Apie šiuos metus

Kovo 5 d. 18 val. Klaipėdos dramos teatro spektakliu „Elzės žemė“ (režisierius Povilas Gaidys) Rokiškyje prasideda XXXV profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Klaipėdos dramos teatras už Eimunto Nekrošiaus režisuotus „Kalės vaikus“ pernai laimėjo pagrindinę festivalio premiją. Todėl tradiciškai nugalėtojas ir pradės festivalį.

Šiemet 18 teatrų parodys 22 spektaklius. Festivalio organizatorė Birutė Bagdonienė sakė, jog išdalijus bilietus pagal paraiškas jų nebėra į Vilniaus keistuolių teatro spektaklį Aido Giniočio režisuotą Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“, taip pat rokiškėnai išpirko bilietus į Vilniaus mažojo teatro Gabrielės Tumėnaitės  režisuotą Žemaitės „Marčią“. Oskaro Koršunovo režisuotas „Pamišėlis“ pagal Nikolajų Gogolį taip pat „ant bangos“. „Taigi šie trys spektakliai mušė visus populiarumo  rekordus“, – sakė B. Bagdonienė.

Ji taip pat priminė, kad iš Lietuvos kultūros tarybos festivaliui finansuoti  skirta 7000 eurų. Kovo mėnesį paaiškės, kiek festivaliui skirs Rokiškio rajono savivaldybė, tačiau yra gautas patikinimas, kad pagrindinė premija didės ir sieks 3500 eurų. Be to, pirmą kartą festivalio istorijoje bus rodomas spektaklis kūdikiams nuo šešių mėnesių – Klaipėdos jaunimo teatro „Čia aš, čia tu“. Šiemet įsteigta ir jaunojo žiūrovo speciali premija.

Faktai istorijai

Rokiškio teatrinių tradicijų pradžia – prieš 120 metų. 1893 m. Panemunėlio apylinkės Naujikų kaime buvo suvaidintas pirmasis slaptas lietuviškas vaidinimas pagal Juozą Tumą-Vaižgantą ,,Nepadėjus nėr ko kasti“. 1959 m. Rokiškio teatras pirmasis Lietuvoje gavo Liaudies teatro vardą ir gyvuoja iki šių dienų. Šiemet jam – 60 metų. Rokiškyje daugiau nei du dešimtmečius sėkmingai vyksta tarptautinis teatrų festivalis ,,Interrampa“, Teatro dienos proga – „Nikodemų“ statulėlių įteikimo ceremonija.

Bet, nepaisant šių teatrinių tradicijų, svarbiausias teatrinis renginys yra jau ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Anot organizatorių, „jis kasmet suteikia Rokiškio bei Aukštaitijos regiono gyventojams unikalią galimybę nevykstant į didžiuosius Lietuvos miestus pamatyti geriausius Lietuvos profesionaliųjų teatrų pastatymus“. Tai – vienintelis teatrų festivalis Lietuvoje be pertraukų gyvuojantis keturis dešimtmečius, išlaikęs prizų-premijų teikimo ir teatrų rėmimo tradicijas. Savo ilgaamžiškumu bei unikalumu jis tapo ir visos Lietuvos kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

Priminsime, kad pirmasis profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ įvyko 1985 m. kovo mėnesį tuometinio Rokiškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko Vytauto Sketerio (1928 11 20–2005 02 04) iniciatyva.

Vaidino ir kaimuose

„Iš pradžių festivalių dalyviai rodydavo spektaklius ne tik Rokiškio mieste, bet ir kaimuose. Nuo 1991 m., pasikeitus ekonominei situacijai, festivalis vyksta tik Rokiškio kultūros centre. Būta ir sunkmečių – žiūrovais neužpildytų ir šaltų salių, sumažėjusių galimybių teatrams atvykti, nepalankių politinių vėjų ir kt. Bet visa tai įveikė Lietuvos profesionaliųjų teatrų nuoširdus palaikymas, rėmėjų ištikimybė bei pačių organizatorių didžiulis entuziazmas. Nuo 2001 m. vėl galime džiaugtis gausiai į salę besirenkančiais žiūrovais“, – taip archyvuose rašoma apie festivalį.

Suskaičiuota, kad kasmet geriausius visų Lietuvos profesionaliųjų teatrų spektaklius, „reprezentuojančius teatrų kūrybinius ieškojimus“, pamato apie 8000 žiūrovų ne tik iš Rokiškio miesto ir rajono, bet ir iš Ignalinos, Kupiškio, Zarasų, Biržų, Ukmergės, Vilniaus, Kauno bei kt. Festivalyje kasmet dalyvauja iki 20 teatrų, kurie parodo daugiau nei 20 įvairaus spektro spektaklių (trečdalis iš jų – skirti vaikams ir jaunimui).

Tradiciškai festivalyje pasirodantys teatrai pretenduoja į prizus, vėliau – premijas: pagrindinis – už geriausią spektaklį, už geriausią spektaklį vaikams, už geriausius vyro ir moters vaidmenis, už antraplanį vaidmenį, nuo 1986 m. simpatiškiausiam (-iai) aktoriui (-ei), nuo 2003 m. – perspektyviausiam (-iai) aktoriui (-ei) bei kiti specialūs prizai (nuo 1990 m.). 1985–1993 m. buvo teikiami prizai geriausiam lėlės aktoriui.

1987 m. įsteigtas žiūrovų prizas. Tai – ne tik piniginė premija, bet ir rokiškėnų gaminama produkcija ir jo labai geidžia visi teatrai. Mat beveik viskas, kas per uždarymus sunešama ant scenos, – mūsų mieste gaminama, o po apdovanojimų sukraunama į labiausiai mylimo teatro autobusą.  Visas šias gėrybes teatrui  lemia žiūrovų balsavimas po spektaklių. Ne kartą jį yra gavę „keistuoliai“ , Valstybinis rusų dramos teatras.

Ant kokių banginių laikosi Rokiškis?

„Viskas laikosi ant trijų ko nors. Kaip kadaise Žemė ant trijų banginių. Bent jau minties aiškumui padeda trys pagrindiniai dalykai. Tai ant kokių trijų banginių laikosi Rokiškis? Pirmas banginis, be abejo, – „Rokiškio sūris“. Pagal šį prekės ženklą miestą gali atpažinti ne tik Europa, bet ir tolimesni užsieniai. Antrasis banginis – psichiatrijos ligoninė. Nieko nedarysi – Lietuvoje Rokiškio vardas dažnam asocijuojasi būtent su ja. Trečiasis banginis – profesionaliųjų teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Galit ginčytis, bet parodykit man dar ką nors, kas suvadintų čia geriausius Lietuvos scenos menininkus, didžiąją dalį miesto, jo apylinkių ir bemaž mėnesiui užkrėstų teatru, kurio pažiūrėti netingi atvažiuoti ir pulkeliai panevėžiečių, uteniškių, zarasiškių, kupiškėnų ir kitų kitokių. Ir ne kokių lengvo turinio „balabaikų“ paklausyti ar pažiūrėti, o naujausių ir geriausių spektaklių, dažniausiai prieš kelis ar keliolika mėnesių sukurtų. Rokiškio pavyzdžio įkvėpti panašius festivalius jau kelinti metai organizuoja Biržai, Kupiškis, jau ir Utena, bet nei dydžiu, nei repertuaro pasirinkimu, nei konceptualumu, nei ilgaamžiškumu šie festivaliai toli gražu neprilygsta „Vaidiname žemdirbiams“, – svarsto Eligijus Daugnora, režisierius, šių metų festivalio žiuri pirmininkas.

Kada būna pikta…

O taip, jam, prisipažįsta, būna pikta, kad „ne visada patys tai įvertiname“. „Kaip pernai, kai paskutinį maestro Eimunto Nekrošiaus darbą, Klaipėdos dramos teatre pastatytus „Kalės vaikus“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną, galėjome pamatyti anksčiau už vilniečius ir kauniečius, anksčiau už kinus ir italus, nors dažnai būna atvirkščiai – tuos spektaklius užsienio festivalių prodiuseriai graibstyte graibsto. Taip, salė buvo pilna, nieko neprikiši. Bet didžiąją jos dalį užpildė atvykėliai iš kitų rajonų. Ir ne tik rajonų – sužinojusi apie „Kalės vaikus“, į Rokiškį, nieko nepaisydama, specialiai atlėkė režisūros studentė iš Ukrainos. Gal aš pernelyg daug noriu, bet manau, kad vos paskelbus šį spektaklį prie Kultūros centro kasos per pusvalandį turėjo išsirikiuoti eilė iki pašto ir dar toliau. Ir manęs tai nebūtų nustebinę“, – svarstė režisierius.

„Nenorėdamas“ bartis pridūrė: „Norėjau pasakyti, kad turime nematytą lobį, kurio verti esą visi įrodinėjame kasmet. Organizatoriai ir ypač neformali „Vaidiname žemdirbiams“ meno vadovė Birutė Bagdonienė, kurios nematomų, bet tikrai titaniškų pastangų dėka atvyksta net tie spektakliai, kurie teoriškai atvykti negali dėl scenos dydžio ir techninių galimybių. Rėmėjai, pradedant Lietuvos kultūros taryba, Rokiškio rajono savivaldybe ir baigiant ta legendine močiute, atnešusia savo medaus stiklainį ir paprašiusia įteikti aktoriui. Ir jūs, žiūrovai, įrodinėjate kasmet „Vaidiname žemdirbiams“ reikalingumą, užpildydami salę, reaguodami į kiekvieną aktorių judesį ir žodį.“

Projektą iš dalies remia

 

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie