Devyniolika metų
Albertas Juozapas Talačka (1921 m. lapkričio 19 d. Papyvesiuose – 1999 m. gruodžio 12 d. Anykščiuose) – katalikų kunigas monsinjoras, švietėjas, mecenatas, kolekcininkas.
Nors pirmoji jo parapija mūsų krašte buvo Lukštų Šv. apaštalo evangelisto Jono parapija, labai greitai Panevėžio vyskupas perkėlė A. Talačką į Rokiškį.
Tuo metu 29 metų dvasininkui teko vykti į Rokiškį, kurio buvęs klebonas Vladas Butvila buvo ką tik suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir įkalintas dešimčiai metų Sibiro lageriuose.
Devyniolika metų, nuo 1950 iki 1969 m., A. Talačka tarnavo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonu, paskutiniuosius dvejus metus buvo ir Rokiškio dekanas. Rokiškyje šalia kitų ūkinių darbų jis ėmėsi iniciatyvos atkurti per Antrąjį pasaulinį karą išdaužytus bažnyčios vitražus, dekoravo bažnyčios interjerą, sutvarkė bokštą.
Atvykęs 1969-ųjų pavasarį į Anykščius, A. Talačka čia gyveno ir tarnavo iki gyvenimo pabaigos. 1969–1995 m. jis buvo Anykščių Šv. Mato bažnyčios klebonas ir Anykščių dekanato dekanas, o pablogėjus sveikatai nuo 1995 m. liko Anykščių parapijos altarista. Nuo 1974 m. jis buvo Panevėžio vyskupijos Bažnytinio meno ir remonto reikalų tarybos narys, įgaliotas konsultuoti vyskupijos dvasininkus ir stebėti, kad būtų saugomos nuo sunaikinimo vyskupijos bažnyčiose esančios meno vertybės ir skoningai dekoruojamos bažnyčios. 1984 m. kaip Panevėžio vyskupijos atstovas jis buvo paskirtas Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus komisijos nariu.
Jei oficialiai
Prieš dešimtmetį, kai minėtos A. Talačkos 90-osios gimimo metinės, išleista nuostabiai graži knyga – albumas „Sakralinio meno puoselėtojas monsinjoras Albertas Talačka“. Jai medžiagos pateikė ir Rokiškio krašto muziejus. Knygoje įamžinta kun. A. Talačkos sukauptų meno darbų kolekcija, dienoraščiai, dailėtyrininkų straipsniai, jį pažinojusiųjų prisiminimai.
Devyniolika metų, nuo 1950 iki 1969 m., A. Talačka tarnavo Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonu, paskutiniuosius dvejus metus ėjo dekano pareigas.
Dvasininko iniciatyva atkurti Rokiškio bažnyčios vitražai, išdaužyti per Antrąjį pasaulinį karą, taip pat sutvarkytas šventovės stogas. Kun. A. Talačkos dėka dekoruotas bažnyčios interjeras, suremontuotas jos bokštas.
Iš karto pasklido garsas
Prieš kelias dienas, per Vėlines, A. S. Kliauga uždegė žvakutę ir ant A. Talačkos kapo Anykščiuose. Toks svarbus jam šis kunigas, kad negalėjo pravažiuoti pro šalį grįždamas sostinėn nuo artimųjų kapų Rokiškio krašte. „Jaučiau poreikį uždegti žvakutę“, – sako kraštietis.
Jis prisiminė, kad kunigas į Rokiškį atvyko tuomet, kai Algimantui Stanislovui buvo šešeri. Bet iš karto po miestą pasklido garsas, kad „jis labai išsilavinęs“ – buvo baigęs ir lituanistiką, ne tik seminariją. „Kokiais 1954-aisiais, jau Stalinas buvo miręs ir baimių buvo mažiau, mano mama gauna žinią iš Talačkos, kad klebonas kviečia mane Mišioms patarnauti. Nueina su juo pašnekėti ir susitaria, nes buvo religinga. Mane pradėjo tam ruošti. Po kurio laiko aš atsidūriau prie didžiojo altoriaus“, – sako A. S. Kliauga.
Paskata – knygų skolinimasis
Tas bendravimas tęsėsi, kol būsimas dailininkas pabaigė vidurinę. Taigi apie aštuonerius devynerius metus jis ne tik matydavo kunigą einantį namo pro upelį Kęstučio gatvės link, bet ir bendravo beveik kasdien. Vienas ypač širdin kritęs dalykas – kun. A. Talačkos biblioteka. „Ten buvo net „Visuotinė meno istorija“, kurios viešojoje bibliotekoje neradau. O kadangi vienoje gatvėje gyvenome, pagrindinė paskata buvo knygų skolinimasis“, – prisimena A. S. Kliauga. Pora kambarių buvo užstatyta knygų lentynomis, tarp kurių paauglys „vos tilpdavo eidamas šonu“. Nors tiesioginę įtaką renkantis dailės studijas jam padarė mokytojo Zibolio studija, tačiau A. Talačkos įtaka, anot A. S. Kliaugos, buvo platesnė, visuotinesnė. „Pagarbą talentui – tai tikrai gavau iš jo. Jis niekada apie talentą blogai neatsiliepė, net jei žmogus tobulai stogą uždengdavo“, – prisimena dailininkas.
Visi žinojo, koks jis žmogus
Vasaromis su kitais A. S. Kliauga dirbdavo „prie bažnyčios remonto“, o po karo apleista ir sovietinės valdžios dėmesio stokojusi bažnyčia buvo remontuojama nuolat. Paaugliai dirbo pagalbinius darbus, pradedant žvyro sijojimu, o ir pats A. Talačka prisidėdavo prie darbų „su lopeta“. Bažnyčios vitražai, kiek A. S. Kliauga iš A. Talačkos kalbų pamena, „karo pabaigoje buvo subombarduoti numetus čia trisdešimt bombų. Nežinau, iš kur jis žinojo. Kartu subombarduotas ir vienuolynas“. Vėliau bažnyčios langai vietoj vitražų uždengti pintais šiaudais, bet vis tiek žiemą apledėdavo. „O kunigas mums sakydavo – jei tik rasit kokį stikliuką – atneškit man, gal tai vitražo gabaliukas“, – prisiminimus iš nuotrupų dėlioja kraštietis dailininkas.
Jis prisimena ir tai, kaip kunigas Antalieptėje ieškojo degtų plytų bažnyčios bokštui. Kaip važinėjo po antikvariatus Jelgavoj, Maskvoj ir tuometiniame Leningrade. Prisimena A. S. Kliauga ir epizodą, kai laikraštis „Tiesa“ bandė „priklijuoti kunigui panas“, kadangi tuo motoroleriu važinėjo. „Niekas į tuos bandymus rimtai nežiūrėjo, nes tai buvo kvaila. Visi žinojo, kad jis – idėjinis žmogus. Be to, jam buvo džiova, o ta vadinama „pana“ – gerokai vyresnė sesuo, su kuria gyveno“, – sakė A. S. Kliauga.
„Jo įtaką jaučiu vis labiau“
„Jo įtaką jaučiu vis labiau. Tai ir žmogiškumas, ir talentas, ir darbas. Dekanas A. Talačka ugdė mano vertybinį meno suvokimą ir pagarbą talentams. Galėjau naudotis jo kelių tūkstančių knygų biblioteka, matyti ir kartu su juo aptarinėti jo bei dvaro paveikslų kolekcijas. Jis ir vikaras Juozas Vaičionis buvo meniškos sielos žmonės, juos irgi galiu laikyti mano gyvenimo pasirinkimo skatintojais. Kitiems pasirinkimams jau nebebuvo vietos – kunigystei taip pat. O vienuoliktoje klasėje auklėtoja patarė viešai nesirodyti bažnyčioje, kad nebūtų „sugadinta“ charakteristika, užkirsianti kelią į aukštąją mokyklą“, – prisiminė žinomas dailininkas, Rokiškio krašto garbės pilietis A. S. Kliauga.
Klerkai buvo bejėgiai
Amžininkai Rokiškyje pasakoja, jog to meto valdžios klerkai, puoselėdami ateizmą, buvo bejėgiai prieš kunigo A. Talačkos krikščionišką veiklą. „Kol šis kunigas Rokiškyje, joks ateistinis darbas neįmanomas, nes parapijiečiai visada bus jo pusėje“, – tais laikais kalbėjo rokiškėnai. Kai kunigas buvo perkeltas į Anykščius, ne vienas iš Rokiškio važiavo pas jų gerbiamą dvasininką atlikti išpažinčių. Jo šviesa, jo pagarba talentui, meilė tapybai, poezijai, literatūrai, jo šiluma ir mokėjimas bendrauti, anot amžininkų, pritraukdavo ir tokias įžymybes kaip Virgilijus Noreika, Monika Mironaitė.
Palikimas
Po kunigo mirties testamentu Anykščių parapijai atiteko visa jo sukaupta biblioteka, kurioje apie 4000 knygų, 400 rankraščių. Tai XIX– XX a. leidiniai, vertingi albumai, knygos vokiečių, anglų, rusų ir kitomis kalbomis, liudijančios apie išsilavinimą, kuriuo jis dalijosi su Rokiškio inteligentais, organizuodamas poezijos ir muzikos vakarus, kalbėdamas ne vien tik religinėmis temomis, nuolat remdamas jaunus talentus. Anykščių parapijai atiteko ir dailės darbų kolekcija – 53 paveikslai, skulptūros ir drožiniai.
Kas liko Rokiškiui? Keli Krašto muziejaus buvusio direktoriaus P. Simanavičiaus peizažai, jo aprašytoji Šv. Mato bažnyčios istorija, fotografijos, atsiminimai. A. Talačka pirmas peržiūrėjo Rokiškio bažnyčios archyvą ir skrupulingai aprašė jos istoriją. „Kunigo užrašai rodo, kokį titanišką darbą jis atliko. Tarkim, to paties dalyko skirtingus faktus lygino tol, kol surasdavo tiesą. Be to, neužmirškim, kokiu metu jis dirbo. Tai buvo sudėtingas laikotarpis“, – „Gimtajam…“ yra sakiusi istorikė Onutė Mackevičienė, kuriai kunigas jau po pirmojo susitikimo padaręs tokį įspūdį, kad net žodžių pritrūko.
A. Talačka palaidotas Anykščiuose šalia savo sesers Viktorijos Talačkaitės. Jo buvo tokia valia – atgult šalia sesės. Ant jo kapo – vieno žinomiausių Lietuvos drožėjų Jono Tvardausko stogastulpis su psalmės žodžiais: „Manęs nepaliksi numirėlių būste \ Tu man, savo draugui, neleisi trūnyti.“
Projektą iš dalies remia:
