– Kaip, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Aleksandru Vasiljevu?
– Nuo 2000-ųjų dirbau mados bei stiliaus srityje ir dažnai lankydavausi Maskvoje įvairiose parodose. Kadangi labai mėgstu skaityti, knygynas Kutuzovo prospekte buvo tiesiog privalomas objektas. Ir ten dažnai vartydavau Aleksandro Vasiljevo knygas. Tuo metu jau dirbau su mados analitiku Konstantinu Bogomolovu,
stiliste Žanna Dubska iš Latvijos. Svajojau apie galimybę dirbti su A. Vasiljevu. Tačiau mano laiškai liko be atsako, kol Konstantinas „neužtarė žodelio“. Tuomet viskas pasikeitė. Po sėkmingos 2006-aisiais Lietuvoje organizuotos jo mokyklos damoms (dalyvavo ir žymių moterų) sekė pirmoji paroda Radvilų rūmuose Vilniuje 2008-aisiais. Nuo tada su A. Vasiljevu dirbu nuolatos.
– Kas lėmė, kad ėmėte vadovauti fondui ir ar seniai esate jo vadovė?
– Po pirmosios parodos Vilniuje padėjau A. Vasiljevui įvairiais organizaciniais klausimais. Vėliau, aktyvėjant parodų veiklai, 2012 m. A. Vasiljevas įkūrė savo vardo fondą Lietuvoje. Buvo malonu, kad fondo vadove matė būtent mane.
– Tikriausiai nebūtumėte jo fondo vadovė, jei nesižavėtumėte šiuo žmogumi. Kokios savybės labiausiai įkvepia (čia, Rokiškyje, prieš keletą metų visi pastebėjo A. Vasiljevo geranoriškumą, inteligenciją…). Ko Jūs vienas iš kito mokotės?
– Labai žaviuosi vidine A. Vasiljevo kultūra, inteligencija, gebėjimu bendrauti bei diplomatija. Ir iškalbos dovana. Iš pradžių prieš susitikimus ir jų metu tiesiog viską rašydavausi, nes atimdavo žadą (šypsosi – aut. past.). Iš jo mokausi diplomatijos ir gebėjimo į viską reaguoti sveikai. Kad ir kokia tai būtų situacija. Jis niekada nieko nekaltina – nelengva taip elgtis stresinėse situacijose.
– Ką galėtumėte pasakyti žmonėms, kurie nesidomi mada, nieko nežino apie mados istoriką, ekspertą, guru A. Vasiljevą, jei klausčiau – kodėl reikėtų aplankyti Rokiškyje šiuo metu eksponuojamą parodą?
– Tai – dalis istorijos, dalis mados ir visų mūsų prisiminimai apie vaikystę. Tai istorija kitokia forma – ne šiaip suknelė, ne šiaip siūlė. Viskas turi savo prasmę, reikšmę ir istoriją. Tai laikas sau ir laikas svajonėms bei gražiems prisiminimams. Be to, tai nuostabus dvaras, kuriame šie kostiumai atgyja ir pasakoja savo istoriją… Nėra jaukesnės vietos istoriniams kostiumams nei dvarai.
– Užsiminėte, kad Rokiškio dvare, prieš keletą metų rengiant čia pirmąją parodą, A. Vasiljevas jautėsi puikiai, jį sužavėjo ši aplinka. Gal galėtumėte pasakyti kai ką daugiau – kaip nutiko, kad Jūs ir A. Vasiljevas vėl grįžtate į Rokiškį su nauja paroda?
– Žinoma, visų pirma – muziejaus direktorės ponios Nijolės Šniokienės ir visų muziejaus darbuotojų dėmesys ir pagarba A. Vasiljevo eksponuojamai kolekcijai, noras bendradarbiauti toliau. Antra – nuostabi aplinka demonstruoti mūsų kolekciją – dvare ji suskamba kitaip nei parodų salėse. Trečia – miestiečių dėmesys ir
šiltas priėmimas, miesto valdžios bei partnerių įsitraukimas, miestiečių bei svečių domėjimasis paroda, jos lankymas. Tai labai svarbu. Ketvirta – kam gi nepatinka dvarai (šypsosi – aut. past.)? Mes mielai grįžtame.
– Gegužės 16 d. mados istorikas lankysis Rokiškyje. Ką planuoja, jei kalbėtume konkrečiai?
– A. Vasiljevas planuoja pats surengti išsamią ekskursiją po dabartinę parodą. Juk visada įdomu pirmiausia klausyti paties kolekcininko ekskursijos ir dar tokios iškalbos ir žinių bagažo savininko kaip jis.
– Koks yra Jūsų, kaip A. Vasiljevo fondo vadovės, darbas, už ką esate atsakinga?
– Mano darbas – organizacinis. Organizuoju parodas Baltijos šalyse, Europoje, JAV, planuose – tolimieji Rytai ir kitos šalys. Nedirbu tik Rusijoje. Ten yra už tai atsakingas kolega. Dirbu nuo parodos organizavimo pradžios iki jos uždarymo – kokia paroda, kada, kiek eksponatų, manekenų, koks parodos ekspozicijos ruošimo laikas, atidarymo datos, trukmė ir t. t. Per metus rengiame 10–15 tokių parodų, esu atsakinga už tai, kad visas jas planuočiau taip, kad eksponatorės su A. Vasiljevu visų pirma spėtų atrinkti ir parengti eksponatus. Po to kiekvieną parodą paruošti, po to nuimti ir t. t. Dar kostiumų fotosesijos, darbo saugyklose organizavimas ir planavimas, mados istoriko susitikimai dėl svarbių projektų bei parodų mano kuruojamose šalyse ir t. t.
– Pati juk irgi atrodote kaip iš Paryžiaus, gal ten gyvenote? Papasakokite šiek tiek apie save.
– Ačiū (vėl šypsosi – aut. past.). Ne, neteko gyventi Paryžiuje, tik lankytis komandiruočių ar privačių kelionių metu. Turiu du magistro laipsnius – vieną viešojo administravimo, kitą – verslo valdymo. Tai ir darau: dirbu ir viešosios įstaigos vadove, turiu nedidelį savo verslą. Man patinka dirbti, bendrauti su protingais žmonėmis, patinka iššūkiai. Žinoma, smagu, kai viskas klostosi pagal planą, tačiau būna visko. Kuo daugiau patirties, tuo paprasčiau į viską žiūri ir stengiesi susidėlioti be dramų.
– Vieniems būtinybė – gera knyga, kitiems – teatras, o Jums? Galbūt tai mada? O gal viskas kartu?
– Knygos – mano įkvėpimo šaltinis. Poezija. Gražūs paveikslėliai „Instagram“ ar „Pinterest“. Žinoma, žmonės. Patinka bendrauti ir gyvenimas man dovanoja daug gražių bei įdomių pažinčių. Patinka geri kino filmai, dramos teatras. Iki operos dar neužaugau, bet tikiu, kad ateis ir tas laikas. Taip – gražius įvaizdžius, kostiumus, aksesuarus, detales pastebiu visur. Nestebiu visų mados pristatymų, tačiau yra mados namų, kurie man imponuoja, pasižiūriu jų kolekcijas, be galo įdomu. Tai Fendi, Chanel, Oscar de la Renta, Jil Sander…
– Ar viskas, ką išsaugotume iš drabužių, aksesuarų, vaikiškų žaislų ar kvepalų buteliukų, po 300 metų, tarkim, būtų vertybės? Nuo ko tai priklauso?
– Vertinga išlieka tik tai, kas unikalu. Taip, dažniausiai tai brangu. Deja, tokia realybė. Sportinių marškinėlių neįsivaizduotume ekspozicijose – nors garsių dizainerių interpretacijos šia tema vis tiek paliks pėdsaką. Tarkim, moteriškos kojinės, mūsų kolekcijoje jų yra, šilkinių, nėriniuotų XVIII amžiaus, sintetinių XX amžiaus vidurio. Tačiau tai nereiškia, kad absoliučiai visos pėdkelnės yra vertos vietos ekspozicijoje. Arba, tarkime, hipių ar pankų mada. Visiškai kitokie rūbai, tačiau tokių buvo, ir ryškiausi elementai yra pristatomi kolekcijoje. Tai – jau istorija. Kolekcijoje esantys eksponatai – žmonių, kurie mokėjo ne tik už rūbą, bet ir už jo estetiką, kokybę, dizainą, spalvą, audinį, galų gale – vardą. Tai mados istorija. O kartu gyvenimo būdo, jo siekiamybės ir mėgavimosi juo. Juk į parodas ateina svajoti ir grožėtis, pabūti pasakoje.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
