, man labai įdomu klausti, įsigilinti. Pastebėjau, kad žmonėms nesudėtinga su manimi bendrauti, galiu tapti laidininku tarp vienų ir kitų. Vadinasi, jei su manimi nesunku bendrauti, tai einu į žmones – kalbuosi, dėlioju renginius ir šventes. Tada bandau juos įtikinti, kad esame vienodi ir turime savyje jėgos bei galimybių. Tik kartais žmogui reikia įkvėpimo, kad patikėtų, jog gali. Kai dirbau su mažosios kultūros sostinės projektu, metų pabaigoje labai gera buvo matyti, kaip žmonės džiaugiasi, pradeda atsiverti, atsargiai siūlyti idėjas – galbūt galime padaryti taip ar kitaip? Apskritai galime viską – galime turėti aukščiausio lygio meną, tik yra tam tikros sąlygos, veiksniai. Kartais tai būna laiko arba pinigų klausimas. Bet sutelkus jėgas gali paaiškėti, kad vienas žmogus pasiūlys idėją, kitas galbūt žinos, iš kur gauti pinigų, kitas turės režisūrinį sprendimą. Kai žmogui pasakai visą „grandinėlę“, kiek daug galime padaryti, jis patiki. Tuomet bendruomeniškumas išsivysto natūraliai. Be abejo, yra kitokių nuomonių, skepticizmo, nepasitikėjimo ir sakančiųjų, kad ne taip reikėjo elgtis. Jų bus ir jų reikia. Esame skirtingi. Taptų nuobodu, jei būtume vienodi. Kritiniai žvilgsniai – tai paskata ieškoti naujovių ir galvoti, kaip padaryti geriau. Kitas dalykas, kaip tu reaguoji: priimi kaip bausmę ir iškart atmeti ar perleidi per savo sąmonę, patirtį ir pamąstai – o gal tiks? Esu iš tų, kurie perleidžia per sąmonę ir patirtį. Mano manymu, bendruomenė turėtų būti tokia: susikalbanti, kai dalijasi pozicijas bei darbus, ir prisiimanti atsakomybę. Ir viskas, nieko daugiau nereikia.
– Ar nebuvo stabdančiųjų: nedarykime, nes kritikuos, suniokos?
– Tikslas buvo skatinti bendruomeniškumą, pasitikėjimą vienas kitu ir sumažinti baimę. Jeigu galvosime, jog mes darysime, o kiti ateis, išspardys, sujauks, apvogs, neprisidės, netoli nueisime… Taip, nuo blogybių niekas neapsaugotas, bet pasitikėti verta. Kai pasitiki, žmonės pradeda kitaip mąstyti. Kuo daugiau jų prisidės, tuo labiau ir saugos. Šia mintimi vadovaudamiesi ir judame. Kažkada pasimatys rezultatas. Greitu rezultatu netikiu, bet tai, kas padaryta, džiugina. Džiugina juodupiečių emocijos, noras prisidėti. Yra kitų dalykų, kuriuos norisi pristatyti. Pavyzdžiui, turime vynuogininkų. Tie kiti tikslai nukreipti tik į ateitį.
– Tai, ką išvardinote, įgyta per įvairius mokymus?
– Tai patirtis. Geriausiai išmoksti tada, kai pereini pats, o ne perskaitai. Kadangi nuo mažens buvau labai aktyvi, perėjau daug tų procesų. Dėl to lengviau. Niekada neįtikinsi kito žmogaus, jei pats netikėsi. Nesistengiu perteikti to, kuo netikiu ir ko nedarau. Taip, prie patirties prisideda informacija ir žinios.
– Ką patartumėte, ko palinkėtumėte vadovams tų bendruomenių, kurios dar tik ieško savojo veido, unikalumo?
– Pirmiausiai nebūkite vadovais. Neprisiimkite akivaizdaus vadovavimo. Vadovas yra kiekvienas. Dėkite daug pastangų paieškoms: istorinėms, kultūrinėms, gamtos… Pradėkite nuo vietovės, eikite žmonių link, klausykite, ką jie sako, ir išgirskite juos. Žmonės dažniausiai viską ir pasako, nieko nereikia toli ieškoti. Ir paguglinkite (juokiasi – aut. past.). Keistai skamba, bet šiuolaikinės technologijos ir globalus pasaulis suteikia galimybę surasti formų, kaip atskleisti ir įgyvendinti sumanymus. Nereikia išradinėti dviračio, nes visi išrasti.
Patys turime ieškoti, prie ko prisirišti
Zenonas Viduolis
Juodupės miestelio bendruomenės vadovas
Bendruomenei vadovauju penkerius metus. Neilgai. Kai perėmiau, jos veikla buvo prigesusi, kai ką teko pradėti nuo pradžių. Mažosios kultūros sostinės metai atnešė atradimų, nes atsiliepė kraštiečių, pateikusių naujų faktų apie miestelio istoriją. Kai nėra gilios istorinės atminties, patys turime ieškoti, prie ko prisirišti. Siekiame, kad Juodupė ne merdėtų, o atsigautų. Į bendruomenės tarybą pavyko pritraukti jaunų žmonių. Jie kitaip mąsto. Sukasi mintys, idėjos įrengti naują skverą ir taip įamžinti žinomo pedagogo, Juodupės gimnazijos direktoriaus Petro Marcijono atminimą. Yra ir dar vienas tikslas – per projektus apjungti seniūnijos bendruomenes – Onuškio, Aleknų, Didsodės, Lukštų ir Juodupės.
Turi tuos, kurie gyvena čia ir dabar
Vanda Cicika
Laibgalių bendruomenės vadovė
Laibgalių bendruomenė įkurta 2002 m. vasario 28 d. Didžiausias mūsų turtas yra žmonės. Nuo jų aktyvumo, kūrybiškumo priklauso krašto unikalumas ir savitumas. Neturime dvarų, ryškių istorinių asmenybių. Turime tuos, kurie dirba, gyvena čia ir dabar. Mus išgarsino tradicine tapusi šventė „Rudeninės gandrinės“. Pernai ji vyko penkioliktą kartą. Kaip kilo tokia mintis? Spontaniškai. Ant senų kultūros namų stogo buvo įsikūrę gandrai. Galima sakyti, „Rudeninės gandrinės“ prasidėjo nuo projekto „Gatvių sankryža – kelias į aktyvią Laibgalių bendruomenės ateitį“, nes jis suaktyvino, sujungė žmones (vėliau lengvai išsirutuliojo gatvių kvartalų pasirodymai „Rudeninėse gandrinėse“). Šventės būtų menkesnės, jei bendruomenės neremtų verslininkai, ūkininkai, seniūnija ir kiti geri žmonės: bendruomenės krikštatėviai Daiga ir Raimondas Sirgėdai bei Vytautas Saulis, Gintaro Kiliaus personalinė įmonė, Albina ir Vytautas Dapkai iš Puriuškių kaimo, ŽŪB „Audrupio paukštynas“ ir Vidmantas Stasiškis, UAB „Lašų duona“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Bajorų žuvis“, Antanas Šlekas ir Vytautas Šlekas, Leonardas Giriūnas ir kiti. Esame netoli Rokiškio, todėl prisideda ir jo įmonės. Bendruomenės daugiau nuveikti gali tik palaikydamos ryšį su verslu.
Kuo dar esame saviti? Iš lankytinų vietų yra „Gandrų muziejus“ Laibgalių bibliotekoje. Šalia jos stovi kraštietės poetės Elenos Mezginaitės atminimui skirtas koplytstulpis. Vasarą pasižvalgyti po savas teritorijas priima gražiai tvarkomų sodybų šeimininkai, lankytojų laukia neoficialus Vaclovo Kontrausko antikvarinių daiktų muziejus, įkurtas Petro ir Janinos Pautienių sodyboje.
Svajonė – perduoti vairą jaunimui
Vitalija Pivoriūnienė
Panemunio kaimo bendruomenės pirmininkė
Bendruomenei vadovauju dvejus metus. Svarstėme, kuo galime išsiskirti, tačiau tebesame ieškojimuose. Panemunyje stovi paminklas „Angelas“ laisvės kovotojams atminti, netoli ministro pirmininko (1938–1939) Vlado Mirono tėviškė. Jų atminimo neapleidžiame. Vadovavimo pradžioje bendruomenei daugiausiai priklausė 60–80–mečiai. Per dvejus metus pasiekėme, kad įstotų apie 10 jaunų 30–35 metų žmonių. Mums svarbu įtraukti jaunimą. Visose veiklose, projektuose akcentuojame jaunas šeimas. 2019 m. organizavome šventę Šeimų dienai ir Tarptautinei vaikų gynimo dienai, naujametinį bėgimą, trims kartoms skirtą kūčiukų kepimo edukaciją ir kt., o 2020 m. rugsėjį atidaryta vaikų žaidimų aikštelė. Tačiau ir mūsų senjorai tikrai nelieka pamiršti. Tikiuosi, nusišypsos laimė bendruomenės vadovo vairą perduoti jaunimui.
Telkia žmones
Rima Baltrūnienė
Ragelių bendruomenės vadovė
Istorinių tapatumo ženklų ieškoti mums sudėtinga, nes neturime istorinio pagrindo. Kitas dalykas – neturime didelių entuziastų. Kodėl susibūrė bendruomenė? Patiems neprisireikė, prispyrė tuometė Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė. Tai įvyko 2016 m., dabar bendruomenėje 40 narių. Neruošiame didelių renginių ar projektų, nes viskas atsimuša į tai, kas galėtų juos vykdyti. Neturime buhalterio, o aš tuo neužsiimu, nes buhalteriniuose dalykuose man pusė žodžių nesuvokiamų (juokiasi – aut. past.). Pagrindinis tikslas – tiesiog telkti bendruomenę, būti kartu, pritraukti žmonių. Kaip galim, taip ir darom. Renginius organizuoja ne vienas, o visi nariai. Taigi pagrindinis Ragelių bendruomenės turtas yra žmonės. Aktyvesni vyresni rageliečiai, nes turi daugiau laiko. Labai jais džiaugiuosi. Tačiau ir kiti aktyvūs, išradingi. Neskirstome, kas ruošia renginį – biblioteka ar bendruomenė. Darome ir dalyvaujame kartu. Renginiai dažniausiai būna susiję su metų šventėmis, biblioteka rengia poetų, rašytojų minėjimus. Atskirai kažką organizuoti keblu. Grandiozine švente tapo Ragelių 450 metų jubiliejus. Renginiuose dalyvauja ir ne nariai, atvažiuoja svečių, todėl neblogai „uždera“ dalyvių. Lieka tik šventės, nes kitomis progomis žmonės nebesusirenka, nebepabendrauja. Per bendruomenės gyvavimo metus pastatyta pavėsinė, sutvarkyta aplinka, įrengtos bendruomenės patalpos. Prie to medžiagomis ir darbininkais daug prisidėjo Jūžintų seniūnija. Praėjusiais metais baigėsi mano kadencija, bet tas žmogus, kurį buvau numačiusi vietoje savęs, pasipustė padus. Suprantu, vadovauti bendruomenei – sunkus darbas. Geranoriškai, draugiškai mums padeda kaimyninių Jūžintų ir Laibgalių bendruomenių vadovės Jūratė Puslienė bei Vanda Cicika.
Projektą iš dalies remia:
