Stropiai kaupia faktus

Scenoje Aldona nuo pat jaunystės. Visuomet energinga, valdinga, pasitempusi, plačių mostų. Energiją paveldėjo iš tėvų. Regis, tokiems žmonėms scenos jaudulys turėtų būti lengvai įveikiamas, tačiau neslėpė – prieš šį pasirodymą labai jaudinasi, kad viskas gerai pavyktų.

Su choru repetuoja kartą per savaitę, prieš koncertus intensyviau – dukart. Visus  20 metų nesikeičia repeticijų diena ir valanda – jos vyksta antradieniais 10 val. „Labai pykstu, jei kiti kolektyvai lenda į mūsų antradienį. Dar repetuoju su vyrų, moterų, mišriu ansambliais, duetais, solistais, kapela, šokėjais, todėl repeticijų tikrai daugiau“, – vardino ilgametė vadovė, vartydama nuo laiko pageltusį storą sąsiuvinį, vedamą nuo 2006 m. Jame – choristų sąrašai, gimimo datos, kiti įrašai. Tačiau jis ne vienintelis – asmeniniame archyve guli kitas, vestas nuo pirmosios choro repeticijos, t. y. 1999 m. vasario 19 d. Pasak jos, „Bočiuose“ daugiausiai būdavo 30 žmonių, nes didesniam kolektyvui sunku rasti autobusą išvykoms.

Renkasi mažai žinomas dainas

Koks kolektyvo repertuaras? Galbūt pati dainas kurianti vadovė siūlo savo kūrinius? „Kažkada vyko mano autorinis koncertas ir visos mano dainos išdainuotos. Dar atsirenku tas, kurių niekas kitas niekur nedainuoja, tuo mes esame išskirtiniai ir nepakartojami. Iš kur imu repertuarą? Turiu biblioteką“, – moteris pasakodama veda   į kitą kambarį, kurio vieną sieną užima sekcija. Atvėrusi dureles, rodo begalę su muzika susijusių knygų, leidinių. Tai ištisas dainų fondas. Tačiau svarbiausios lentynos yra tos, kuriose guli stori, didelio formato „kontoriniai“ sąsiuviniai. Jie pilni priklijuotų dainų tekstų ir natų iškarpų, kurias spausdindavo savaitraštis „Kalba Vilnius“.  Tai senos, šiuolaikiniams atlikėjams mažai girdėtos, o gal visai nepažįstamos dainos. Jas ir mėgsta dainuoti „Bočiai“.

Atsidūrė tarp asų

Aldona gimė 1934 m. kovo 8 d. Sidariškio kaime (Jūžintų sen.) muzikalioje šeimoje. Tėvelis Pranas Pajada gerai grojo „peterburgska“ armonika, abu su žmona Emilija giedojo bažnytiniame ir mišriame choruose. Baigusi Jūžintų septynmetę mokyklą, Panevėžio muzikos mokykloje Aldona mokėsi chorinio dirigavimo. Dabar ji atvirauja, kad labai norėjo tapti soliste, tačiau į tą specializaciją būdavo priimama nuo 16 metų, o stodama Aldona teturėjo 15.

1955–1960 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija).

Aldona prisimena – daug emocijų iš jos pareikalavo stojamieji egzaminai, mat buvo renkama pirmoji chorvedžių laida. Susirinko 50 stojančiųjų. „Žiūriu, daugiausiai vyrai, visi asai, labai geri Lietuvos chorvedžiai, jau pasiekę profesines aukštumas, jiems tereikia diplomo. Man tik 20 metų, buvau jauniausia. Bet įstojau. Mokiausi su Perelšteinu (legendinio berniukų choro „Ažuoliukas“ įkūrėju – aut. past.). Ten mokantis reikėjo dirbti, tokia buvo tvarka, tad dirbau kultūros namuose, mokytojavau, dirbau su moksleivių ir suaugusiųjų ansambliais, chorais, kaimo kapela“, – pasakojo moteris.

Konservatoriją baigusiai Aldonai buvo pasakyta, kad jos mostas yra simfoninio orkestro dirigento mostas, ir siūlyta pasilikti Vilniuje, tačiau ji nesutiko, nes augo maža dukrelė.

Iš Zarasų – į Rokiškio pusę

Kaip vienintelė aukštąjį išsilavinimą įgijusi muzikantė rajone, buvo pakviesta į Zarasus įkurti vaikų muzikos mokyklą ir joje dirbti. Daug buvę vargo, nes viską teko kurti beveik tuščioje vietoje. Iš to meto ji pamena vieną kuriozinį atvejį – gavo pirmą ir paskutinį papeikimą, nes vietoje stalo įstaigai nupirko radiomagnetolą.

Tačiau 1962 m. jos vyrą perkėlė dirbti į Juodupės girininkiją, tad teko kraustytis ir įsikurti naujoje vietoje. Įsidarbino Juodupės vidurinėje mokykloje. „Aš pati buvau mokoma, mokyti nemokėjau. Suorganizavau 80 berniukų chorą, mokytojų chorą, medžiotojų vokalinį ansamblį ir kaimo kapelą. Dar važinėjau į Rokiškį ir su Mikeliūnu vadovavau miesto mišriajam chorui“, – prisimena Aldona.

Praėjus penkeriems metams ji kviečiama dėstyti ką tik įkurtoje Rokiškio kultūros mokykloje. Daug metų vadovauja mokyklos dėstytojų moterų kvartetui ir duetui (pati juose dainuoja). Papūtus nepriklausomybės vėjams, šioje mokykloje inicijuoja vargonų specialybės įkūrimą.

Nuolat tarp žmonių

Aldona visuomet ten, kur daug žmonių, kur reikia plataus mosto ir energijos: vadovavo Rokiškio sūrių gamyklos, E. Tičkaus vidurinės mokyklos (dabar J. Tumo- Vaižganto gimnazija), Rokiškio švietimo darbuotojų, siuvimo fabriko „Lelija“, Duokiškio kultūros namų meno mėgėjų kolektyvams. Keletą metų vadovo Rokiškio muzikos mokyklai.

Daug koncertavo, atlikėjus rengė respublikinėms dainų šventėms, „Dainų dainelės“ ir kitiems konkursams, būta įrašų radijuje, laurų respublikiniame „Sidabrinių balsų“ konkurse (1971 m. pelnė absoliučiai geriausio Lietuvoje kvarteto vardą).

Apie instrumentus

Norą muzikuoti ji pajuto dar prieš mokyklą. Mažai mergaitei aplinkybės susiklostė palankiai: Jūžintų klebonas paprašė, kad šeima per žiemą bute palaikytų jam dovanotą pianiną, nes bažnyčioje per šalta. Dešimčia metų vyresnis Aldonos brolis dirbo Jūžintuose pradinių klasių mokytoju ir grįžęs skambindavo tuo pianinu. Aldonai neleisdavo prisiliesti ir instrumentą užrakindavo, nes bijojo, kad sugadins.  Tačiau jinai nužiūrėjo, kur brolis padeda raktelį, atsirakindavo ir mokydavosi skambinti iš klausos, o grįžusį brolį prašydavo parodyti, kaip jis groja. Apgaulė paaiškėjo, kai kartą raktas įkrito į pianino vidų, o kaltę prisiėmė mama… Pamatęs, kad seseriai sekasi, brolis neberakino pianino.

 „Vėliau mano nuostata buvo tokia – visais instrumentais turiu mokėti pagroti bent gamą, nes pati nemokėdama kaip galėsiu paaiškinti savo mokiniui, jei manęs ko nors paklaus. Mokėjau groti triūba, kontrabosu, gitara, smuiku… Dabar užmiršau. Pagrindiniai instrumentai man buvo akordeonas ir pianinas, bet „Bočiai“ daug važinėja, todėl liko akordeonas“, – apie muzikavimą kalbėjo vadovė.

Įvairiapusė veikla

Pašnekovė yra Lietuvos muzikų draugijos narė, 1987 m. apdovanota Kultūros žymūno ženklu, 2009 m. – Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ garbės ženklu. 1997 m. išleista jos sukurta papildoma muzikinio lavinimo priemonė „Muzikos paslaptys“, skirta mokytojams. Joje – muzikiniai kryžiažodžiai ir dukros Aurelijos sukurtos dainelės vaikams. 2019 m. išleido savos kūrybos dainų rinkinį „Skambėk, daina“, kuriame 26 dainos ir Lietuvos „Bočių“ himnas. Leidinyje – svarbiausios kolektyvo išvykų nuotraukos – prezidentės Dalios Grybauskaitės inauguracijos koncertas 2009 m., akimirkos iš kitų renginių. Apie A. Krikštaponienę pedagogė Nijolė Dranevičienė parašė knygą „Gyvenimas su daina“. A. Krikštaponienės kartu su „Bočių“ nariais sukurtas himnas iš 18 pretendentų išrinktas geriausiu ir paskelbtas Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ himnu.

Muzikos pašaukti

Prieš penkerius metus, švęsdami vadovės 80-metį, jos namų kieme choro nariai pastatė akmenį su muzikos simboliu – lyra – ir M. Liuterio žodžiais: „Laimingas tas, kas muziką už darbą pasirinko.“ Šie metai jai irgi jubiliejiniai. „Daug kur koncertuota, daug kur būta muzikos dėka, todėl 20-ies metų mano vadovavimo chorui proga nuoširdžiai dėkinga visiems „Bočių“ choro nariams, tiek esantiems gyviems, tiek išėjusiems. Muzika subūrė, praskaidrino gyvenimą tiek jums, tiek man“, – apibendrindama muzikinį kelią rašo A. Krikštaponienė knygoje „Skambėk, daina“.

Projektą iš dalies remia

azija

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
rrrrrrrrr Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
rrrrrrrrr
rrrrrrrrr

labai geri prisiminimai iš tų laikų kai pon.Aldona vadovavo muz.mokyklai,daug daug jums kūrybinės energijos ,sveikatos,smagių akimirkų,telydi sekmė.