– Kaip atsirinkote kūrinius, juk kalėdinių giesmių prikurta labai daug?
– Manau, pirmiausiai kiekvienas vadovas žiūri į kolektyvo pajėgumo lygį. Žinodamas galimybes, renkiesi kūrinius, jauti – galėsi ar negalėsi atlikti. Kitas kriterijus – lietuvių autorių kūryba, nes visų pirma esame atsakingi kaip savo tautos piliečiai. Trečia – norisi, kad nors kelios giesmės būtų mūsų tradicinės, kad klausytojui būtų žinomos, kad jis viduje giedotų kartu su mumis. Galbūt ne tik viduje, bet ir pusbalsiu. Be giesmių, programoje yra pora originalių autorių kūrinių, kurie savo emocijomis labai artimi kalėdinėms giesmėms, – tai Leonido Abario „Tyliai, tyliai“ ir amerikiečių klasika – aranžuotos „Baltos Kalėdos“.
– Ar anksčiau choras buvo surengęs analogiškų koncertų rajono bažnyčiose?
– Taip, prieš porą metų giedojome kartu su tremtinių choru „Vėtrungė“ ir svečiais iš Kupiškio – Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios choru. Tai nebuvo vien mūsų programa. Su svečiais atlikom po keletą giesmių, bet tik Rokiškio apaštalo evangelisto Šv. Mato bažnyčioje. Tada ir kilo idėja padovanoti kalėdinę nuotaiką rajono bažnyčioms. Bet tam mes turime labai ribotą laiką – trumpą kalėdinį laikotarpį tokiai muzikai atlikti. Daugelyje bažnyčių Mišios vyksta sekmadieniais. Sekmadieniai yra tik du, taigi turime „tilpti“. Puiku, kad Pandėlys mus priėmė eilinę darbo dieną, po vakarinių Mišių. Sausio 2 d. spėjome sugiedoti Panemunėlio Šv. Juozapo Globos ir Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiose, nes Mišios aukojamos skirtingu laiku.
– Ką galite pasakyti apie publiką? Kokia ji? Galbūt priešpandeminiu laiku klausytojas buvo kitoks?
– Galiu pasakyti tik savo subjektyvią nuomonę. Man žiūrovas nesiskiria, nes ateina tas, kuris nori girdėti, pajausti, pabūti maldoje. Ir nesvarbu, ar jis su kauke ant veido, ar be jos. Žiūrovų skaičius neturi turėti įtakos kūrinių atlikimui. Tegu būna penki klausytojai, bet klausantys. Esu įsitikinusi – atlikėjui geriau tos akys, kurios įdėmiai seka perteikiamą mintį, negu tos, kurios žiovauja.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
