Kaskart suranda iš naujo

Į Degučius, į P. Širvio vakarą, kasmet susirenka tikrieji jo kūrybos gerbėjai: poetą pažinę ir dar tik susipažįstantys, mokantys jo eilėraščius ar juos girdintys pirmąsyk. Kiek šių literatūrinių vakarų bevyktų, kaskart poetas atrandamas iš naujo… Iš jo gyvenimo ir kūrybos kraičio skrynios gebama iškapstyti naujų detalių, užslėptų laiškų ir žmonių prisiminimų. Taip buvo ir šįkart. Nors daugeliui Degučiuose susirinkusiųjų P. Širvys, rodos, seniai „perkąstas iki siūlo galo“, bet ir vėl jo gyvenimas – su dar negirdėtais atspalviais… Aleksandravėlės krašto žmonės, šio kaimo bendruomenė, Rokiškio Juozo Keliuočio viešoji biblioteka prirankiojo naujų grūdelių iš meilės dainiaus gyvenimo ir poezijos.

Iki vėlaus vakaro Degučiai skambėjo romansais virtusia P. Širvio poezija, jo eilės iš skaitovų lūpų liejosi beržų viršūnėmis. Širvio čia be gilaus jausmo nebūna, nes jo eilėraščių galia – kaip mėlynos paukštės skrydis.  Taip sakė į poeto vakarą susirinkusieji. Poezijos puotos dalyviai galėjo prisidėti prie šios paukštės gimimo: kartu dainuoti romansus, skaityti poeto arba jam sukurtas eiles, tapyti bendrą Mėlynosios paukštės paveikslą.

Pamiršo kvėpuoti

„Tu ir vėl ateini, ateini iš anapus“… Poetas Albinas Kuliešis skaitė savo eiles, sukurtas širviškais motyvais, šia nata skambėjo ir dainuojamosios poezijos atlikėjų dainos. Dusetų krašto vokalinis ansamblis atliko jautrią programą „Mėlyna paukštė, mėlyna paukštė pasauly yra…“, poeto eilėraščius pavertęs dainomis, liejosi rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ ir svečių posmai.

O kai Širvį pradėjo skaityti aktorius Andrius Bialobžeskis, stojo absoliuti tyla, žmonės, atrodė, nustojo net kvėpuoti… Aktorius kiek vėlavo į poezijos vakarą, nes suklaidino kelias, pirma nuvedęs į Latvijos pasienį. „Pirmą kartą čia, nors Širvį skaitau visą gyvenimą. Kai buvau mažas, tėtis man dovanojo mažytę Pauliaus eilėraščių knygelę. Ji visada su manim“, – laukdamas, kada galės stoti prieš poeto gerbėjus, sakė aktorius. Tarp eilėraščių jis galingu balsu užtraukė ir dainų, Širvį „suartino“ su poetu Jonu Strielkūnu, kuris su Pauliumi „ne vieną pūdą druskos suvalgė“. „Be abejo, kad „Aš – beržas“, kaipgi kitaip?“ – aktoriaus pasirodymo paskutiniu akordu tapo šis P. Širvio eilėraštis, kurį jo poezijos tyrinėtojai vadina poeto autobiografija.

Mėlynavo

Degučiai poeto kūrybos puotoje mėlynavo. Didžioji dalis P. Širvio gerbėjų pasipuošė pagal renginio organizatorių prašytą aprangos kodą – mėlynai. Sielos puotoje, Degučiuose vykusioje aštunti metai, ne drabužio spalva sėkmę lėmė. Renginio organizatorių nuoširdumas ir pati tema. Šiame krašte užaugusio ir jo niekada nepamiršusio poeto, perėjusio karo baisumus, belaisvių mirties stovyklą, gyvenimo mėtytą ir vėtytą, keltą ant pjedestalo ir ridentą prarajon. Bet visų mylimą už jo – meilės dainiaus – begalinę meilę, apie kurią iki šiol niekas jautriau ir paprasčiau negebėjo pasakyti.

Trupiniai

Kitąmet bus 100 metų, kai gimė P. Širvys. Poeto gimtinė – Padustėlyje, Dusetų valsčiuje. Jam buvo aštuoneri, kai liko našlaitis. Po tėvų mirties kartu su broliu Leonu Paulius laikinai glaudėsi pas gimines Degučių kaime, vėliau augo vaikų namuose. Lankė Dusetų ir Aleksandravėlės pradžios mokyklas. 1940 m. baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą. 1940–1941 m. mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Dalyvavo kare  Raudonosios armijos gretose, du kartus paimtas į vokiečių nelaisvę, pabėgo iš karo belaisvių mirties stovyklos, bet sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbų. Iš ten pabėgo tris kartus. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše, buvo sužeistas. Nuo 1946 m. dirbo Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje, 1950–1952 m. – Pandėlio rajono laikraščio „Spalio pergalė“, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei. 1954–1955 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Klaipėdos žvejybos laivyne iš pradžių tarnavo paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku. P. Širvys mirė 1979 m., palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Eilėraščius poetas pradėjo spausdinti 1947 m. Jo poezijos pagrindiniai motyvai – žiauri karo buitis,  tėvynės gynimo aukštinimas, šviesūs vaikystės, gamtos prisiminimai, perpinti su tautosaka, ir tyra, dažnai nelaiminga meilė. Daug jo eilėraščių virto liaudies dainomis.

Projektą iš dalies remia

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie