Pirmiausia pakalbinome Lietuvos Raudonojo Kryžiaus „Šiltų apsilankymų“ programos vadovę Pauliną Steponavičiūtę.
apsilankymų“ programos vadovė
Paulina Steponavičiūtė.
– Koks „Šiltų apsilankymų“ programos tikslas?
– Mūsų programos tikslas – mažinti senjorų vienišumą. Kartais juos lanko socialiniai darbuotojai, bet patys senjorai vis tiek skundžiasi vienatve. Buvo nustatyta, kad maždaug pusė jų jaučiasi vieniši. Pagyvenusiems žmonėms tikrai svarbu kuo daugiau bendrauti, nes mažiau bendraujant su kitais, gali būti prarandami socialiniai įgūdžiai, taip pat mažiau judama, kas kenkia sveikatai. Pastebėjome, kad senjorų artimieji dažnai būna išvykę į kitus miestus ar emigravę į užsienį. Nusprendėme, kad reikia šiuos senjorus lankyti ir su jais bendrauti.
– Kokių situacijų gali pasitaikyti savanoriaujant šioje programoje, kai tenka ne tik bendrauti su lankomu žmogumi, bet ir pasirūpinti jo saugumu?
– Savanoriai ne tik aplanko senjorus, bet padeda jiems pasirūpinti savo saugumu. Visai neseniai renginyje „Senjore, kartu atremkime vasarišką kaitrą!“ juos švietėme, kaip elgtis, norint apsisaugoti nuo karščio. Anksčiau kalbėjome apie priešgaisrinį saugumą, dalinome dūmų detektorius. Juk nemažai jų skundžiasi atmintimi, gali pamiršti įjungtą viryklę, taip pat ne vienas gyvena su keliančia klausimų dėl saugumo elektros instaliacija, netvarkinga krosnimi. Dūmų detektorius padės jiems greičiau pajusti pirmuosius gaisro požymius. Savanoriai yra apmokyti pastebėti pavojus. Dažnas atvejis, kai mūsų senoliams prireikia pagalbos – parkritus. Gerai, kad tokį žmogų aplanko savanoris, nes kitaip jis gali pragulėti ilgą laiką. Vyresni žmonės turi įvairių sveikatos sutrikimų, dėl kurių jiems dažnai svaigsta galva, šokinėja kraujospūdis, todėl tikrai nenuostabu, kad pargriūna, o po to nebegali atsikelti. Visada galima paskambinti savanoriui ir paprašyti pagalbos. Tai padeda jaustis saugesniems.
– Norint tapti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu, tenka praeiti mokymus. Kodėl?
– Mes labai vertiname reguliarumą ir įsipareigojimą. Norintys padėti žmonėms praeina specialius mokymus. Jie turi įsipareigoti rasti laiko senjorui per savaitę dvi valandas. Mokymai būna įvadiniai – apie sveiką senėjimą, to amžiaus tarpsnio požymius, taip pat apie savižudybių riziką, senjorų ligų specifiką, mokoma suteikti pirmąją psichologinę pagalbą. Programoje svarbiausias dalykas – pastovumas. Tam, kad senjorai atsivertų, reikia, kad praeitų laiko, o kai atsiveria ir prisiriša, jiems sudėtinga prarasti žmogų, kuriuo pasitiki, tad savanoris turi įsipareigoti. Ieškome žmonių, kurie rimtai yra apgalvoję ir gali skirti laiko gražiai savanorystei.
– Kas savanoriui šioje programoje gali būti sunku?
– Savanorystė sudėtinga tuo atžvilgiu, kad reikia pasiruošti, jog lankomas draugas gali palikti pasaulį, jam gali labai pablogėti sveikata. Tam, kad padėtume tai išgyventi, turime supervizijas, savanorių susitikimus, budintį psichologą. Nors kartais senjoras pradeda pamiršti vardą, nebeprisimena kartu praleisto laiko, dėl ko ryšys galiausia tampa vienpusis, vis tiek savanoris palydi jį į jo kelionę ir senjoras nesijaučia vienišas. Pagal tyrimus, nebendraujant socialiniai įgūdžiai greitai išnyksta. Šioje savanorystėje svarbiausia kantrybė ir žinios, kas padeda ramiau žiūrėti į situaciją. To galima išmokti. Kai žinosime, dėl ko senjoras gali būti piktas, nepriimsime asmeniškai. Stengiamės savanoriams pabrėžti, kad nelankome senjorų, kurie visada laimingi, kepa blynus ir pyragus. Žmogiška, kad jie turės blogų nuotaikų, norės paburbėti, pasidalinti liūdnesniais išgyvenimais. Gali būti, kad teks nusivilti, nes vienišumas gali žmogų padaryti liūdną, jam gali būti sunkiau atsiverti.
– Kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti „Šiltų apsilankymų“ programos savanoris?
– Svarbu mokėti į situaciją žiūrėti žmogiškai, turėti norą padėti, bandyti ieškoti pozityvesnio „kampo“, neturėti išankstinio nusistatymo, kad ši veikla vien tik džiugins. Dar vienas nusistatymas, kurio reikėtų vengti – kad jeigu senjoras vienišas, neva nesukūrė ryšių, nes pats buvo piktas. Kiekvieno senjoro situacija individuali. Dažno jų situacija priešinga – jie gyveno aktyvų gyvenimą, bet artimieji arba išvyko, arba išmirė, todėl reikia prašyti pagalbos.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Rokiškio skyriaus vadovė Jurgita Erslovienė.
– Pati nesi savanorė, tačiau darbas Lietuvos Raudonajame Kryžiuje visada susijęs su pagalba kitam. Ką iš to gauni pati?
– Kiekvieną kartą šis darbas duoda vis kažką naujo – kažką sužinau, pamatau įvairių gyvenimo situacijų, įvairių žmonių. Smagu, kai nuvažiuojame kur nors su savanoriais ir jiems sakoma ačiū. Kai matai žmonių akyse, kad esi jiems naudingas, darai kažką gerą, to jausmo nenupirksi už jokius pinigus.
–Ko trūksta tiems, kurie pageidauja, kad aplankytų savanoriai?
– Su senjorais bendrauju, nes esu tas žmogus, kuris savanoriui randa „porą“ – jo senjorą. Dažnai pas senjorus lankosi socialinis darbuotojas, suteikia pagalbą namuose, bet pasėdėti, pakalbėti, nuoširdžiai išklausyti neranda laiko, todėl labiausiai trūksta bendravimo.
– Ar pavyksta įtilpti į darbo valandas?
– Netelpu į nurodytas valandas, nes daugiausia pagalbos žmonėms reikia būtent nedarbo dienomis. Na, o kas liečia savanorius, tai dauguma turi darbus, todėl savanorystė vyksta po darbo arba savaitgaliais.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanorė Samanta:
– Savanoriauti pradėjau tik grįžus iš užsienio, gyvenime trūko prasmės, norėjosi kažką duoti kitam, todėl nusprendžiau pabandyti. Aš dar ,,šviežia” savanorė – čia esu tik metus. Savanoriauju Kamajuose. Be proto geras jausmas, kai aplankai žmogų, kuriam tavęs reikia. Atsiranda prasmė gyvenime. Senjorai, kuriuos lankau, yra ganėtinai jautrūs, pergyvena dėl savo sveikatos, kad patys nebegali savimi pasirūpinti, kad reikia kažko prašyti atliekant darbus, tokius kaip žolės pjovimas ir pan. Susėdę su bendruomenės pirmininke peržvelgėm gyventojų sąrašą. Tada ėjau pas juos pati. Visi priėmė labai šiltai ir kvietė dažniau užsukti į svečius. Senjorams nereikia pramogų, jiems trūksta paprasčiausio pokalbio, tik tiek nedaug. Svarbiausia, ką savanoris gali duoti, yra nuoširdi draugystė, galimybė parodyti žmogui, kad jis nėra pamirštas, kad yra ne vienas, kad esant bėdai, gali kreiptis, kai liūdna, paskambinti. Sunku būna tada, kai negali padėti žmogui, kuris sunkiai serga. Kai matai, kad jam liūdna. Sunku matyti, kaip kai kurie senjorai gyvena, kokia skurdi jų buitis, kai trūksta elementarių patogumų.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanorė Vitalija:
– Iš savanorystės gaunu tai, kad galiu pabūti su kitais savanoriais. Smagu, kad susitinkame, pasišnekame, tarp žmonių pabūname. Lankau tris senjores. Viena bendrauja daugiau telefonu. Visoms gerokai virš 80 metų. Viena stipresnė, kita silpnesnė. Blogai tik tiek, kad blogas susisiekimas, sunku nuvažiuoti į kaimiškas vietoves. Kol buvo mokslo metai, susisiekimas buvo geras, bet dabar nebėra daug maršrutų. Per savaitę lankau vieną kartą, paprastai nuvažiuoju savaitgaliais, kai kas nors nuveža. Senjorams viskas įdomu: pasidalinti prisiminimais, išsipasakoti „kas ant širdies“. Jie nori išsikalbėti. Jeigu ką nors nunešu, jie būna labai laimingi. Artimuosius jie turi, bet jiems reikia ir savanorio pagalbos. Būna, kad ir vaikai lanko, maisto nuveža. Aš jau kurį laiką nedirbu, turiu neįgalumą – prastai su kojomis, stuburu. Apskritai labai mėgstu kalbėti su senjorais. Apsidžiaugiu, jeigu užkalbina autobusų stotelėje arba poliklinikoje. Ką bepapasakotų, išklausau, nes man įdomu.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanorė Regina:
– Savanoriauti abu su vyru pradėjome prieš 26 metus. Tai tapo gyvenimo būdu. Pirmiausia į savanorystę įtraukiau artimuosius. Dabar abu su vyru turime daug laiko, kurį galime skirti kitiems. Dalyvaujame ne vienoje veikloje. Teikiame pirmosios pagalbos ir higieninių įgūdžių mokymus, rūpinamės parama maisto produktais ir higienos prekėmis, dalyvaujame ir „Šiltų apsilankymų“ programoje. Ne tik bendraujame. Vyras padeda ir pavežti senjorus, kai jie grįžta iš ligoninės. Lankome tuos, kurie kažkada patys buvo aktyvūs savanoriai. Negalime jų apleisti, kai sulaukė garbingo amžiaus. Daugiausia jie nori nors telefonu pabendrauti. Kai pradedi tokį darbą, negali jo mesti, nes kaip paliksi savo senuką? To darbo nedirbs tie, kurie nemyli žmogaus.
Savanorystė man yra gurkšnis gryno oro. Man patinka su žmonėmis bendrauti. Kada pabendrauju, man pačiai malonu, kad galėjau padėti žmogui. Juk žmogui su demencija sudėtinga padėti, tam reikia žinių. Tobulėjame kartu, patys kartu augame. Atsiranda naujų potyrių, žinių.
Senjorai kartais laiko telefonus pasidėję šalia, žinodami, kad turime paskambinti. Jiems patinka išeiti pasivaikščioti. Galime suteikti mini paslaugų – palydėti į kapus, bažnyčią, gydymo įstaigą. Būna, kad senjorai skambina ir klausia tam tikros informacijos, pvz., kaip vyksta karas su Ukraina.
Stresinių situacijų būna, kai lankomas žmogus yra be nuotaikos. Tada neįtinki, nes žmogus piktas ant viso pasaulio, bet kitą dieną vėl viskas būna gerai. Nesureikšminame to.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanoris Jonas:
– Mėgstu bendrauti, susitikti su žmonėmis ir nemėgstu būti vienas, todėl savanoriauju. Noriu kalbėti, įtraukti į pokalbį kitus. Kadangi nemėgstu vienatvės, stengiuosi ir kitus nuo jos apsaugoti. Senjorams paprastai nei duonos, nei sviesto netrūksta, užtenka pensijų ir pašalpų, bet trūksta dėmesio ir bendravimo. Sunku niekada nebuvo. Kai kyla sunkumų, sakau: „Išsivirkime arbatos ir pradėkime iš naujo kalbėti“.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanorė Dalia:
– Savanoriauti pradėjau, kai į Lietuvą pradėjo plūsti karo pabėgėliai. Buvau pasirengusi vykti į Ukrainą, bet dukra „nugesino“. Maniau, kad atėjo laikas, kai galiu rūpintis kitais, kažką jiems duoti. Pradėjau mąstyti į priekį, kad ir man kažkada reikės, kad kas nors ištiestų ranką. Senukai man mieli. Iš jų išgirsti gyvenimiškos išminties, pasimokai. Visokių senukų yra, bet daug yra vienišų. Dažnai vaikai savo gyvenimus turi, o senoliams reikia bent pasikalbėti. Dažnai kalba apie ligas, pakeikia gyvenimą. Mano lankoma senjorė apie programą sužinojo, nes gavo lankstinuką ir kreipėsi į mūsų organizaciją. Pagrindinis savanorių skirtumas nuo socialinių darbuotojų – jie tai daro ne iš pareigos, bet savo noru.
„Šiltų apsilankymų“ programos savanorė Rima:
– Mane savanoriauti pakvietė ankstesnė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Rokiškio skyriaus vadovė 2002-2003 metais. Savanorystė man visada buvo kažkas įdomaus. Tai reali pagalba žmonėms. Jautiesi naudingas ir tai teikia džiaugsmą. Jeigu yra senjoro artimieji, vis tiek jie nori dar vienų ausų, kad galėtų išsipasakoti. Gal artimieji žino jų istorijas, galbūt jie nori daugiau kam atsiverti. Lankiau šimtametį senolį, dabar bendraujame su jo dukra. Lankytas šimtametis paliko šviesų, ypatingą įspūdį. Man tai buvo pavyzdys, kaip sunkus gyvenimas nesužlugdė žmogaus.
Projektą iš dalies remia:
