Ieškokime legendos

Fonduose – lobynas

Rokiškio krašto muziejuje glūdi neišsemiami istorijos klodai. Muziejuje saugoma daugiau kaip 107 tūkst. eksponatų. Tai archeologijos radiniai, istorijos, etnografijos, liaudies meno, profesionaliosios dailės, fotografijos, dokumentų, spaudos, asmenų archyvų,  onistikos (popierinių banknotų), numizmatikos, bažnyčių ir dvaro archyvų eksponatai. Tarp jų yra ypač retų ir vertingų. Muziejuje saugomas per 5 tūkst. 200 knygų fondas. Daugiausia tai iki 1940 m. išleistos knygos ir periodiniai leidiniai. Muziejus turi sukaupęs per 6 tūkst. 300 vienetų dailės kūrinių kolekciją. Didžiąją jų dalį  sudaro kraštiečių dovanos. Didžiuojamasi unikalia grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių drabužių bei aksesuarų kolekcija. Lietuvių liaudies meno kolekcijoje – per 4 tūkst. eksponatų. Joje – kalvių nukaltos kryžių viršūnės, medinės skulptūros, verpstės, keramikos gaminiai, audiniai. Muziejus kaupia ir dabartinių medžio drožėjų, tapytojų, audėjų darbus.

Ką atskleidžia surinkta tautosaka?

Nedrąsiai, bet galiu teigti, kad dar gilesni informacijos klodai užšifruoti paprastų žmonių pasakojimuose, prisiminimuose, kuriuos surinko, užrašė muziejininkai, istorikai, kraštotyrininkai ar tiesiog savam kraštui neabejingi žmonės. Kiek tokiuose pasakojimuose (ir pasakose) paprastumo ir informacijos!

Pavyzdžiui, kraštotyrininko Alfonso Gaškos surinktoje medžiagoje apie Pandėlio apylinkes yra nemažai užrašytų legendų, pasakų, kurias pasekė to krašto žmonės. Jų veikėjai specifiniai, susiję su konkrečiomis vietovėmis: keliauja į Rygą, nukenčia nuo pono ar nenaudėlio, kurie, pasirodo, iš tiesų gyveno… Taigi pasakose, legendose egzistuoja realūs veikėjai. Kartais kyla abejonių – galbūt tai ne tos vietovės tautosaka, o iš tiesų nutikę įvykiai, tik tyčia ar netyčia įvilkti į kito žanro rūbą?

Lietuvos tautosakininkė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Bronislava Kerbelytė nuramintų. Ji teigia, kad pasakotojų pateiktose pasakose, legendose „pasitaiko naujų realijų, sąvokų (pvz., apie karalaitės ligą karalius paskelbia laikraščiuose, plėšikus sugauna milicija ir pan.), tačiau jos iš esmės nekeičia kūrinių stiliaus.“

Literatams neįtiko

Tikriausiai daug tokių pasakų prasmių guli neatskleistų, kadangi ne visa užrašytoji tautosaka sulaukė tyrinėtojų dėmesio. Apie tai liudija A. Gaškos sąsiuvinyje paliktas ranka rašytas įrašas: „P. S. Panašių pasakų naktigoniai daug sakydavo. Daugumą jų užrašiau ir išsiunčiau literatūros institutui. Bet, deja, jos literatams nepatiko. Atrašė, kad naktigonių pasakos spaudai netinka. Jas padėjo rankraštynan tautosakos tyrinėtojams.“ Didelė laimė, kad netingėta dar kartą ranka perrašyti surinktas pasakas ir, kaip ir kitą medžiagą, atiduoti Rokiškio krašto muziejui, Pandėlio gimnazijos muziejui ar miesto bibliotekai.

Panašūs kraštotyrininkų užrašai dabar gyvenantiems gali tapti nuoroda ieškant išskirtinumo.

Nauja karta pakeičia pasakas

Tūkstančiuose lapų tokių dokumentų galima rasti ir sodrios kalbos, ir buities, elgesio pavyzdžių, realijų. Pasak B. Kerbelytės, daugelį dalykų žmonija atranda ne vieną kartą, nes senos tiesos miršta, o vėliau jų pasigendama. Taip ir pasakų išmintis suskamba naujai. Pavyzdžiui, trečiasis brolis  vaizduojamas kvailiu, nes jis elgiasi ne taip, kaip dauguma, t. y. du kiti broliai. Jis atstovauja mažumai, kuri priima naujus papročius, dairosi naujų tiesų. Tyrinėtoja aiškina, jog naujovių ieško dažniausiai jauni žmonės, todėl ir trečias brolis vaizduojamas jauniausias.

Pasakų herojų kaita atspindi svarbias visuomenės permainas. Archajiškiausiuose tekstuose herojus rūpinasi visos giminės interesais ir jaučia jos paramą, tačiau vėlesnėse pasakose jo laimėjimai darosi svarbesni jo paties likimui. Dėl to jis dažniau patiria artimųjų pavydą ar išdavystes. „Taigi pasakų kūrėjai ir sekėjai turėjo labai gerai pažinti visuomenę, daug apie tai mąstyti, išgyventi permainas“, – teigia tautosakininkė ir pateikia kitą pavyzdį. Viename XIX a. Karelijoje užrašytame padavime sakoma, kad mokytis raganauti vykstama į Lietuvą. Šį reiškinį dabartiniai tautosakos tyrinėtojai aiškina tam tikru psichologiniu barjeru, kuris juntamas, kai bendrauja skirtingų papročių, gyvenimo būdo, kalbos, pažiūrų žmonės.

Prieš šimtą ir daugiau metų pasakos atstodavo auklėjimo priemones. Šiais laikais jos, kaip ir visa tautosaka, vis mažiau ugdo tautinį ar krašto tapatumą.

Sutelkia bendri ženklai

Humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Dainyno skyriaus mokslo darbuotoja, tautosakos šaltinių rengėja ir tyrinėtoja Jurga Sadauskienė teigia: „Kad tautosaka prisidėtų ugdant tautinį tapatumą, ji turi būti įaugusi į atmintį, turi būti formavusi mūsų mąstymą, provokavusi mūsų vaizduotę bent vienu mūsų brendimo tarpsnių. Tautosaka turi būti patirta ir išgyventa kaip šeiminio, bendruomeninio, tautinio sambūvio forma. Kitaip ji nebus asmens savasties dalis, o tokiu atveju – ir jo tapatybės. Tradicinėje senojoje kaimo kultūroje, kai žmonės rėmėsi beveik vien tik žodžiu perduodama patirtimi ir bendruomenė turėjo bendras pramogas, o jaunosios kartos gyvensena didžia dalimi atkartodavo vyresnės kartos gyvenimo būdą, tautosaka visai natūraliai formavo daugumos pasaulėžiūrą ir visus jungė, vienijo.“ Šiandien situacija smarkiai pakitusi. Bendruomenės nariai nebeturi juos vienijančių tekstų, šeimos nebeturi ir nebeperduoda savo šventinio dainų ir tradicijų repertuaro. Giminių suėjimuose giminės pasakojimai ir išmonė vis dažniau nustelbiami užsakomųjų programų. Taigi mažiau galimybių tautosakai gyvuoti ten, kur jai labiausiai tiko.

J. Sadauskienės nuomone, suprantama, jog per mokymo programas, vadovėlius, viešus renginius privaloma tvarka brukamai tautosakai pirmykščio jos vaidmens nepajėgsime grąžinti, tačiau labai svarbu, jog rastųsi šeimos narius, gimines, mažas ir dideles bendruomenes vienijančių tekstų, tradicijų, kad turėtume bendrų ženklų, simbolių, herojų ar siužetų rinkinį atmintyje, nes tai žmones sutelkia.

Urvai kaip urvai, bet…

Kai šiandien kalbama apie mažų vietovių išskirtinumą, tapatybę ar norą prisivilioti turistų, regis, pamirštama, kad genialumas slypi paprastume. Tie, kurie buvote Riežupės (Latvija) smėlio urvuose, tikriausiai jų nepamiršite ne vien dėl įspūdingų vaizdų, bet ir dėl gidės pasakojimo. Jame sumišusi legenda ir tikrovė. Lankytojai suvokia, kad tai – pramanas, tačiau tarsi užburti pasiduoda šypsodamiesi, aikčiodami leidžiasi paskui gidę. Kuo taptų urvai be sumaniai pritaikytos legendos? Manau, tik tyrinėjimų objektu, iš kurio būtų eliminuoti turistai ir jų smagios emocijos.

Legendų, pasakų, tik tai vietovei būdingų senų pasakojimų turi net mažiausias kaimelis. Belieka tokią tautosaką sumaniai įvilkti į naują rūbą – ir turite patrauklų objektą.

Legendą „pasuka“

Vienu tokių pavyzdžių, kaip legendą susieti su užsiėmimu, yra Rokiškio krašto muziejaus paruošta edukacinė programa apie medžiotoją Roką.

Apie Rokiškio atsiradimą sklando ne viena legenda. Vienoje pasakojama apie tai, jog prieš daugelį metų čia buvusi giria, kurioje medžiojo Rokas su kitais medžiotojais. Jie pamatė kiškį ir pradėjo šaukti ne: „Rokai, žiūrėk, kiškis“, o kad būtų trumpiau: „Roko kiškis.“ Kita legenda skelbia, jog medžiotojas Rokas rado didelę aikštę ir Laukupės upelį, įtekantį į Nemunėlį. Roką sužavėjo ši vietovė ir jis čia apsigyveno. Dar viena legenda kildinama iš XIII–XV a.: kryžiuotis Rochas, nenorėdamas kariauti su lietuviais, pasistatė namelį. Šalia jo atsirado gyvenvietė, pavadinta Rokiškiu.

Ši legenda tapo Krašto muziejaus edukacinės programos „Medžiotojo Roko pasakojimai apie Rokiškio senovę“ pagrindu. Muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas, laikinai einantis direktorės pavaduotojo muziejinei veiklai pareigas, Giedrius Kujelis papasakojo, kad, dar prieš jam įsidarbinant muziejuje, šia programa buvo sumanyta supažinti lankytojus su archeologine ekspozicija ir pamokyti šaudyti iš lankų. Tam pagaminti lankai. Laikui bėgant, keitėsi edukatoriai. Jie „priderindavo edukaciją pagal save“. Pastaruoju metu šią programą veda G. Kujelis. Įsigyta keletas profesionalių šaudymo lankų, nes „didelis skirtumas šaudyti iš rankų darbo lanko ir profesionalaus“. Pasak istoriko, legendą apie Roką galima pasukti tiek medžioklės, tiek lankininkų tema: „Geriausi lankininkai buvo anglai. Vaikams nuo 12 metų būdavo privaloma mokėti šaudyti. Lenkiau link to, taigi edukacijos pagrindas – lankininko menas. O legenda tam padeda.“

Pastebėjo, kad šią programą žmonės labai mėgsta. Būna, jog iš pradžių bijo bandyti, paskui įsidrąsina ir nebeatsitraukia. G. Kujelio manymu, netikslinga sakyti, kad tai vaikams skirtas edukacinis užsiėmimas, nes ne kiekvienas sugeba šaudyti iš lanko. Tai reikalauja įgūdžių. Vaikas nuliūsta, kai nepavyksta pataikyti. Suaugusius žmones ši pramoga irgi sudomina. Pasitaiko  bandžiusių ir žinančių, kaip įstatyti strėlę, įtempti lanką ir pan.

Projektą iš dalies remia: