Kaip išrenkami perliukai?
L. Bieliūnienė labai džiaugiasi, kad etninės kultūros olimpiada prilyginta mokomiesiems dalykams. Šiais mokslo metais vykusioje rajono olimpiadoje sėkmė lydėjo jos dvi mokines: pirmąja 5–8 kl. grupėje tapo Justina Keliuotytė, antrąja 9–12 kl. grupėje – Livija Jegorovaitė. Pastarojoje grupėje ryškiausiai pasirodė ir pirmąją vietą užėmė Obelių gimnazijos mokinė Rūta Kolosovaitė. Ją ruošė mama, žinoma karpinių meistrė Gita Kolosovienė ir mokytoja Jolanta Kareniauskienė.
Mokinės jau varžėsi antrajame etape, kuris apėmė Aukštaitijos regioną. Savose grupėse trečiąsias vietas užėmė Justina ir Rūta. Jos abi atstovaus Aukštaitijos regionui respublikinėje olimpiadoje, kuri vyks balandžio pabaigoje.
Kiekviename ture tenka galynėtis su teorine dalimi (testu) ir pristatyti savo veiklą, pademonstruoti sugebėjimus. Kodėl taip detaliai verta pasakoti formalumus? Nes jie atskleidžia esmę: antrajame etape aukštaičiai varžosi su aukštaičiais, o respublikiniame prie varžovų prisideda žemaičiai, taigi ruošiantis teks gilintis į jų tradicijas, nes klausimai – bendri.
Pasak L. Bieliūnienės, kad gerai pasirodytum, turi gyventi etnokultūra, o ne domėtis fragmentiškai, paviršutiniškai. Ji nebe pirmi metai ruošia mokinius olimpiadai, pernai L. Jegorovaitė, atliekanti dvejines sutartines, tapo respublikinio turo laureate. „Galiu pasakyti, kad visi, kurie pakliūva į olimpiadą, yra unikalūs vaikai. Pavyzdžiui, iš vieno rajono dalyvavo 6 klasės mokinė, kuri turi tiek priaudusi, kiek ir jos močiutė. Arba moksleivis medžio drožėjas, kurį galiu palyginti tik su Šepka. Tai unikumai“, – apie konkurentus užsiminė pedagogė. Taigi rokiškėnų laukia nemenkas darbas – respublikinis turas.
Susidomėjo belaukdama mokytojos
J. Keliuotytė – tik septintokė, tačiau pritardama kanklėmis, gieda „kantičkines“ giesmes. Kaip jos gyvenime atsirado šios giesmės, juk tai labai savita, sena, ilgalaikė lietuvių tautos tradicija, kuri nueina užmarštin?
Apie netikėtą pradžią papasakojo L. Bieliūnienė. Pasirodo, viskas įvyko atsitiktinai. „Muzikos mokykloje vakarais repetuodavau su ansambliu „Gelmės“. Tuo laiku Justinai vykdavo choro užsiėmimai, o paskui ją parveždavau namo. Tačiau jai tekdavo palaukti, kol baigsiu repeticijos su ansambliu. Sakydavau, tau čia nebus įdomu klausytis, nes giedam. Ji sakydavo – palauksiu, noriu paklausyti. Sėdi už stalo ir piešia tai, ką mes giedame ar dainuojame. Artėjo vargonų festivalis Rokiškyje. Justiną pasikviečiau mums pagroti kanklėmis. Štai tada ir „užsikabino“ už „kantičkinių“ giesmių. Tai unikalus dalykas, todėl ir olimpiadoje sugebėjome nustebinti“, – kalbėjo mokytoja, atsargiai prasitardama, jog respublikiniame etape ši mokinė žada nustebinti grodama senuoju instrumentu – tabalais.
Kas Justinai yra medus?
Prisimindama pirmąjį pasirodymą vargonų festivalyje, Justina sako, kad klausytojų veiduose pamatė nustebimą. „Man „kantičkinės“ giesmės atrodo kaip medus ant sausainio. Kai mokytoja paklausė, ar norėčiau akompanuoti kanklėmis, iškart sutikau. Mokytoja dar perklausė, ar tikrai noriu. Noriu“, – sakė trylikametė. Etninės kultūros olimpiados vertinimo komisija iš jos išgirdo giesmę „Sveika, žvaigždė ankstyboji“.
Ji muzikos mokyklą lanko nuo trečios klasės. Atėjusi pas mokytoją Laimą, mokėsi groti armonika, paskui lumzdeliu ir, žinoma, kanklėmis.
Etniniai dalykai jai tarsi gyvenimo būdas. Kai buvo maža, troško žinoti apie Lietuvos istoriją ir tradicijas, o „fantazijos“, kaip kitų bendraamžių, nedomino. Mergaitė galvoja, kad etnokultūra iš dalies susidomėjo močiutės dėka, mat jos prašydavo padainuoti lopšinių. Jos padėdavo užmigti. Justinos manymu, muzikalumą paveldėjo tikriausiai iš močiutės.
Dar Justina šokdavo, mėgsta piešti. Nuo 5 klasės lankė dailės mokyklą, tačiau dabar liovėsi ir piešia namuose. „Man dailė bei muzika yra ir užsiėmimas, ir atsipalaidavimas. Labai mėgstu pasiimti ir pasivartyti giminės ir šeimos nuotraukas. Man ir tautiniai drabužiai kaip brangenybė, jie meilūs. Juos turiu nuosavus“, – atskleidė Justina.
Ji daug metų dalyvauja įvairiose folkloro šventėse, konkursuose.
Nuo bendraamžių įtarinėjimų – iki konkursų laurų
Obelietė R. Kolosovaitė augdama stebėjo, kaip karpinius iš popieriaus kuria mama. Pirmuosius savo darbelius sukūrė mokydamasi pradinėse klasėse, mat karpinių būreliui vadovavo mama. Ji ir paskatino lankyti užsiėmimus. Mergina pamena, kad pirmieji karpiniai buvę labai paprasti, nedideli. Visgi sekėsi geriau nei kitiems. Bendraamžiai įtarinėdavo, kad jai mama iškarpo. Bet paskui liovėsi taip kalbėti. Laikui bėgant, pradėjo giliau domėtis lietuvių liaudies tradiciniais karpiniais, kitų karpytojų darbais, dalyvauti respublikiniuose karpytojų pleneruose. Nuo 2016 m. kiekvienais metais dalyvauja Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse ,,Sidabro vainikėlis“, 2016 m. konkurso regioniniame etape užėmė antrąją vietą. Po trejų metų regioniniame etape jai skirta pirmoji, o respublikiniame – antroji vieta.
Kartu su mama surengė keturias parodas: Kupiškio r. Uoginių amatų centre, Rokiškio kultūros centre, Kavoliškio kultūros centre, Kamajų bibliotekoje. Taip pat keli jos karpiniai demonstruoti Rokiškio krašto muziejuje vykusioje respublikinėje parodoje „Karpinių ažūrai“, respublikinėje mokinių karpinių parodoje „Karpinių kaleidoskopas“.
Tenka panagrinėti liaudies kūrybą, nes, pasak Rūtos, per konkursus labai atsižvelgiama į tradiciškumą. Dėl to ėmėsi karpyti popierines užuolaidėles. Iš kur ima siužetus? Pasirodo, į galvą jie ateina bepiešiant.
Laiką dalina muzikai ir karpiniams
Rūta lanko dainavimo užsiėmimus Obelių gimnazijos Neformaliojo ugdymo skyriuje. Be karpymo ir dainavimo, groja gitara ir ukulele, mėgsta piešti, tapyti, anksčiau lankė dailės būrelį. Per karantiną pradėjo užsiimti nėriniais. Šiuo metu dainavimas išlieka pagrindiniu pomėgiu, o prieš konkursus daug laiko skiria karpiniams. Mylimo paveikslo ar dailininko neturi, iš dainininkų bei grupių dažniausiai klausosi amerikiečių ir britų atlikėjų. Tačiau nevengia lietuviškos muzikos, labiausiai patinka grupė „jauti“ ir Mantas Bendžius.
Kas lemia sėkmę?
Karpinių meistrę G. Kolosovienę paprašiau papasakoti apie Rūtą ne iš mamos, o iš mokytojos pozicijų. „Džiaugiuosi, kad Rūta kiekvienais metais ieško ir imasi vis kitos karpinių srities. Pradėjo nuo paveikslėlių, šįkart pristatė užuolaidėles. Manau, tai ir lėmė dalį sėkmės, nes tradicinis karpinys yra taikomosios srities kūrinys, kuris buvo paplitęs senovėje, kuris yra mūsų tautos istorijos dalis. Tai ir yra sėkmė. Dabar ji iškarpo nuotraukų rėmelius. Tai irgi atėję iš senovės, juk karpytais rėmeliais būdavo puošiami šventųjų paveikslai. Man smagu, kad ji imasi ne modernių dalykų, o domisi tradicijomis“, – sakė G. Kolosovienė.
Olimpiadai reikalingų teorinių žinių bagažą papildyti padėjo Obelių gimnazijos mokytoja J. Kareniauskienė. Ji kukliai įsitikinusi, kad šįmet, kai mokomasi nuotoliniu būdu, mergaitė ruošėsi beveik savarankiškai, ir negailėjo komplimentų: „Tai fantastiškas vaikas, kuris daug ką gavo iš šeimos. Džiugu, kad tęsia tradicijas, domisi, gilinasi. Jos karpiniai labai kruopštūs, apgalvoti.“
Projektą iš dalies remia:
Šaunuolės