Pats vidurvasaris. Prinokę ir kvepiantys žolynai, vienkiemius žymintys ąžuolai, uosiai, toli atsiveriantis horizontas, aukštas dangus Barbariškio, Kriaunų pusėn ir daugybė žmonių, brendančių žalumoje. Ne, tai ne filmo kadrai, tai tikrovė.
Kriaunų seniūnijos Bajorų kaimo gyventojai, išeiviai su vaikais, anūkais eina per kukurūzų lauką melstis proproseneliams. Parodyti vaikams, kad šiame kaime prasidėjo jų istorija. Kaimo kapinėse kauburėlių ir antkapių nelikę. Net keičiantis santvarkoms, kasmet laukuose sėjant ir pjaunant išliko amžinoji poilsio vieta – kapinių kalnelis. Bajorų kaimo žmonės pastatė paminklą, iškalė septyniasdešimt giminių pavardžių per kelis šimtmečius čia palaidotiems.
Įsiklausome į Bajorų kaimo sūnaus, arkivyskupo Kęstučio Kėvalo žodžius:
„Labai simboliška, kad mūsų tiek daug susirinko ant šio Bajorų kaimo kalnelio. Mes, brangieji, susirinkom ne atsitiktinai, pirmiausia jaučiam, kad turim čia būti, kad turim padėkoti Viešpačiui už savo gyvenimą, prisiminti savo prosenelius, senelius, tėvus ir dėkoti gerajam Dievui už mūsų šeimas, už tuos, iš kurių mes kilome, kurie mūsų laukė ir palydėjo į gyvenimą. Mūsų protėviai liudija, kad mes nesame atsiradę iš niekur, turime savo šaknis, tam tikra prasme esame viena šeima, nežiūrint kiek skirtingų giminių išvardinta ant paminklo. Mus vienija mūsų tikėjimas. Šis mūsų susitikimas primena, kad esame šeima ne tiktai tarpusavy, bet esame šeima ir su tais , kurie yra iškeliavę. Mums šį įvaizdį pastiprina labai stiprūs evangelijos žodžiai apie tai, kad nežiūrint ar esame gyvi, ar mirę – Dievo akyse visi esame neprarasti, jo akyse nėra mirusių. O mes čia susirinkę švenčiame ne mirtį, bet gyvenimą“.
Tiltas su protėviais – Šventosios Mišios. Dievo žodis, duonos ir vyno aukojimas, komunija, giesmės, kurias gieda Rokiškio Kultūros centro tremtinių choras „Vėtrungė“.
Pašventinus didingą paminklą žmonės renkasi į senąjį Bajorų kaimą. Šalia buvusios kaimo mokyklos, Kazimiero ir Barboros Lokcikų namų – pastatytas Švento Jono Krikštytojo koplytstulpis. Kadaise čia stovėjo Šventas Jonas Krikštytojas, per daugelį priespaudos metų sunyko ir nukrito. Kriaunų bendruomenės rūpesčiu koplytstulpį sukūrė tautodailininkas Jonas Bugailiškis, pastatė Bajorų kaimo žmonės Sigitas Mezginas, Jonas Pagirys, Rimantas Varnas. Net trys Pagirių šeimos kartos stovi savo prosenelio Juozo Pagirio žemėje ir deklamuoja Joną Strielkūną: „mes esame išvykę ir klajojam, bet mūsų širdys yra čia, šioje žemėje“.
Arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pašventina koplytstulpį, sustojame visi nuotraukai. O Bajorų kaimo Renaldo Tičkos sodyboje jau griežia Zarasų rajono Suvieko kaimo kapela „Cinkelis“ ir kviečia visus prie didelio stalo. Adamoniai, Lokcikai, Mezginai, Pagiriai, Balčiūnai, Kelečiai, Dručkai, Eigminai, Klišoniai… Broliai, seserys, pusbroliai, puseserės, dėdės, tetos… Bajorų kaimas garsėjo sutarimu ir bendryste.
Sekmadienis – didieji Kriaunų Dievo Apvaizdos atlaidai. Kaip reta šiemet Kriaunos sulaukė daug garbing svečių. Šv. Mišias kartu su parapijos klebonu Laimonu Nedvecku aukoja Bajorų kaimo sūnus, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, gieda Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės choras, dalyvauja Seimo narys, Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas, Kriaunų bendruomenės narys Robertas Šarknickas, arkivyskupo motina Irena Mezginaitė Kėvalienė, Plungės meras Audrius Klišonis.
Liko nuostabūs prisiminimai, maldos ir susitikimų bendrystė, kuri įprasminta gražia ir kilnia Kriaunų krašto istorija.
Užs. 790
