V. Bičiūnaitės, A. Bagdono, B. Dapkienės archyvų nuotr.

Rūpintojėlis rymos prie obels

G. Varnas, kaip ir praėjusiais metais, įsikūrė prie koplyčios. Čia jis vėl pluša prie ąžuolinės skulptūros. „Kryžių daug, sakralinių skulptūrų daug, trūksta vieno užbaigiamojo darbo – rūpintojėlio. Jis bus ne visai tradicinis ir liūdnas, jį kuriu kiek linksmesnį, nes gyvenimas pagerėjo“, – su šiltu humoru dėsto kūrėjas. Pasak jo, lietuviai mėgsta vaizduoti kenčiantį, pavargusį Kristų. Kuriamas rūpintojėlis būsiąs tarsi ramybės įsikūnijimas, skulptūroje dominuos „rudeniškos tendencijos“ – javų varpos, rūpintojėlis rankoje laikys obuoliuką…

Kodėl dominuos rudens motyvai? Vyras mano, kad derlius, branda, brendimas yra pats geriausias metų momentas. Deja, tenka patirti kūrybinių kančių ir išspręsti rebusą, kaip apeiti vadinamąjį medžio žiedą, mat bedirbant paaiškėjo, jog medyje yra žaizdų. „Tokius vadiname žieduotais ąžuolais. Taigi teks galvoti, ką pažeistoje vietoje vaizduoti. Blogo medžio nėra, yra tik blogi meistrai“, – rodydamas siaurą puvinio ruoželį samprotavo G. Varnas.

Trijų metrų aukščio ąžuolinė skulptūra stovės netoli koplyčios, šalia obels. 

„Mėnesį sėdi“ prie obelies

Viename socialinių globos namų koridorių bus įrengtas relaksacinis kampelis, kuriame atsiras fontanas. Jam iš žalvario ir vario I. Skripka kuria obelį. Autorius patikslina, kad tai būsiąs veikiau oro drėkintuvas, o ne fontanas, mat vanduo nesiliesiąs čiurkšlėmis, jis lašėsiąs nuo obels lapelių. Paklaustas apie idėją, I. Skripka ją apibūdina labai paprastai: „Tai rudeninė obelis, metanti lapus. Ji verkia, nes atėjo ruduo. Ją guodžia paukščiukas.“

Šis kūrinys, pasak menininko, šimtaprocentinis rankų darbas (neskaičiuojant vamzdelių vandeniui tekėti). Vien obels lapelių teko nukaldinti daugiau nei du šimtus. Rankomis nukalta talpykla vandeniui sutekėti. Taip pat teko pamąstyti, kaip paslėpti vamzdelius, išspręsti kitus techninius dalykus. Kūrinys tonuotas, padengtas oksidine plėvele. „Jau seniai galvoje sukosi tokia mintis. Direktoriui (Gintarui Girštautui – aut. past.) pasiūliau, jis sutiko. Šis darbas – eksperimentas, nes fontano niekada nekūriau. Mėnesį prie jo sėdžiu, o galvoje jau sukasi kitas. Mano žiniomis, Lietuvoje panašaus pobūdžio įstaigose tokių darbų nėra, artimiausi – Vokietijoje ir Sankt Peterburge“, – pasakojo po savo stogu fontaną kuriantis menininkas.

Rodys kelią

Kalvis S. Kronis du geležies žibintus kala irgi ne Skemuose, o savo kalvėje. Pasak jo, pirminė mintis buvo sukurti nuorodą globos namų koplyčios ir varpinės link, todėl sugalvota, kad tokia nuoroda galėtų tapti du žibintai, sudarantys arką. Jie bus pastatyti takelio, vedančio į minėtus sakralinius pastatus, pradžioje. Arkos aukštis sieks apie 3,50 m. „Tai bus masyvūs, ornamentuoti, šviečiantys klasikiniai žibintai“, –patikino menininkas.

Tęsia

Dar pernai atokiau nuo įstaigos gyvenamųjų pastatų prie didžiulio akmens darbavosi skulptorius D. Čepas. Akmenyje jis vaizdavo keturias evangelijas – Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Pasak menininko, kūnas žmogui duotas tam, kad turėtų jungtį tarp žemės ir dangaus. Per jo stuburą einą trys kanalai – aukos, kovos ir meilės. Taigi pagrindinis, didysis, riedulys pastatytas ant trijų gerokai mažesnių. Mažuosiuose iškalti žodžiai „Kova“, „Auka“, „Meilė“. Aplinkui kompoziciją bus išdėliotas akmenų žiedas.

Kas pačiam autoriui gyvenime svarbiausia? Ar gyvenime jis kovingas? O gal teisybės ieškotojas? Pasirodo, asmeniniame gyvenime svarbiausia meilė. Kovingu savęs nelaiko, bet, sako, visaip pasitaiko. Nesitapatina ir su teisybės ieškotoju, nes absoliučios tiesos nėra. Didžiausia auka, jo manymu, yra užauginti žmogų.

Sukosi kalba ir apie gyvenimo žemėje tikslą. „Šiaip gyventi negali, nes pasimesi“, – samprotavo menininkas lengvai pereidamas prie žemiškų temų, susijusių su darbu prie skulptūros. Pasak jo, dirbti su elektriniais įrankiais paranku, užėjus lietui juos tereikia pridengti. Tai, kad drėgnas akmuo keičia spalvą, jam netrukdo. „Man niekas netrukdo – nei saulė, nei lietus“, – šypsosi D. Čepas.

Vienos obels maža – žydi ištisas sodas

Pakliuvus į Skemų socialinės globos namų pagrindinio pastato pirmojo aukšto koridorių akis užlieja šviesios pavasario spalvos – ant sienos ištapytas didžiulis paveikslo rėmas, jame pavaizduotas saulėtas žydintis sodas, besikalanti žaluma, gėlės. Dailininkas A. Bagdonas šįmet tapo nebe jūros gelmes ir jose plaukiojančius gyvius, kaip pernai, o pasinėrė į sodą… Tačiau perspėja – ir naujajame darbe bus matyti vanduo.

A. Bagdonas sako, kad jam patinka pavasaris, nes tai gyvybės pradžia, o tamsokame koridoriuje, kuriame vyksta nuolatinis judėjimas, „norom nenorom akis už paveikslo užklius“. Kas pasufleravo temą? „Laiku čia atėjau – sode žydėjo obelys, snigo jų žiedais“, – prisiminė dailininkas.

Įdomu tai, kad paveikslo rėme kūrėjas sumanė užšifruoti jubiliejinio plenero skaičių. Kur jis – tebūnie paslaptis.

Dailininkas prisipažįsta turintis daug patarėjų – globos namų gyventojų. Jie dažnai prisėda šalia. Kartais pernelyg aktyviai diskutuojančius jis pritildo, nes „kai mūza atskrenda, reikia tylėti“.

Sutvarkė

Šis pleneras skirtas ne tik naujiems darbams kurti, bet ir seniau sukurtiems tvarkyti. Labiausiai gamtos išdaigos paveikė medines skulptūras, todėl teko paremontuoti, sutvirtinti. Kai kurie darbai, pavyzdžiui, pavėsinė, sulūžo ir nebeišliko. Net ir akmenis pajudina šaltis, lietus, todėl šįmet teko pataisyti dvi pasvirusias akmens skulptūras. Tokiems darbams prireikė galingo krano.

A. Bagdonas džiaugėsi, kad, išskyrus gamtos stichijas, niekas daugiau kūrybinių darbų nežaloja. Nepaliestos išlieka net langinės ir sieninė tapyba. „Malonu, nes Skemų gyventojai gerbia kūrybą, darbą. Kitur kartais pasitaiko, kad viešose erdvėse esantys kūriniai niokojami, o čia saugomi ir prižiūrimi kaip sakraliniai darbai“, – apie globos namų gyventojus kalbėjo dailininkas.

Pasak jo, čia malonu dar ir dėl to, kad menininkams duodama kūrybinė laisvė, jiems leidžiama atsiskleisti.

Skaičiuose galima pasiklysti…

Birželio 13 d. vyks jubiliejinio, 20-ojo, plenero uždarymo šventė. Į ją pakviesti visi menininkai, kurie yra dalyvavę pleneruose. Jų beveik dvi dešimtys. Kūrė vilniečiai dailininkai Gintaras-Palemonas Janonis, Robertas Bliuj, Jeroslavas Rokickij, Arvydas Baltrūnas, Algimantas Kliauga, Mindaugas Aučyna; rokiškėnai dailininkai Raimondas Gailiūnas, Stanislava Daščioraitė, A. Augutis, B. Dapkienė. Prisijungė medžio skulptoriai rokiškėnai G. Varnas, Vidmantas Zakarka ir  panevėžietis Eduardas Titas; akmens skulptorius D. Čepas, panevėžiečiai kalviai Vytautas Kryževičius ir S. Kronis, rokiškėnas menininkas I. Skripka. Tapyti paveikslai, langinės, freskos, sieninės tapybos darbai, kurtos medžio ir akmens skulptūros, kalvystės bei keramikos darbai, vitražai. 2016 m. pleneras išsiskyrė tuo, kad jo metu kurti koplyčiai būtinos Kryžiaus kelio stotys, ištapytos lubos, sukurta Nukryžiuotojo skulptūra ir vitražai, nukalti koplyčios ir varpinės kryžiai, sietynas.

Plenerų siela tapusio dailininko A. Bagdono skaičiavimu, vien jo tapybos darbų lieka daugiau nei 60. Šiuo metu dailininko stalčiuje guli keletas lapų popieriaus su visų metų plenerų dalyvių pavardėmis ir trumpais darbų aprašymais, mat ruošiamasi prie paveikslų, skulptūrų ir kitų darbų pateikti jų metrikas.

Projektą iš dalies remia

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie