Knygos gimimo ir Irenos Veisaitės netekties metai
Visai prieš pat Naujuosius buvo išleistas Matildos Olkinaitės „Atrakinto dienoraščio“ angliškas variantas. Tuo rūpinosi vertėja bei rašytoja Laima Vincė ir buvęs kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas.
„L. Vincės dėka knyga bus platinama Amerikoje, jos leidybą rėmė Lietuvos ambasada Jungtinėse Valstijose ir tai nėra visiška lietuviškosios „sesė“, ji yra papildyta“, – sakė režisierė ir viena „Atrakinto dienoraščio“ iniciatorių Neringa Danienė. Praėjusieji metai buvo išskirtiniai tuo, kad lietuviškai buvo išleistas „Atrakintas dienoraštis“, kur sugulė Matildos Olkinaitės eilėraščiai ir dienoraštis. Tačiau kartu ir netekties metai, nes prieš Naujuosius išėjo ir dienoraštį išsaugojusi profesorė Irena Veisaitė, kuriai „mūsų Matilda buvo gyvybiškai svarbi, ir Rokiškio žmones ji be galo aukštino už tai, kas buvo padaryta dėl Matildos“.“
Kitąmet – šimtmetis
„Šiuo metu Lietuvoje susidomėjimas knyga ir Matildos istorija yra didžiulis, po knygos pasirodymo prieš metus pasipylė straipsniai, televizijos reportažai, laidos, interviu. Ir praėjusį ketvirtadienį į Rokiškį atvažiavo LRT žurnalistai. Jie kuria laidą apie Matildą“, – sakė N. Danienė. O jos ir visų besistengiančių Rokiškyje išsaugoti atminimą žvilgsniai ir planai nukreipti į kitus metus, nes 2022- ųjų birželio 6-oji – M. Olkinaitės gimimo šimtmetis. „Turime tikslą iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto į Rokiškio muziejaus ekspoziciją parsivežti M. Olkinaitės dienoraštį ir eilėraščių sąsiuvinį, sutvarkyti dabar jau tiksliai nustatytą kapo vietą, gal net atkurti spektaklį „Nutildytos mūzas“, – sakė N. Danienė.
Knygai suaukojo šviesūs žmonės
Jaunutės nužudytos mūsų krašto poetės M. Olkinaitės knygos „Atrakintas dienoraštis“ pristatymas Rokiškyje vyko liepos mėnesį. Prieš tai, vasarį, ši daugelio šviesių žmonių pastangomis ir suaukotais pinigais išleista knyga pristatyta Vilniaus knygų mugėje, kur savo dėmesį jai pademonstravo ir Vytautas Landsbergis.
Profesorė a. a. I. Veisaitė, tuomet pristatydama knygą, prisiminė, kaip Matildos eilėraščių sąsiuvinis atsirado pas ją, kaip ji tris savaites negalėjo miegoti, galvojo – kodėl tokia talentinga poetė žuvo, o ji pati išgyveno holokaustą. Ji pajuto, kad jos pareiga – suteikti Matildai balsą. Bet po nedidelių bandymų prasidėjo Sąjūdis ir Matildos reikalai nugulė į stalčių. Iki rokiškietės režisierės N. Danienės spektaklio „Nutildytos mūzos“.
„Amerikos lietuvė rašytoja, vertėja L. Vincė, dėstytojaudama Kinijoje, parašė Philui Shapiro apie mūsų spektaklį, kaip ji dviem savaitėms atvažiavusi į Lietuvą sugebėjo tą spektaklį pažiūrėti ir kaip iškart pajuto didelę meilę ir pareigą Matildai. Toliau sekė jos angliškas didelis straipsnis „Deep Baltic“, po kurio „susprogo el. laiškų dėžutė“; „Smithsonian“ žurnalo straipsnis, į anglų kalbą išversti visi Matildos eilėraščiai ir dienoraštis, Matildos eilėraštis įtrauktas į holokausto aukų poezijos rinkinį „Poetry of the holocaust“ (an anthology), išleistą Anglijoje. Laimos dėka Matildos balsas buvo išgirstas už Lietuvos ribų“, – sakė N. Danienė.
Vis dar nedaug apie ją žinome
Tačiau mes, rokiškėnai, nors įamžinome M. Olkinaitę pačių šviesiausių krašto žmonių atminimo lentoje, vis dar labai nedaug apie ją žinome, retas yra skaitęs eilėraščių. Ir tiksli Matildos gimimo data nežinoma. Manoma, kad 1941-aisiais, kai buvo sušaudyta, jai tebuvo 19 ar 20 metų, ji tuomet buvo Vilniaus universiteto studentė. Šiandien M. Olkinaitės eilės jau yra įtrauktos į aštuntos klasės programą, o daugybę faktų apie ją surinkusi muziejininkė Violeta Aleknienė akcentavo, jog to meto inteligentija rinkdavosi pas poetės tėvus. Jiems, V. Aleknienės nuomone, reikia taip pat skirti daug dėmesio, nes tai darė įtaką dukroms, o pati Matilda buvo labai išsiskirianti, nors ir labai kukli. „Kodėl tėvas ją uždarydavo ir liepdavo rašyti – kol kas niekas negali atsakyti“, – pasakojo V. Aleknienė. Ji niekur neskelbusi ir to fakto, kad atidengiant Juozo Tumo-Vaižganto paminklą Matilda prie jo skaitė savo eiles, nes tuo metu mokėsi J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje.
Labai gerai baigusi Panemunėlio pradžios mokyklą, vidurinio išsilavinimo ji siekė Kupiškio progimnazijoje ir Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Rokiškyje jai teko praleisti tik dvejus metus.
Kaip išliko dienoraštis?
„M. Olkinaitė savo dienoraštyje rašė eiles. Devyniasdešimt šešių puslapių Matildos rankraštis, kuris išliko iki šių dienų, literatūros tyrinėtojams sudarė sąlygas plačiau atskleisti jaunos žydaitės nedidelį literatūrinį palikimą. Dienoraščio išsaugojimo kelio labai tiksliai atkurti negalima. Tačiau žmonių atmintyje išsaugoti faktai leido apytikriai atkurti rankraščio kelią“, – rašo V. Aleknienė. Jos surinktais duomenimis, Matildos tėvas N. Olkinas artimai bendravo su Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios klebonu J. Matelioniu. „Kai pradėjo rinkti žydus į areštinę, Olkinas kurį laiką slėpėsi klebonijoje, bet bijodamas, kad kas neišduotų ir klebono nesušaudytų, jis nuėjo ir pasidavė, kad būtų kartu su šeima. Be to, N. Olkinas buvo palankus katalikams ir bažnyčiai, įrengė brangią ąžuolinę klausyklą. Jis sekmadieniais gerdavo su klebonu Matelioniu arbatą“, – V. Aleknienė cituoja J. Vaičionį knygoje „Iš prisiminimų“ (Vilnius, 2008 m.).
O kada ir kaip tėvas perdavė dukros rankraštį kunigui J. Matelioniui, tiksliai niekas nežino. „Kunigas žydaitės dienoraštį slėpė antroje Didžiojo bažnyčios altoriaus pusėje po grindimis. Šią istorinę relikviją J. Matelionis perdavė vargonininkui ir filologui A. Andrijauskui. Pirmoji apie jaunos žydaitės poeziją plačiau prabilo I. Veisaitė.
Prieš keletą metų šis šviesus žmogus, vargonininkas, atnešė man nuo laiko pageltusį gimnazistišką sąsiuvinį. Ant viršelio buvo užrašyta: „M. Olkinaitė 1938.VI.21.“ Paskutinis įrašas – žydų poeto Gotlibo poemos „Baladė apie nepažįstamą žydą“ vertimas – pažymėtas 1940 m. gegužės 12-osios data“, – savo straipsnyje I. Veisaitę cituoja V. Aleknienė.
Projektą iš dalies remia:
