Kokį matome Rokiškį? Kultūriškai margaspalvį ir turintį dar daug nepanaudotų galimybių

Nebūkime per daug rimti – nebijokime kiškių

Giedrius KUJELIS

Istoriškai Rokiškio kraštas nėra išskirtinis. Tai buvo sėlių gyvenama teritorija, tačiau jokių svarbių centrų mūsų rajone, deja, nėra. Nebent su išlygomis tokiu laikyti Juodonių archeologinį kompleksą, kuris siejamas su Maleišinės žeme, paminėta 1255 m. Karaliaus Mindaugo Sėlos dovanojimo Livonijos ordinui akte. Čia nevyko jokių lemtingų istorinių įvykių.

Rokiškis istoriniuose šaltiniuose pasirodo vėlai, tik XV a. pab. Pirmasis jo paminėjimas yra susijęs su dvaru. Būtent dvaras buvo svarbiausias administracinis,  ekonominis, politinis ir kultūrinis centras, lėmęs mūsų krašto istorinę raidą. Rokiškis miestu tapo tik 1920 m. Iki tol jis niekada neturėjo Magdeburgo miesto teisės ir buvo tik dvarui priklausęs miestelis.

Rokiškio paminėjimas ir raida XVI a. II dešimtmečio siejama su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių – Jogailaičių – dinastija (Aleksandro Jogailaičio privilegija Jurgiui Astikui, Aleksandro Jogailaičio Rokiškio bažnyčios fundacija, dvaras priklausęs Aleksandrui, po to jo žmonai Elenai Riurikaitei, po jos mirties – Žygimantui Senajam). Būtent Jogailaičių istorija gali tapti vienu Rokiškio krašto išskirtinumo ženklų.

Istoriniais laikais šis kraštas buvo paribio. Čia driekėsi pagrindiniai prekybos keliai į Livoniją. Būtent dėl to susiklostė specifiniai prekybos ryšiai su šiuo kaimyniniu kraštu. Pagrindinė eksporto prekė buvo Rokiškio krašte užauginti linai. Tačiau ši tema kol kas yra mažai tyrinėta. Tačiau specifiniai istoriniai dalykai įdomūs tik siauram specialistų ratui.

Daugeliui žmonių, bent kiek susipažinusių su krašto istorija  Rokiškis asocijuojasi su Tyzenhauzų gimine, nes būtent Tyzenhauzų valdymo laikotarpis (XVIII a. pab. – XIX a. pab.) yra laikomas Rokiškio „aukso amžiumi“. Tačiau ir tuo metu kultūros bei įvairių naujovių nešėju buvo dvaras. Tyzenhauzų dėka turime unikalų klasicistinį miesto išplanavimą, dvaro rūmus, bažnyčią, prekybos namus bei kitus unikalius istorinius pastatus ir vieną pirmųjų muzikos mokyklų dabartinėje Lietuvoje.

Garsindami Tyzenhauzų nuveiktus darbus, dažnai pamirštame ne ką mažiau įtakingus didikus: Morikonis, Komarus, Komarovskius, Romerius ir kt. Tačiau tai nėra išskirtinis bruožas. Visa Lietuva nusėta dvarais, dvareliais kurie buvo kultūros skleidėjai savo krašte. Tik klausimas, kas liko iš tų dvarų, kiek mes žinome apie ten vykdytas veiklas, ar jie pritaikyti lankytojams?

Kalbėdami apie mūsų krašto paveldo panaudojimą šiandienos projektams, pirmiausia išsiaiškinkime, apie kokį paveldą kalbame. Kultūrinį, archeologinį, istorinį, architektūrinį, etnografinį, kulinarinį. Kiekvienas dėmuo yra svarbus ir neatsiejamas vienas nuo kito. Būtent jų visuma ir sudaro krašto identitetą.

Turbūt nesuklysčiau pasakydamas, kad miesto ir rajono reprezentacinis objektas yra Rokiškio dvaro rūmai. Juos galime pamatyti ant vietos įmonių logotipų, čia priimamos garbingų svečių delegacijos, vyksta reprezentaciniai renginiai, net politikai savo reklamines fotosesijas ar filmavimus taip pat rengia dvaro fone. Į muziejų vedame savo giminaičius, draugus… Daugelis rokiškėnų net pamiršta, kad dvare yra įsikūręs muziejus ir jį vadina tiesiog dvaru, dėdami lygybės ženklą tarp objekto ir institucijos. Bet ar tikrai išnaudojame visus resursus ir galimybes jį populiarindami, didindami turistų srautus?

COVID-19 pandemija pakeitė ir žmonių laisvalaikio įpročius. Didžiules ekskursijas, kurios turi geriausiu atveju Rokiškyje praleidžia 3 val. ir lekia toliau, pakeitė nedidelės šeimos ar draugų kompanijos, kurie turi visą dieną ir nori kai ką pamatyti, papramogauti, skaniai papietauti. Tai yra visas paslaugų kompleksas, kurį turėtų būti pasiruošę teikti ne vienas turizmo ir laisvalaikio sektoriaus dalyvis. Tačiau tokios bendrystės ir bendro supratimo, kad dirbame savo miestui ir rajonui, kartu ir savo gerovei, pasigendu.

Eiliniam lankytojui mūsų miestas žinomas dėl daugelio aspektų. Daugelis girdėjo, kad Rokiškis – „malevotų lunginyčių“ miestas, kad „bažnytela raudana, raudana“, pažįstami Liongino Šepkos mediniai stebuklai ir pan. Besidomintieji žino teatrų, vargonų ir klasikinės muzikos festivalius, ralį, paplūdimio tinklinio čempionatus ir kt. Tačiau tarp tų daugelio veiklų pasimetame ir nebežinome, kas esame ir kaip galime save pristatyti Lietuvai ir pasauliui.

 Rokiškis asocijuojasi su sūriu. Kaip Kėdainiai – su agurkais, Anykščiai – su vynu, Trakai – su kibinais, Pasvalys – su alumi… Nors turime didžiausią Lietuvoje pieno perdirbimo įmonę ir apie sūrio gaminimo tradicijas Rokiškio krašte rašė Ignoto Tyzenhauzo anūkė Gabrielė Giunterytė-Puzinienė, tačiau visiškai neturime kulinarinės pieno produktų, arba konkrečiai sūrio, kultūros. Sūrių festivalis vyksta Druskininkuose, o Rokiškyje kažkodėl apie tai net nediskutuojama.

Kulinarinės kultūros ir tradicijos puikus pavyzdys – „Džiugo namai“ Telšiuose, kur galima paragauti įvairių patiekalų, desertų ir net ledų su „Džiugo“ sūriu. O ką turime Rokiškyje? AB „Rokiškio sūris“ remiamą muziejaus edukaciją/degustaciją „Sūrio kelias“, „Seno grafo“ Rokiškio delikatesų edukaciją/degustaciją ir to paties „grafo“ siūlomą sūrio kepsnį.

Juk seniai žinoma, kad žmonės traukia ten, kur galima skaniai pasivaišinti. Daugelis ieško kažko ypatingo, būdingo tik tam kraštui. O ką gali pasiūlyti mūsų maitinimo įstaigos? Cepelinų, vištienos kepsnių, užkeptų sūriu, ir šonkauliukų?

Žinoma, yra ir perliukų – Nerijaus ledai, „Grill banko“ šaltibarščiai, įsirašę į Lietuvos šaltibarščių žemėlapį, „Roksalos“ vynas… Tačiau norėtųsi, kad šis sąrašas būtų ilgesnis.

Tokių nepanaudotų sričių galima rasti ir daugiau. Tai ir gamtos resursai, pelkės, ežerai, pažintiniai miškų takai ir t. t.

Nereiktų pamiršti ir „kiškio“ temos, kuri vieniems sukelia šypseną, o kitiems – atmetimo reakciją. „Gerbiamieji, nebūkite tokie rimti! Juk pačios didžiausios kvailystės buvo padarytos rimtu veidu“, – sakė baronas Minhauzenas. Verta jo paklausyti. Vroclavas turi 300 nykštukų, Ventspilis – karves, Ukmergė – balandžius. Kodėl Rokiškis negali turėti 100 kiškių?

2019 m. per kiškio skulptūros atidengimo šventę pažįstamų būrelyje pajuokavom, kad gegužės 7 d. (skulptūros atidengimo diena) bus švenčiamos „Kiškynės“. Gal ir beprotiškai skamba. Bet kodėl gi ne?

Neišnaudotų galimybių yra ir rajone… Obeliai – obuolių miestas, bet muziejus – laisvės kovų, o kur obuolių pyragai, šimtai obelaičių veislių, pagaliau obuolių sidras? Neišnaudota unikali Salų grafystės istorija, Kavoliškio saldainiai paskendę užmarštyje ir daugelis kitų pavyzdžių…

Taigi susidaro įspūdis, kad klaidžiojame turtingame savo krašto kodų žemėlapyje be aiškaus maršruto, iš didelio turėjimo patys nebežinome, ko norime. Kita vertus, gal ir nereikia visko suabsoliutinti iki vienos tikslios tezės? Viešojoje erdvėje plaukiojantis 2019 m. gimęs kultūros sostinės šukis „Rokiškis – kultūros vingių kraštas!“ pasako viską. Kultūra – tai visa, kas yra sukurta žmogaus. Kultūra yra įvairiapusė ir marga. Tai ir rokiškėnai yra įvairiapusiški, margi ir kūrybingi.

Nemanau, kad Rokiškį galima pavadinti pramoniniu miestu. Nors, matyt, ilgą laiką taip buvo mąstoma valdžios koridoriuose, nes kultūrai ir turizmui buvo skiriamas minimalus dėmesys. Rajono veiklos strategijose metų metus buvo kartojamos tos pačios frazės, konstatuojančios faktinę turizmo aplinkos būklę, tačiau ne strategiją, raidą ir plėtrą.

Didelė problema, kad net savivaldybės kultūros srities biudžetinės įstaigos į daugelį dalykų žvelgia tik iš savo „varpinės“ ir rūpinasi tik savo institucijos reikalais. Įsivyravusi net savotiška konkurencija, dubliuojama daugelis veiklų. Kai yra dirbama „kas sau“, o ne bendrai, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas, nukenčia kokybė. Tad ir savo kraštą pristatinėjame kiekvienas kaip suprantame, užuot susibūrę į verslo, turizmo ir kultūros klasterį ir garbingai atstovavę kultūriškai margą savo kraštą.

O dėl psichiatrijos ligoninės krašto įvaizdžio, telieka tik pajuokauti: plytinę stato ten, kur yra molio…

Rokiškis turi savo rinkinį

Irena MATELIENĖ

Kalbėti apie vieną viską nustelbiantį išskirtinumą gali miestas, turintis visuotinai įdomius objektus, pvz., jūrą, gydomuosius vandenis, stebuklu pripažintą relikviją ar pasaulinio serialo filmavimo aikštelę. Kartais miestas tampa traukos centru iš sėkmės, nes yra arti didžiųjų miestų.

Likusieji savo unikalumą turi grįsti patrauklių objektų rinkiniu. Rokiškis turi savo rinkinį. Čia patogu gyventi, neįmantrių poreikių asmeniui užtenka ir paslaugų, ir veiklos. Kitų poreikių toks žmogus gali nuvairuoti į didmiesčius ir grįžęs mėgautis ramybe bei švariu oru savo už prieinamą kainą įsigytame būste.

Turistus traukia miesto istorinė ašis, kuri prasideda nuo dvaro rūmų ansamblio, eina per klasicistinę miesto aikštę ir baigiasi unikaliu Lietuvoje architektūros objektu – Šv. Mato bažnyčios ansambliu. Rokiškio rajone turime kultūrinio paveldo, kuris įvardijamas epitetais „seniausias Lietuvoje“, „vienintelis Lietuvoje“ ir t. t. Šiame mieste puikiai dera klasika ir modernumas, dauguma žmonių natūraliai priima abu reiškinius. Mes turtingi gamtos objektų: ežerų, upių, miškų ir parkų. Šiuolaikinis turistas ieško patogumų ir tam nepasipriešinsi. Ateities uždavinys yra „paruošti“ gamtą jo atvykimui.

Yra miestų, kurie traukia lankytojus skambiais šūkiais. Nors trumpai, bet reklama veikia. Sutinku, skambių šūkių Rokiškiui reikia daugiau. Juolab kad turime, kuo juos pagrįsti.

Rokiškis gražiai panaudoja dvarų kultūros krašto įvaizdį. Kaip ir teatro sostinės,   žydų kultūros miesto, sėlių ar unikalių bažnyčių, jų varpų istoriją. Yra stiprių asmenybių, kurios savo veikla pasitarnauja Rokiškio įvaizdžiui. Tai – dailininkai Raimondas Gailiūnas, obelietis Rimvydas Pupelis, dailininkų klubo „Roda“ nariai. Jie turi individualų, jau atpažįstamą kūrybinį braižą. Lietuvoje girdimi ir atpažįstami  Dalios Varnaitės, Arūno Augučio, Astos Keraitienės, Vaidos Matiukaitės vardai. Tarp tautodailininkų ryškiai pastebima Eglės Kuzminskaitės keramika. Dar daug pavardžių reikėtų čia surašyti. Jie garsina Rokiškį labiau, nei mes įsivaizduojame.

Mes neišnaudojame Romerių, Komarovskių šeimos paveldo, seniausio šalyje sentikių religinės bendruomenės architektūrinio palikimo bei Salų dvaro ir parko. Pastarasis objektas galbūt neatgims tikrąja autentika, bet vieta turi stiprią kūrybinę aurą. Jau dabar Salų dvaras pamėgtas mokslininkų filologų. Jis turi potencialo būti ir menininkų kūrybos dirbtuvėmis su įspūdinga galerija. Joje būtų galima stebėti kūrybos procesą ir jau sukurtus darbus, ten kvepėtų dažais, šviežiu moliu. Tokios „gyvos“ ekspozicijos labai patrauklios Europoje.

Galvoje sukasi ir Panemunėlio teritorija – Lietuvos valstybės formavimo asmenybių lopšys, pirmojo slapto lietuviško vaidinimo vieta. Tai vietovei labai reikia dėmesio, žinoma, nesuniokojant natūralios aplinkos: vieškelio, laukų. Dėmesio tašką padėtų suformuoti, jei Panemunėlis taptų mažąja kultūros sostine. Tokia diskusija jau vyko.

Sakyčiau, Rokiškyje darniai sugyvena klasikinės kultūros tradicija ir stiprus verslas. Nerandu argumentų, kodėl reikia rinktis tik vieną. Juk priklauso nuo to, kokiai auditorijai skirta žinutė. Turistas domisi mūsų verslu tik tiek, kiek naudojasi paslaugomis. Investuotojas – atvirkščiai.

Rokiškio vardą žmonės sieja su AB „Rokiškio sūris“ įvaizdžiu ir kokybiška produkcija, bet istorija besidomintieji, žinoma, mini Tyzenhauzų šeimos palikimą: architektūrą, autentiškus eksponatus, kartu jie domisi kitų dvarų ir žydų palikimu.

Dažnai Rokiškio rajonas aptariamas kaip sėlių genties teritorija, gausi etninio palikimo, dar šiandien žmonių įpročiuose atpažįstamo, bet vėlgi tai – nepakankamas unikalumo motyvas. Štai kelis dešimtmečius teatro mėgėjai Rokiškyje mato tik teatrą, tautodailės žinovai – tik L. Šepką, vargonų muzikos gerbėjai – tik R. Lymaną. Pastaraisiais metais girdžiu apie Rokiškį kaip apie automobilių ralio miestą. Ką daryti? Rinktis kurį vieną būtų neprotinga, nes visi reiškiniai turi savo tikslines grupes.

Negaliu rasti argumentų, kodėl Rokiškio įvaizdžiui būtinai reikia vieno reiškinio, kai žmonių interesai yra skirtingi? Unikalumas ir įvairovė šiandienos pasaulyje smarkiai konkuruoja ir dar nežinia, kuris laimi. Man asmeniškai neįdomu į vietovę važiuoti tik dėl vieno, nors ir unikalaus, objekto.

Ieškant bendro Rokiškio identiteto, verta diskutuoti, kas mus vienija. Nenuginčijamai tai yra mūsų krašto etnokultūros ir istorijos simboliai. Kitas klausimas, kurį turime sau užduoti – ar mes turime išskirtinę bendruomenės savybę? Gal tai svetingumas? Juk dažniausiai  mūsų svečiai išvažiuoja sakydami, kad nesitikėjo čia tiek visko pamatyti. Vadinasi, esame svetingas atradimų kraštas.

Ar reaguoju į replikas apie psichiatrijos ligoninę? Ne. Mano nuomone, tai – neskoningas juokelis menko intelekto publikai. Turbūt panašiai reaguoja kauniečiai į replikas apie spygliuotą tvorą ar panevėžiečiai į lyginimą su Čikaga.

Projektą iš dalies remia: