Norėjo sujungti sena ir nauja
„Šiemet – jubiliejus. Todėl norėjosi įprasminti tai sujungiant sena ir nauja“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus komunikacijos ir renginių koordinatorė Jolita Jurevičienė.
Dvylika dvigubų fotografijų dvylikai mėnesių, dar du ant viršelių – iš viso keturiolika suklijuotų fotografijų, vaizduojančių dvaro vidų, aplinką, muzikavimo tradicijas prieš šimtmetį ir šiandien. Aišku, yra nuotraukų, kuriose Krošinskių pilaitė dar su malūnu netoliese, bei dabartinė, yra sūpynės, kuriomis supdavosi grafaitės, ir tos, kur užfiksuoti šiandieniniai vaikai. Viskas padaryta taip, jog matytųsi gyvenimo tąsa – tai vyko praėjusiais amžiais, gyva ir šiandien. Tarkim, rūmuose nuolat skambėjo muzika, klasika. Tas tradicijas, pavyzdžiui, šiandien itin ryškiai atgaivino Justinos ir Simonos Zajančauskaičių klasikinės muzikos festivalis.
Darė su meile
Anot J. Jurevičienės, prieš du šimtus metų darytų fotografijų nėra, tačiau 1903-iųjų nuotraukoje jau aiškiai matyti, koks buvo dvaras. Tam, kad atskleistų pačius ryškiausius momentus, muziejininkai peržiūrėjo apie 2000 nuotraukų. Sunkiausia buvo priderinti, „kad matytume ir parkus, ir vidų, kad fotografijos nebūtų statiškos, kad vyktų veiksmas“. Paėmus į rankas kalendorių, akivaizdu, kad jiems pavyko. O fotografijos – iš muziejaus fondo, Vido Juosponio kolekcijos, Dariaus Baltakio, Giedriaus Kujelio, Virginijaus Stumbrio ir Laimos Klasinskienės.
Metai, orientuoti į dvaro istoriją
J. Jurevičienė sakė, jog tai, kokie renginiai muziejuje vyks šiais jubiliejiniais metais, šiandien sunku numatyti dėl pandemijos, tačiau dauguma jų bet kuriuo atveju orientuoti į dvaro istoriją ir tuos istorijos momentus, kuriuos norima parodyti visuomenei. Jau yra spaudai parengta knyga, gegužę planuojama Muziejų naktis. Į Rokiškio dvarą jau spalį yra atvežta paroda „Monmartro ugnis: Rokiškio dvaro kolekcija“, kurią spėjo pamatyti kauniečiai ir vilniečiai, bet ją parodyti rokiškėnams muziejininkai kol kas negali, todėl pristatinės virtualiai. Bent jau tol, kol vėl bus galima gyvai lankyti muziejų.
Faktai vienoje vietoje
Muziejininkė Simona Strumskytė straipsnyje apie Rokiškio dvarą minėtame kalendoriuje pateikia nemažai žinių apie dvaro istorinius kontekstus, kurie istorikams ir tyrinėtojams žinomi, tačiau „Gimtojo…“ skaitytojai neretai tokių koncentruotų vienoje vietoje faktų pasigenda ir juos renka.
„Su Rokiškio dvaru siejamos trys didikų giminės – Krošinskiai, Tyzenhauzai ir Pšezdzieckiai. Vieni po kitų XVI–XX a. jie valdė Rokiškio miestelį, jame turėjo reprezentacinius rūmus, kurių formose atsispindėjo individualus savininkų skonis bei jų gyvenamojo meto architektūros stilius“, – rašoma straipsnyje.
Pirmasis paminėjimas
Pirmą kartą Rokiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1499 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio privilegijoje Jurgiui Astikui dėl girios kirtimo prie Livonijos sienos. Būtent nuo tos datos skaičiuojamas Rokiškio atsiradimas, švenčiamas mūsų miesto gimtadienis, o tuo metu Rokiškis buvo valstybinis dvaras, vėliau perduotas valdyti Aleksandro žmonai Elenai Riurikaitei. 1514 m. jis perduotas valdyti Timotiejui Krošinskiui.
Kunigaikščiai Krošinskiai Rokiškio dvarą valdė XVI–XVIII a. Krošinskių dvaro, stovėjusio arčiau tvenkinių, vaizdų nėra išlikę, tačiau yra detalus dvaro pastatų aprašymas, pateiktas 1634 m. inventoriuje.
Mūriniai rūmai – naujoje vietoje
XVIII a. pabaigoje Rokiškio dvarą paveldėjo Ignotas Tyzenhauzas, „kuris ėmėsi kardinalių Rokiškio ir dvaro sodybos perstatymo projektų“. „1801 m. naujoje vietoje iškilo mūriniai rūmai. Naujieji simetrinio plano klasicistinės architektūros rūmai buvo vienaukščiai su aukštu pusrūsiu, susidedantys tarsi iš trijų dalių. Plačiausia, vidurinė, dalis turėjo aukštą mezoniną su kupolu viršuje, o vidurinės dalies centrą išryškino keturios masyvios kolonos. Klasicistinės dvaro sodybos architektas nėra žinomas. Dalis istorikų daro prielaidą, kad tai galėjo būti žymiausias Lietuvos klasicizmo epochos architektas Laurynas Gucevičius. Kiti mano, jog sodyba galėjo būti architekto italo kūrinys, kaip vienas galimų autorių įvardijamas Giuseppe de Sacco. Autorystė taip pat priskiriama ir Sudervės bažnyčios statytojui architektui Laurynui Bortkevičiui, tačiau tikrojo rūmų architekto klausimas vis dar lieka atviras“, – rašo S. Strumskytė.
Puošniausias – reprezentacinių patalpų interjeras
Aprašydama rūmų vidų S. Strumskytė pateikia faktus, kad rūmų viduje puošniausias buvo reprezentacinių patalpų, biliardinės bei valgomojo interjeras. „Biliardo salėje stovėjo didelė, apvali tinkuota krosnis, o šonuose glaudėsi ilgos senoviškos kanapos, apmuštos oda. Valgomojo sienos buvo tapytos Egipto tema, manoma, kad joje stovėjo prancūziško ampyro stiliaus baldai. Į salę vedė 5 dvivėrės durys, valgomajame buvo 3 langai, orientuoti į sodą. Pro duris-langus, bent jau XIX a. pab.–XX a. pr., buvo galima patekti į medinę terasą su laiptais, vedančiais žemyn į sodą“, – rašoma jubiliejinį muziejaus kalendorių apibendrinančiame straipsnyje.
Pšezdzieckis vėl perstatė
Pšezdzieckiams Rokiškio dvaras atiteko XIX a. pabaigoje. Paskutinis Rokiškio dvarininkas Jonas Pšezdzieckis 1905-aisiais perstatė rūmus, suteikdamas jiems gotikos, renesanso ir baroko formas. Pakeitus išorę, pasikeitė ir jų vidaus išplanavimas, nepakitęs liko tik apatinis – cokolinis – aukštas. Biliardo kambarys ir valgomasis buvo sujungti į vieną didelę erdvę ir paversti angliško tipo didžiuoju holu. Šios rekonstrukcijos metu buvo įrengtas ir garsusis Zakopanės stiliaus valgomasis.
Šiandien visa ši erdvė gyva ir alsuojanti. Muziejininkai kiekviename iš rūmų kambarių, kiekvienoje erdvėje rengia parodas, koncertus, susitikimus.
Projektą iš dalies remia:
