Šiek tiek faktų
Sovietų okupacijos laikotarpiu valstybinės kalbos samprata buvo panaikinta, vykdyta planinga rusinimo politika. Valdžia stengėsi lietuvių kalbą išstumti iš oficialaus valstybės gyvenimo, įstaigose, įmonėse, mokyklose įtvirtinti rusų kalbą ir dvikalbystę.
Kasdieniame gyvenime mus supo okupantų kalba. Maskvos valdžia reikalavo, kad visų 15 respublikų gyventojai išmoktų „didžiąją“ rusų kalbą kaip bendravimo priemonę. Tokioje aplinkoje gyvenantys rusai neturėjo jokio noro mokytis lietuvių kalbos.
Per pirmuosius 10 metų lietuvių kalba po okupacijos atsitiesė ir įgijo savo teises mūsų Tėvynėje. Istorija parodė, kad lietuvių tauta už savo valstybingumą kovojo žodžiu, dvasiniu ir kultūriniu pasipriešinimu.
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą paskelbta prieš šimtmetį, antrą kartą – 1988 metų lapkritį. Tai išskirtinis įvykis, nes tuo metu nepriklausoma valstybė dar neatkurta, o jos kalba įteisinama kaip valstybinė. Iki tol nueitas didžiulis kelias, paremtas žmonių troškimu, išreikštu gausiuose susirinkimuose, mitinguose, savo krašte turėti savo kalbą, ją išvaduoti iš rusų kalbos šešėlio. Stebėdami nesibaigiančius masinius mitingus ir žmonių užsidegimą režimo atstovai buvo priversti paisyti visuomenės reikalavimų.
Neatlaikiusi visuomenės spaudimo, 1988 metų lapkričio 18 dieną Lietuvos komunistų partijos vadovybė Aukščiausiosios Tarybos sesijoje pripažino lietuvių kalbą valstybine – tuometė Konstitucija buvo papildyta straipsniu, įteisinančiu lietuvių kalbos vartojimą viešojo gyvenimo srityse. Simboliška, kad tą pačią dieną buvo sugrąžinti ir kiti valstybingumo simboliai – trispalvė ir „Tautiška giesmė“.
