Apdulkėjęs, bet vis dar gyvas

Šio plenero organizatorė rajono tautodailininkų vadovė Birutė Dapkienė sako, kad, Rokiškiui šiais metais tapus Lietuvos kultūros sostine, organizuoti tokį renginį buvo būtina. „Mezgimas, nėrimas – tai ta amato ir meno sritis, kurią, išsaugant lietuviškas tradicijas, norėsis perimti iš savo motinų, močiučių ar prosenelių“, – sako B. Dapkienė ir priduria, kad skrynios palikimas, nors ir apdulkėjęs, bet vis dar gyvas, šiandien įgaunantis kitas formas, bet išlaikantis senas tradicijas.

„Man labai patiko tautodailininkės L. Mieliauskienės išsakytas pastebėjimas, kad „skrynioj mūsų močiutės palikdavo apnertus rankšluostėlius, o šiuolaikinės močiutės – megztus ar nertus dėklus mobiliajam telefonui“… Visos technologijos tobulėja, visos sritys progresuoja, keičiasi ir žmogaus samprata. Tai natūralu, bet tautodailė – ta sritis, kur turim išlaikyti senųjų amatų  tradiciją“, – įsitikinusi B. Dapkienė, kuri, nors ir žavisi rankdarbių menu ir juos kuriančiųjų gebėjimais, tačiau pati nei mezganti, nei nerianti, nei siuvanti. „Mano rankose sukiojasi tik teptukas arba šakės“, – nusijuokia plenero organizatorė.

Plenero užduotis – ką nors palikti skrynioj. Ką joje paliksime? Kaip pastebi organizatorė, pamatysime, kai visuomenei bus pristatyti plenero rezultatai. „Rugsėjo mėnesį per Rokiškio gimtadienį kartu su Krašto muziejumi pristatysime visų trijų plenerų – drožybos, tapybos ir mezgimo – parodą. Tuomet ir pamatysime, ką mes ketiname palikti savo skryniose“, – sako B. Dapkienė.

Skrynios palikimas asocijuojasi su linais

Tarp dalyvių sukosi ir ne pirmą kartą Rokiškyje besisvečiuojanti Kauno tautodailininkė Aida Šešelgienė. Pernai kaunietė buvo atvykusi į „Mezgėjų dieną“ Rokiškyje, kartu atsivežė ir įspūdingą raštuotų kojinių bei pirštinių ekspoziciją.

Pasak A. Šešelgienės, „Palikta skrynioj“ – labai puikus sumanymas propaguoti senąsias tradicijas, nes mezgėjų ir nėrėjų gretos vis mažėja. Tautodailininkei skrynios palikimas asocijuosi su linu. „Tikrai ne su kašmyru ar medvilne, nes mūsų šaknys, mūsų praeitis – linai. Mūsų laukuose išaugę, su mūsų tradicijomis persipynę. Nuo vaikystės tą žinojau, nors pačiai ir neteko matyti viso lino kelio, kol galų gale jis virsta siūlu. Deja, dabar linai Lietuvoje beveik nebeauginami“, – sakė A. Šešelgienė.

Tautodailininkė iš Kauno šiam rokiškėnų projektui ketina numegzti linines kojines. „Niekada nesu nei mezgusi, nei nėrusi iš lino. Nežinau, kaip pavyks, bet kojinės iš lino būdavo neriamos ir seniau, tai rodo mūsų paveldas. Žemaitijoje, Tamošaičių muziejuje, mačiau iš lino megztas kojines – raštuotas. Baltas linas derintas su raudona medvilne. Labai gražios kojinės, todėl, manau, man pavyks atgaivinti senąją praeitį“, – linksmai nusiteikusi kalbėjo A. Šešelgienė.

Tautodailininkė į plenerą Rokiškyje atvyko pasisemti žinių ir patirties. „Pirmiausia reikia prisijaukinti liną, tą plenere ir ketinu daryti. Lininis siūlas – kietas, bet, atrodo, stiprus, neturėtų kojinės greitai suplyšti. O ir kandys, sako, lino nemėgsta, tai tikrai tiks palikti skrynioj“, – juokavo tautodailininkė.

Nėrimas ant šakių

O štai rokiškietė, buvusi dailės mokytoja, o dabar senjorė, tautodailininkė Birutė Dudėnienė į plenerą atsinešė… šakes. „Senos šakės, už mane senesnės, bandysiu nėrimo ant šakių techniką. Nersiu įvairius varpelius ir iš jų kursiu kompozicijas“, – sakė B. Dudėnienė.

Rokiškio tautodailininkei senasis skrynios palikimas asocijuojasi su lininiais audiniais ir siuvinėjimu. Pati B. Dudėnienė labai mėgsta ne tik tapyti, bet ir siuvinėti, nerti, naudoja lininius siūlus, audinius, įvairią techniką. „Visų mano dirbinių pagrindas – senosios tradicijos, bet aš jas perkuriu ir interpretuoju savaip. Žmonės sako, kad gražu“, –šypsosi tautodailininkė, kuriai šis užsiėmimas – tikra atgaiva širdžiai ir ramybė mintims.

„Tokie plenerai kaip šis iš tiesų prasmingi, su džiaugsmu atėjau“, – sako moteris.

Juostos – galan skrynios

Sertifikuotos tautodailininkės iš Rokiškio Alės Gegelevičienės močiutė, perspėdama anūkę neatiduoti nereikalingų juostų, sakydavo – dėk jas skrynios galan, paskui atrasi, kai reikės. „Man senosios skrynios ir asocijuojasi su lininiais audiniais, lovatiesėmis, lininiais rankšluosčiais, išpuoštais apnėrimais, ir kažkur kampe vietą suradusiomis juostomis“, – sako tautodailininkė, pati pinanti juostas, audžianti tautinius drabužius, mokanti ir siūti, ir megzti, ir nerti.

Visus šiuos gebėjimus, senąsias amatų tradicijas A. Gegelevičienė perėmė iš močiutės. „Augau pas ją, tai į stakles pasodino nuo mažų dienų. Sakydavo, kraitį ruoškis. Jei būsi labai „bagota“ ir nereikės to, ką prisiausi, tai iš lovatiesių galėsi „šieniką“, t. y. čiužinį, pasisiūti. Man, mažai, atrodė, kokį dar kraitį? Gal iš pradžių nenorom, bet greitai ir lengvai išmokau iš močiutės austi, o paskui ir siūti“, – prisimena A. Gegelevičienė.

Tautodailininkės močiutė mokėjo ne tik austi, bet ir linus paruošti, verpti. „Šito tai neišmokau, bet visa kita teko išmokti, nes mokytis neleido, tik keturias klases išėjau, vidurinę baigiau jau suaugusi. Daug išmokau ir iš močiutės draugės, kuri likusi vieniša eidavo per žmones ausdama“, – vaikystės prisiminimais dalinasi A. Gegelevičienė.

Tautodailininkė sako, kad yra daug juostų nupynusi, kaklaraiščių išaudusi. „Vyrai prašydavo, tai už saldainius ir nuausdavau“, – šypsosi pašnekovė.

Tautinius aukštaitiškus drabužius audė ir siuvo, žemaitiškus sijonus, dzūkiškus kaišytinius „žiurstukus“ ir skaryčių kampus tautiškais raštais siuvinėjo. „Vienu metu, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo užėjęs tikras tautinių drabužių bumas. Užsienio lietuviai jų labai norėjo. Tai darbavausi nepailsdama, o raštus išpiešdavo Dailės akademiją baigusi dukra, kuri prieidavo prie senųjų lietuviško paveldo fondų“, – sako tautodailininkė.

Audė ir lovatieses, ir rankšluosčius. „O kaipgi anksčiau be austinių rankšluosčių? Dovanom juos ausdavo ir pakabindavo namuose, piršlius jais apdovanodavo, labai reikalingi būdavo“, – pastebi A. Gegelevičienė.

Aišku, laikai keičiasi, senosios tradicijos įgauna kitus pavidalus, todėl savo žinias ir patirtį A. Gegelevičienė plenere ketina panaudoti ne senosioms lovatiesiems ar rankšluosčiams, o kurdama staltiesę. „Mėgstu kurti staltieses iš kelių lininio audinio dalių, jas sujungdama apnėrimais. Kažką tokio ir bandysiu sukurti“, – sako pašnekovė.

Skrynios palikimas – močiučių rankdarbiai

Iš Bajorų į plenerą atvykusios Nadiežda Ivanova ir Inga Belovienė – mėgėjos, rankdarbių meno išmokusios iš savo močiučių.

Plenere moterys planuoja kurti rankomis apnertus lininius padėkliukus stalui serviruoti. Ir viena, ir kita – po keturi. „Mes dirbame kartu, bet mūsų „arkliukas“ – velti žaisliukai, nertos kalėdinės puošmenos“, – sako Bajorų auksarankės, mokančios ne tik velti, bet ir megzti, nerti, siuvinėti.

„Esu prinėrusi kalėdinei eglutei snaigių, nuostabiai atrodo, tačiau po poros metų vyras prasitarė, kad gal jau laikas puošmenas keisti“, – šypsosi Inga.

Abi moterys sako, kad skrynios palikimas joms asocijuojasi su močiutėmis, kurias matydavo nuolat kažką mezgančias ar neriančias. „Smagu prisiminti tą vaikystės laiką, praleistą šalia močiutės – šilta, gera prie krosnies, o močiutės rankose kažkas vis gražaus kuriama. Daug visko močiutės liko. Man ji sakė: pasiimk kas patinka, primins mane. O paliko įvairiausių rankdarbių, staltiesių, servetėlių“, – prisimena Nadiežda.

Dabar Bajorų auksarankės džiaugiasi, kad ir jos galės kažką skrynioje palikti, o tradicijas, perimtas iš močiučių, perduoti toliau – savo dukroms.

Projektą iš dalies remia

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie