Spėjama, kad rokiškietė – mažiausia Lietuvos moteris
Asta – rokiškietė. Čia gimė, augo, ėjo į mokyklą, dabar gyvena su mama. Nors moteris, kuriai šiais metais turėtų sukakti 40 metų, nėra kompleksuota, ji atvira, bendraujanti bei turinti daug draugų, vis tik dėl interviu ilgai dvejojo. Sakė nenorinti tiek dėmesio sau. Ji pripažįsta, kad yra išskirtinė, tačiau priima gyvenimą tokį, koks jai duotas. Asta negalėjo nurodyti savo tikslaus ūgio, tik užsiminė esanti maždaug apie metrą. Daugelyje viešumoje skelbtų mažaūgių istorijų savo gyvenimo detalėmis dalijosi žmonės, kurių ūgis – per 120 cm. Asta – gerokai mažesnė. Spėjama, kad ji – mažiausia Lietuvos moteris…
Ypatingas grožis ir vaidmuo kine
Beveik prieš dvejus metus, 2021-ųjų pradžioje, Vidmantė Raustytė, kuri taip pat yra susidūrusi su iššūkiais dėl negalios, dalindamasi Astos nuotrauka socialiniuose tinkluose, rašė: „Yra tokia paroda „Ypatingas grožis“. Joje modeliai nėra labai lieknos panelės ar labai raumeningi vyriškiai. Modeliai – neįgalūs žmonės, kurie puikiai atskleidžia tą paslėptą grožį, kurį mato ne visi. Toks, manau, ir buvo parodos tikslas. Parodyti žmonėms, kad visi esame gražūs. „Ką reiškia vardas? Jei vadinsim rožę / Kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“ – šie V. Šekspyro žodžiai iš tragedijos „Romeo ir Džuljeta“ tikrai teisingi. Ar neįgalieji mažiau žmonės nei mes vien dėl jų negalių? Manau, kad žmonijos požiūris į juos yra kvailas. Nepagrįstas. Nebrandus. Žmonės, kurie mano, kad neįgalieji – kitokie nei mes, ne kuo tesiskiria nuo vaiko, kuris skaniausią obuolį renkasi pagal jo spalvą.“
Pasak Astos, šiai parodai buvo surengta fotosesija. Iš daugybės fotografės Audronės Korsak nuotraukų parodai atrinkta viena Astos fotografija. Ji – ypatinga. Kitos tuo metu padarytos nuotraukos – tikrai ne prastesnės. Ypatingas Astos grožis taip pat buvo panaudotas dar nebaigtame filmuoti norvegų filme, kur ji suvaidino elfą. Iš 20 mažaūgių aktorių ji buvusi mažiausia. Daugiau apie šį filmą komentuoti neleidžia kontrakto sąlygos.
Klasiokės padėdavo nešti kuprinę
Astos paklausėme, koks buvo jos kelias – ar neteko susidurti su patyčiomis mokykloje, vėliau – viešuose renginiuose, galų gale – ir kasdienybėje, einant į parduotuvę apsipirkti. Rokiškietė pasakoja, kad mokyklą lankė kartu su visais vaikais. Pradinį išsilavinimą ji gavo Rokiškio lopšelyje-darželyje „Varpelis“. Asta mokslus tęsė dabartinėje Rokiškio J. Tūbelio progimnazijoje. Apie savo klasiokus moteris atsiliepia itin šiltai. Apie lopšelio-darželio „kolegas“ Asta sako: „Dabar kalbama apie patyčias, o tuo metu nežinojau, kas tai yra, nejutau to. Klasiokai buvo nuostabūs, visi mane mylėjo. Ir dabar, esant reikalui, galiu jiems paskambinti bet kuriuo metu.“ Mokantis J. Tūbelio progimnazijoje, kuri tada turėjo kitą vardą, klasiokės dažnai pasisiūlydavo panešti Astos kūprinę. Vėliau mažaūgė rokiškietė baigė neakivaizdines studijas Šiaulių kolegijoje, kur studijavo buhalterinę apskaitą. Deja, dirbti šioje srityje jai neteko.
Malonumą jaučia vairuodama
Tai kokio darbo vis tik Asta norėtų? Ji nusijuokė ir linksmai ištarė: „Dirbti reikia tiems, kurie neturi pinigų.“ Nesupraskite tiesiogiai. Ji yra dirbusi meno dirbinių graviruotoja, vėliau prižiūrėjo miesto vaizdo stebėjimo kameras. Na, o „pinigų turėjimas“ – viso labo neįgalumo pensija, kurią Asta gauna, turėdama tik 20 proc. darbingumą. Taip pat dabar ji pagal užsakymus kartu su mama kepa „skruzdėlynus“. Mama kočioja tešlą, o Asta kepa lakštus. Ypatingu savo pomėgiu rokiškietė laiko vairavimą. „Žinojau, kad kai man sueis 18 metų, laikysiuosi teises“, – sako nedidukė vairuotoja. Ji teigia jaučianti malonumą sėdėti prie vairo ir galėti lengvai nulėkti ten, kur norisi. Šiuo metu Asta vairuoja pritaikytą „VW Golf“ automobilį. Beje, ji nepageidavo rankinio valdymo ir vairuoja, mindama prailgintus pedalus. Asta yra dalyvavusi ir automobilių ralyje.
Šimtas vištų
Asta dažnai būna užsiėmusi ir jai prisiskambinti kartais tampa iššūkiu. Ji vis su draugais. Apie buitį moteris išsitarė, kad gyvena privačiame name. Ypatinga tai, kad sodyboje Asta ir jos mama augina apie šimtą vištų. Pasak Astos, keletas vištų deda mėlynus kiaušinius. Savaime aišku, kad tiek kiaušinių suvalgyti dviem moterims neįmanoma, todėl Asta su mama jais pasidalina su draugais bei pažįstamais.
Iššūkiai
Paprašyta pakomentuoti, su kokiais sunkumais dėl savo negalios susiduria mieste, Asta ilgai galvojo, nors akivaizdu, kad toks mažas žmogus kasdien susiduria su iššūkiais. Rokiškietė paminėjo, kad jai dažniausiai sudėtinga pasiekti durų rankenas, ypač naujesnio modelio durų. Pavyzdžiui, dėl šios problemos jai sudėtinga atidaryti WC duris. Nepatogumų sąraše atsidūrė ir lifto mygtukai – jie per aukštai. Įlipti į autobusą taip pat nėra lengva, nebent autobusas sustoja prie pat šaligatvio krašto. Bet kaip įkvėpti vairuotojams supratingumo būtent taip sustoti? Dėl šios priežasties Asta sako Rokiškyje autobusu nebandžiusi važiuoti ir skubėjo sėsti prie automobilio vairo. Pašnekovė sakė, kad rūbus nusižiūri parduotuvėse, po to neša parodyti ir pasikonsultuoti su siuvėja, ar juos galima pritaikyti, tada tik nusprendžianti, ar nusipirks. Na, kartais siuvėja jų pasiuva naujų. Parduotuvėse aukštos lentynos Astai tapo savaime suprantamu dalyku, todėl ji stengiasi apsipirkinėti kartu su artimaisiais. Laiptai jai irgi nėra lengvai įveikiami, bet Asta vis tiek bando jais kopti. „Tikrai nesitikiu, kad imsiu ir užaugsiu“, – sako rokiškietė.
Tiki, kad visada laimi gėris
Apie tai, kaip jaučiasi, būdama mažutė, Asta kalbėjo itin pozityviai. Jos didžiausia svajonė – būti sveikai. Kokia liga ją padarė išskirtine, pašnekovė negalėjo tiksliai įvardinti. Sakė, kad tai – genetinis hormoninis sutrikimas. Na, o medikai, paklausti, kas gali lemti mažesnį ūgį, tik spėliojo, nes priežasčių gali būti įvairių – tiek augimo hormono trūkumas, tiek sąnarių ir kaulų ligos ir t. t. Asta sakė, kad niekada nėra lankiusis pas psichologą, esą tik pats žmogus gali išspręsti savo problemas. Ji nejutusi poreikio tokiai konsultacijai. Na, o tai, kad žmonės į ją žiūri, moteris žino, tačiau priima tai kaip normalų dalyką – juk ji neįprasta daugelio akiai, be to, žmonės mato tai, ką nori matyti. Kas jai padeda išlaikyti pasitikėjimą likimu, savimi bei žmonėmis? „Visada galvoju, kad turi nugalėti gėris. Gerų žmonių yra daugiau nei blogų. Ką duodi, tą gauni atgal“, – dalijosi savo gyvenimo šūkiais Asta. Pasak jos, koks gyvenimas jai duotas, tokį ir priimanti.
Projektą iš dalies remia:
