blank
„Vėtrungės“ archyvo nuotr.

Vienija panašaus likimo žmones

Rokiškio kultūros centro tremtinių choras „Vėtrungė“ susikūrė 1991 m. ir šįmet šventė veiklos trisdešimtmetį. Praeityje jam vadovavo Stasys Davydas, Virginija Šablinskienė, Alvyra Krasauskienė. Nuo 2013 m. choro vadove-akompaniatore tapo Jurgita Raugienė.

Ilgą laiką kolektyvas neturėjo pavadinimo ir buvo vadinamas tiesiog tremtinių choru.  Po vienos Dainų šventės grįžus namo buvo bemaž dvi savaites diskutuota, kad reikia vardo. Galutinio susirinkimo metu vienbalsiai nutarta pasivadinti „Vėtrunge“. Tai įvyko 2011 m. Mintis taip pavadinti kolektyvą gimė neatsitiktinai, nes, anot choristės Birutės Liudvikos Motiejūnienės, buvusių tremtinių gyvenimas tarsi vėtrungė – siūbavo į visas puses, o pikti likimo vėjai nubloškė į svetimą šalį.

Apie 1996-uosius prie kolektyvo prisijungė pulkelis vyrų iš šaulių organizacijos. L. Turonienė prisimena, kad jie norėjo, jog choras vadintųsi šaulių-tremtinių choru, bet su tokiu pasiūlymu vėtrungiečiai nesutiko. Prisijungus šauliams, pagausėjo „Vėtrungės“ gretos, vakaronės tapo smagesnės, šokiai trankesni, tačiau tai truko neilgai.

Šiuo metu chore yra 40 dainininkų. Dalis jų – garbaus amžiaus senjorai, pilni entuziazmo, ištvermės, mylintys savo kraštą, vienaip ar kitaip susiję su tremtimi.

Choras gieda ir dainuoja tremtinių ir politinių kalinių renginiuose, sąskrydžiuose, šv. Mišiose, kas antri metai dalyvauja tradicinėje respublikinėje politinių kalinių ir tremtinių chorų dainų ir poezijos šventėje „Leiskit į Tėvynę“ (Utenoje, Tauragėje, Ukmergėje, Šilalėje), Baltijos kelio minėjimuose, koncertuoja minint Lietuvos valstybines šventes. „Vėtrungė“ dalyvavo Aukštaitijos chorų šventėse „Dainuoju Lietuvą“, 2018 m. – respublikinėje Dainų šventėje. Aktyviai dalyvavo paminklų atidengime žuvusiems Lietuvos partizanams. Choras turi savitą programą – tai dainos apie Lietuvą, kurios sukurtos tremtyje, pagal partizanų tekstus, tačiau prie jų prisilietę šiuolaikiniai kompozitoriai. Repertuaras nuolat papildomas naujomis dainomis.

1996 m., pažymėdamas 5-uosius gyvavimo metus, choras išleido savo garsajuostę „Leiskit į Tėvynę“.

Turi feisbuką

Sunku suskaičiuoti ar išvardinti visas išvykas, tačiau kolektyvo nariai net ir laisvalaikį leidžia kartu – švenčia įvairias šventes ir jubiliejines sukaktis. Choras turi susikūręs savo feisbuko profilį, jame galima rasti kolektyvo istoriją, narių prisiminimus ir sužinoti, kaip vėtrungiečiai dabar gyvena.

Kolektyvo fotografė Nina Jančienė nuotraukas sukelia į feisbuko paskyrą. Pasak jos, seniau vėtrungiečiai darydavosi popierines nuotraukas, dabar pakanka sukelti į feisbuką. Daugelis turi internetą, todėl prireikus pasižiūri užfiksuotas akimirkas iš koncertų, renginių.

blank

Senbuvės

Gyvenimas negailestingas, choro narių sudėtis keičiasi, tačiau nuo susikūrimo pradžios iki šiol chore dainuoja dvi moterys – Leonora Turonienė ir Almira Serapinienė.

L. Turonienei tremtį teko iškęsti Krasnojarsko krašte. Šeimoje iš 10 vaikų 3 pasuko partizaniniu keliu, kiti atsidūrė Sibire. Dabar gyva belikusi jauniausia – būtent Leonora. Prisimindama tremtį, nejučiomis ji palygina savo ir šiandien į Lietuvą plūstančių migrantų situaciją: „Mes irgi buvome tarsi migrantai, bet nieko nereikalavome. Ką ten reikalausi… Pirmais metais badavome, iš namų atsivežtus daiktus mainėme į maistą. Antri metai buvo lengvesni, nes šio to užsiauginome.“ Kalbėdama apie chorą, ji dėkoja visiems prijaučiantiems, atstovaujantiems, palaikantiems.

A. Serapinienei neteko pajusti tremties, tačiau ją patyrė vyro artimieji, o jos giminėje buvo rezistentų. Moteris vardija – Uldukiai, Streikai… Almira save vadina tik prijaučiančia tremtiniams, bet kalbėdama apie „Vėtrungę“ net susigraudina – pusė gyvenimo praėjo chore, apvažiuota kone visa Lietuva, pabuvota Dainų šventėse. Labiausiai prie širdies – tremtinių dainos. Tik gailisi, kad šiuo metu aktyviai veiklai koją pakišo pandemija. Almirą į chorą pasikvietė jos a. a. vyras Algirdas. Prieš gerą dešimtmetį prisijungė dukra Danutė Daščiorienė, chorui padeda ir puikų balsą turinti Danutės dukra Sigita bei sūnus Stasys, kurio misija – per įvairius renginius, eisenas nešti vėliavas, kitą atributiką. Taigi chore dalyvauja net trys kartos.

Pasak choro vadovės J. Raugienės, visa Daščiorų šeima yra viena pilietiškiausių, patriotiškiausių, dalyvauja visuose kolektyvo renginiuose.

Kada per širdį pereina virpulys ir pasididžiavimo jausmas?

Tikriausiai ne vienas valstybinių švenčių minėjimuose pabuvęs rokiškėnas yra pastebėjęs „Vėtrungėje“ aukštą, solidų vyrą, kuriam patikima pakelti Trispalvę prie Nepriklausomybės paminklo Rokiškyje. Tai Izidorius Blieka. Ar iš jaudulio suvirpa širdis keliant vėliavą?

„Visą gyvenimą širdis pašėlusiai plakė, nes esu tremtinys. Visuomet tikėjau – ateis laikas, kada Lietuva bus laisva. Choras man – tai judėjimas. Judėjimas yra gyvybė, juo labiau mūsų amžiuje. Sueinam, dainuojam, pasišnekam, iškylaujam, gastroliuojam… Turiu padėkoti Irmantui Tarvydžiui, kuris chorui visada ateina į pagalbą ir gelbsti transportu. Dabar sunku, nes korona trukdo. Tikiuosi, reikalai pagerės ir vėl dainuosim. Nors iki Rokiškio kultūros centro – 21 km (Izidorius gyvena Čedasuose – aut. past.), bet kol dar gyvas ir kruti, kol esi reikalingas, tai ir dalyvauji, – sako pašnekovas ir paatvirauja apie jubiliejų. – Pasveikino su 80-mečiu, sugiedojo „Ilgiausių metų“. Irgi perėjo per širdį susijaudinimas ir pasididžiavimo jausmas, kaip ir keliant vėliavą. Na, ir kaip tokiu atveju pasakysi, kad aš nebedainuosiu, man jau gana? Labai gerbiu vadovę. Reikia pasiutiškos kantrybės  su tiek seniokų. Juk susirinko įvairūs žmonės: ir buvę pedagogai, ir medicinos darbuotojai… Būna ir kaprizų. Gerbiu vadovę už jos kantrybę, už bendravimą.“

blank

Karta, su kuria galima paatvirauti

Jurgita Raugienė, tremtinių choro „Vėtrungė“ vadovė.

– 17 metų vadovaujate „Vėtrungei“. Esate gerokai jaunesnė už choristus. Jie labai šiltai atsiliepia apie Jus. Visgi ar kartais nekyla vadinamasis „kartų konfliktas? Dabar visuomenėje įprasta skųstis, kad viena karta nesusikalba su kita…

Man labai patinka bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis. Tai ta karta, su kuria dar galima paatvirauti, iš kurios įmanoma daug ko pasisemti. Kiekvienas iš jų unikalus, turi ką papasakoti. Tie pasakojimai mieli širdžiai, daug ko iš jų išmokstu. Jie irgi manęs kartais klausia, kodėl su jais bendrauju. Atsakau: man gera su jais, man artima jų patirtis ir išgyvenimai.

„Vėtrungė“ dalyvauja kone visuose valstybinių švenčių minėjimuose, pilietiniuose renginiuose. Kantriai išstovi ir dainuoja per šaltį, lietų, 30 laipsnių kaitrą saulės atokaitoje, kada tenka iškęsti ne 5, o 40 minučių. Pamenu, viename renginyje per kaitrą rikiuotėje stovintys jaunieji šauliai vienas po kito balo, buvo vedami į pavėsį, kai kuriems prireikė net medikų pagalbos, o pirmieji jiems padėti šoko vėtrungiečiai – vėdino, davė atsigerti. Ir choristai šluostėsi prakaitą nuo kaktos, bet nė vienam neprireikė pagalbos. Kaip Jums atrodo, iš kur toks pasišventimas ir sveikata?

Manau, į priekį juos veda ištvermė. Chore mažai belikę tikrų tremtinių ir politinių kalinių, tik 4, bet daugelio artimieji patyrė tremtį. Jie gyvenime tiek užsigrūdinę! Jie džiaugiasi gyvenimu! Tarkime, kai pasakau, kad kažkur išvyksime (kartais suabejoju – galbūt kai kuriems sveikata neleis ar pan.), visada sulaukiu atsakymo: „Valio, važiuojam!“ Visi žino: jei karšta, – reikės pasiimti skrybėles ir vandens atsigerti; jei šalta ar lietus – prireiks skėčių ir apsiaustų. Juos užgrūdino gyvenimas.

Projektą iš dalies remia:

blank

gimtasis straipsniai
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments