V. Bičiūnaitės ir G. Samulionienės archyvo nuotr.

Knietėjo išbandyti naujovę

Kambario kampe stovi apvalus stalas, skirtas nuotraukoms ir sveikinimams sudėti. Iš fotografijų žvelgia Genovaitės vaikai, anūkai ir trys proanūkiai, kiti artimieji. Vienose  ji įsiamžinusi Aleksandravėlės saviveiklininkų būryje, kitose – prie vaizdingų statinių… Šalia surikiuoti sveikinimai neeilinių gimtadienių progomis. „Visas gyvenimas dabar – tik iš nuotraukų, viskas ant stalo“, – atsidūsta moteris, nors iš žvitrių akių ir nesuvaidintos šypsenos nepasakytum, kad tai, kas gražiausia, jau praeityje. Ji gali ilgai ir šiltai pasakoti apie kiekvieną nuotraukoje užfiksuotą žmogų, bet, žinodama, kokiu tikslu atvažiavau, sustoja prie proanūkių fotografijų, kuriose jie įamžinti su jos megztais rūbeliais. Genovaitė pasisuka į sofą, ant kurios išdėliotos vaikiškos kepurėlės, megztukai, tunikos. Jų mažyliai dar nematė. „Dabar siūlų, dieve mano, visokių yra!“ – rodo mezginius. Vienam jų siūlus pirko net Utenoje, mat rūpėjo išbandyti, nes mezgant gaunamas margas raštas. Taip pat ji mezga riešines, kojines, moteriškus šalikus iš pereinančių spalvų siūlų.

Liaudies raštai – mankšta smegenims…

„Nemėgstu vienodumo. Rūpi, kad vienas lapelis būtų pasuktas  į vieną, kitas – į kitą pusę. Kas bus, jei visi lapeliai žiūrės į vieną pusę? Negražu. Raštą persibraižau ant popieriaus, į jį žiūrėdama išmezgu vieną ritmą, o paskui popierius nebereikalingas. Labai galvai gerai toks užsiėmimas, nes dirba smegenys: pasibraižai, skaičiuoji akis, išdėlioji atstumus tarp figūrų. Liaudies raštuose nėra šviesaus tono, tai ir mano pirštinės juodos, rudos, nes spalvotas raštas geriau matosi“, – aiškina mezgėja, rodydama dailias, minkštas, tradiciniais lietuviškais raštais išmargintas kumštines pirštines. Iš visų porų pakėlusi vieną akcentuoja – ši išmegzta austiniu, vadinamuoju „servietiniu“ raštu. Yra primezgusi ir pirštuotų bei dvigubų, tačiau apgailestauja – jos pasiliko Panevėžyje.

Virbalai Genutei pakluso dar tada, kai jai tebuvo 10 metų. Pradėjo nuo kojinių. Kaip išmegzti kulną, parodė mama, o paskui viską stengėsi išmokti pati. Pirštinių ėmėsi būdama 12 metų. Dabar daugumą mezginių išdovanoja giminėms, margosios pirštinės buvo demonstruotos bibliotekose, jas matė ir rokiškėnai.

Kalbėdama apie savo pomėgį Genutė nedaugžodžiauja. Svarbiausia, kad siūlai būtų vienodo storio, tada ir mezginys tapsiąs dailus.

Tarp gimtinės, Vorkutos ir Panevėžio

Kur kas daugiau Genovaitė linkusi pasakoti apie įvykių pilną savo gyvenimą. Ji kilusi iš Skaistinės kaimo, esančio netoli Aleksandravėlės. 22 metus gyveno Krekenavoje, paskui įsigijo butą Panevėžyje. Namus Aleksandravėlėje nupirko mamai, kai didesni atstumai senolei pasidarė sunkiai įveikiami. „Dabar gyvenu juose ir gaila palikti.  Todėl ir sėdžiu čia, nors dažnai parvažiuoju į savo butą Panevėžyje“, – savotišką blaškymąsi tarp Aleksandravėlės ir apskrities centro aiškino moteris. Tačiau trauką gimtajai vietai ji jaučia dar ir dėl to, kad čia krikštyta, „imtas šliūbas“, čia palaidoti artimieji.

Su bažnytine santuoka susijusi dar viena Genovaitės  gyvenimo istorija. Pasirodo, ji trejus metus buvo išvažiavusi į Vorkutą, esančią Rusijos Šiaurėje. Ne į tremtį, ne… Paprasčiausiai ji nemėgsta vienodumo. „Aš – pasaulio žmogus. Šiaurėje reikėjo darbininkų, tai ir išvažiavau. Dirbau siuvykloje. Bet parlėkiau į Lietuvą, nes kavalierius sugrįžo iš armijos. Kurgi Rusijoje „paimsi šliūbą“? Be „šliūbo“  negyvensi…“ – aiškina grįžimo į gimtinę priežastis. Taigi abu susituokė ir gyvenimą kūrė Lietuvoje. Deja, moteris jau 24 metai našlė.

Gabumai – iš tėvo pusės

Mezgimas – ne vienintelė jos aistra. Tą patį jau minėtą stalą su nuotraukomis puošia dirbtinių gėlių puokštės, fotografijų albumuose irgi daug vietos  joms skirta. Pasirodo, gyvendama Krekenavoje, Genovaitė turėjo nuosavą gėlių saloną, o dabar komponuojamas gėlių puokštes fotografuoja tam, kad vėliau neprikurtų vienodų. Tiesa, jų parodyti negali, nes jos – Panevėžyje.

Būdama 16 metų, pas juodupietę Elytę Naprienę mokėsi siuvimo amato. „Siuvu nuo suknelės iki viršutinių rūbų“, – prisipažįsta moteris. Dirbo Rokiškio buitiniame kombinate, vėliau tapo namudininke. „Dešimt metų Krekenavos agrofirmoje vyniojau variklių vielas. Varikliai – po 55 kilovatus. Pažįstami juokėsi – vis tiek kažką turi sukti, jei ne siūlus, tai vielas. Išmokiau tris mokinius“, – sako pašnekovė.

Ji gailisi tik vieno – mama Viktorija Trumpienė taip ir neišmokė austi staklėmis.

Šiuos gabumus sakosi tikriausiai paveldėjusi iš tėvo pusės – senelis buvo stalius, tėvas irgi darė langus, stalus, duris.

Stinga tik laiko

Aplinkiniai kartais Genovaitės klausia, ar nenuobodu, bet ji atsako, kad veiklos  nestinga, tik laiko trūksta, mat dar dalyvauja saviveikloje, prižiūri bažnyčią, užpernai vieną savaitę viešėjo pas sūnų Nerijų, gyvenantį Norvegijoje. Ten patyrė daug įspūdžių: plaukiojo kateriu, rinko mėlynes… Pasak jos, ten katerių tiek daug kaip pas mus automobilių, o mėlynes kažkodėl renka tik lietuviai ir lenkai. Deja, per trumpą viešnagę nespėjo pamatyti norvegiškų mezginių, tačiau tai būtinai padarysianti per artimiausią kelionę.

Projektą iš dalies remia

 

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie