– Ne taip dažnai Rokiškyje būna savų parodos. Pasakyk šiek tiek apie būsimą…

– Nuotraukos bus „ant drobės“. Parodai labai gražiai gavosi, nes technologijos labai „pavažiavusios“. Pavadinimą aš galvojau galvojau ir sugalvojau. Kažkoks fotografas yra pasakęs, kad teatro fotografija yra interpretacijos interpretacija. Nes spektaklį stato režisierius, dirba dailininkai, apšvietėjai. Jie pagal kažkokią pjesę sukuria savo interpretaciją. O ta spektaklio nuotrauka realiai ir išeina interpretacijos interpretacija.

– O Tu tiesiog fiksuoji akimirkas?

– Yra trys pagrindiniai dalykai – pajausti, užfiksuoti ir atrinkti. To ir užtenka.

– Daugiau apie tai, ką reiškia pajausti.    

– Negaliu fotografuoti buitiškai. Negaliu nuklysti nei į reportažinę, nei į portretinę pusę. Turiu pagauti emociją, nuotaiką. Per spektaklį nefotografuoju nuolat. Tiesiog pajuntu, kad dabar kažkas turėtų būti. „Ta akimirka“. Arba pagaunu, arba nepagaunu. Būna, padarau šimtą kadrų ir nepavyksta. Bet kai žiūriu tuos spektaklius („Vaidiname žemdirbiams“ žiuri narys – aut. past.), pats vaidinu (Rokiškio liaudies teatro aktorius – aut. past.), labai jaučiu, „kada tai turi įvykti“.

– Sugebi kartu pažiūrėti ir spektaklį, įsigilinti į turinį?

– Pripratau. Fotografavimas tarsi įspūdžio dalis – ne tik žiūri, bet ir fiksuoji. Įaugę, matyt, į kraują. Technika nebetrukdo. Aš juk darau tai ne už pinigus. Tiesa, būna, teatralai paskambina, paprašo. Jei specialiai fotografuoju, tuomet darbas. Bet daugiau fiksuoju savo malonumui ir istorijai, Rokiškiui. Ypač gera, jei galiu tai daryt per generalinę repeticiją, ant scenos užlipti, arti prieiti. Tai  malonumas, smalsumo patenkinimas. Ypač jei vizualiai įdomus spektaklis, išraiškingi įdomūs aktoriai, kostiumai, neįprastas apšvietimas. Pagauti aktoriaus žvilgsnį, kažką iš vidaus. Kitas gal  žuvį pagavęs džiaugiasi tuo momentu. Aš nežvejoju. Buvo kelis kartus ištempę – spiningą turiu. Egidijus Galvydis patarė, kurį išsirinkti. Tris žuvis pagavau, ir viskas. Dabar nebent sodyboj „ant durniaus“ pažvejoju, jei yra kūdra ir meškerė.

– Kaip pagauni tą aktoriaus žvilgsnį? Tokį iš vidaus, kai žiūri į fotografiją ir tiesiog matai, kaip viduj kraujas teka?

– Nėra vienareikšmio atsakymo. Kai fotografuoji teatrą, naudoji šiek tiek kitokias priemones. Yra toks niuansas. Raudona neryški aparato lemputė užsidega, kai fokusuoju. Ir aktorius beveik visada pasižiūri. Ta lemputė patraukia žvilgsnį tamsioje salėje. Sekundė, bet taip esu nemažai pagavęs  aktorių žvilgsnių. Tie kadrai – vieni geriausių. Nes tada intymiai pavyksta.

– Kiek metų fotografuoji teatrą?

– Daug. Pamenu, pieš dešimt ar dvylika metų per spektaklį nufotografuotas nuotraukas atspausdavom „printeriu“ ir žiūrovai, išėję iš salės, iš karto jas pamatydavo. Pamažu supratau, kad vis tiek turiu susirasti normalią vietą fotografuoti – nei per arti, nei per toli. Anksčiau tai darydavau kur papuldavo. Svarbu, užfiksuoti, „ranką atkalti“. O dabar daug žinių ir įgūdžių. Stebiuosi, kad kiti geresne technika nesugeba padaryti kokybiškai. Teatro fotografija apskritai yra specifiška. Paprasti fotografai jos nelabai priima. Spaudos fotografai, pavyzdžiui, vertina ir supranta, bet kiti labai atsargiai į tai žiūri. Juk tu nerežisuoji to kadro, o gaudai momentą. Tau iš esmės juk viskas būna paduota.

Aišku, viena nuotrauka neatspindėsi spektaklio. Turi būti bent jau penkios. Bet kartais gali ir viena nuotrauka žmogų paskatinti, kad jis nueitų pasižiūrėti. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Pagauti nuotaiką.

– Gali būti atvirkščiai – nuotrauka geresnė nei spektaklis?

– Gali. Yra buvę tokių nuobodžių spektaklių… Tik keliose vietose emocija, „pakritus“ šviesa. Bet juk dažniausia to ir sieki – primeluot. Dabar tokie laikai, kai viskas eina per internetinę erdvę. Teatrai turi svetaines, o tekstas be nuotraukos neveikia. Teatrams tų nuotraukų tikrai reikia. Ir iš tikrųjų jie nori, kad būtų prigražinta.

– Vieniems žiūrovams reikia ištemptų ir nuobodžių spektaklių, kitiems – atvirkščiai – „bliatstvų“,  kad teatras linksmintų? O tau ko reikia kaip žiūrovui?

– Aš jau pagadintas, nes žinau tą virtuvę, komisijon kviečia. Jei dvidešimt dienų kasdien žiūri po spektaklį ar daugiau, matai kitaip nei tas, kuris ateina į vieną ar du. Kartais prarandi tą ypatingą įspūdį. Bet aš galiu mėgautis. Man to vizualumo reikia vis tiek.

Nebūtų problemų du spektakliai per savaitę. Bet šeši… Tu nebeprisimeni. Pabaigoj pradedi painiotis. Yra spektaklių, kurie tęsiasi po tris keturias valandas. Juose tiek daug visko, kad nebegali mėgautis. Kasdien valgyti po tortą nėra normalu.

– Komisijos narys vyras, fotografas, gali būti atsiribojęs priimdamas sprendimą, kuri moteris – geriausia aktorė, jei jos kojos gražios? O tu dar ir į vizualumą akcentuojiesi.  

– Retai būna, kad ir graži, ir gera aktorė. Bet jei sutampa, tada gali ir pagal kojas rinkti. Bent kartą  yra taip buvę (šypsosi – aut. past.). Yra subrendusių moterų. Jos, va, gražios. Man patinka, kai personažas keičiasi, auga, pabaigoj išsiverčia kitaip. Įvairiapusiškai, netikėtai. Tai tinka ir vyrams. Net mažai judantis aktorius, turintis patirties, gali salę užvesti, bet man patinka, kada daug judesio. Į tą patį Kazlą žiūri… Jis toks organiškas, tiek daug veiksmo. Matyti, kad labai daug dirba ties vaidmeniu. Kai žiūri, nesuprasi, kad vaidina. Man toks jausmas, kad jis per darbą pasiekė to, kad jam nebereikia vaidinti.

– O gal tai tiesiog talentas? Aktorė Redita Dominaitytė ir tau sakė: „Esu fotografo žmona ir šioje srityje dirbdama 15 metų turiu šiokį tokį suvokimą. Jūsų nuotraukos puikios, retas atvejis, kai  džiugina fotografų darbas teatre.“

– Tai gal daugiau patirtis. Talentui juk svarbu, kokioj aplinkoj augęs, kas jį „užkabino“, kas formavo estetiką. Aš pats nuo vaikystės buvau prie tų piešiančių – ir mokiausi, ir kitus mokiau, ir parodose dalyvavau. Tas fotografavimas atėjo natūraliai. Nebuvo taip, kad susipirkau aparatūrą ir po mėnesio apsiskelbiau: „Dabar būsiu fotografas.“ Viskas susidėliojo, žinių apie kompoziciją,  pajautimą iš anksčiau atsinešiau. O ir teatre dvidešimt metų. Lengviau man nei kitiems pajusti, kada spausti mygtuką. Dabar visi fotografuoja telefonais. Vasario 16-ąją aparatinėje buvau, mačiau – kas trečias tai fotografuoja, tai filmuoja. Natūraliai viskas sugula tame feisbuke. Tačiau yra nufotografuotas pats faktas, o ne emocija. Mums irgi atsiunčia nuotraukų iš festivalių. Neįsimylėsi tokių kadrų.

– Koks režisierius tau patinka?

– Nuo „Schopping and Fucking“, kai į Rokiškį buvo atvažiavęs dar jaunas Koršunovas, man patinka jo teatras. Tada tiesiog jį mačiau, jokių užkulisinių dalykų, ką galėčiau prisiminti, net nefotografavau. Nepraleidžiu ir Nekrošiaus, bet man sudėtingi tie spektakliai. Todėl žiūriu kaip dailininkas, stebiu, kaip dirba aktoriai. O tekstus gliaudyti, į istoriją gilintis… Ją juk galiu prisigalvoti ir pats. Ir paveikslą kai žiūri, tas pats. Gali iki nukritimo aiškintis, kas čia yra, klausti dailininko. Bet gali ir pats susigalvoti ir bus nė kiek ne blogiau. Ypač jei kalbėsime apie suvokimą.

– Sunku buvo atrinkti nuotraukas parodai? Juk jų šimtai. Ir dauguma – puikios.

– Aš seniai norėjau šitos parodos, nes gaila nuotraukų, kad „kompe“ kažkur guli. Ir neslėpsiu, atrenkant buvo skausmingų momentų… Kartais iš vieno spektaklio gali padaryti parodą, bet  nedarysi juk. Šiaip ne taip susimažinau. Žiūrėjau kokybę, garsus aktorius irgi turėjo reikšmės. Todėl bus 23 fotografijos iš 20–30 spektaklių. Dauguma jų festivalio „Vaidiname žemdirbiams“.

Projektą iš dalies remia

 

 

 

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie