blank
Muziejininkės pakvietė senjorus ir jų artimuosius į grafų apartamentus. V. Bičiūnaitės nuotr.

„Istorinis įvykis“

Šįmet Rokiškio krašto muziejui sukanka 90 metų. Gegužės 13 d. į šventinę gimtadienio arbatėlę muziejininkai kvietė visus, gimusius 1933 metais. Į spaudoje paskelbtą kvietimą atsiliepė nedidelis skaičius senjorų. Pasak Istorijos skyriaus vedėjos Laimos Skardžienės, dalyvauti užsiregistravo septyni devyniasdešimtmečiai arba šįmet dar sulauksiantys tokio amžiaus. Lydimi artimųjų, atvyko tik keturi.

Pirmiausiai susirinko vyrai – tai rokiškėnas Jonas Čižauskas, panemunėlietis Edmundas Kubilius ir  Pranas Meilus iš Radviliškio rajono. Netrukus prie jų prisijungė ir dama – Aldona Puluikienė iš Sriubiškių kaimo (Pandėlio sen.). Vienus atlydėjo dukros, kitus – marčios. Ar pasinaudoti kvietimu ir dalyvauti renginyje, pasak E. Kubiliaus ir jo dukros Raimondos, apsispręsta greitai. Senjoras skaito laikraščius, domisi kultūriniu gyvenimu. Tačiau buvo ir ilgai svarsčiusių. A. Puluikienės dukra Irena pasakojo, jog apsisprendė tik gegužės 11 d., kai paskambino Amerikoje gyvenanti jos sesuo. Išgirdusi, kad yra galimybė apsilankyti neeilinėje ceremonijoje, prisakė būtinai dalyvauti, nes „tai istorinis įvykis, jis nepasikartos“. Beje, malonus sutapimas – A. Puluikienė 90-ąjį gimtadienį švęs po savaitės, gegužės 20 d.

Gėrė arbatą iš puodelių su herbais

Į grafienės rolę įsikūnijusi L. Skardžienė dvaro menėje senjorams ir jų artimiesiems papasakojo apie muziejų, o vėliau pakvietė apžiūrėti grafų apartamentus ir išgerti puodelį juodos arbatos ten, kur ją gerdavo Rokiškio dvarą valdę Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai. Svečiai išgirdo su dvaro savininkais susijusių istorijų, grožėjosi restauruotų drabužių kolekcija, o skanaudami arbatą sužinojo, kokių jos ruošimo ir gėrimo ceremonijų, įpročių būdavo laikomasi. Arbata visuomet būdavo grafienės žinioje. Šį gėrimą saldindami gabaliniu cukrumi, senjorai prisiminė savo vaikystę. Beje, muziejaus bendraamžiai arbatą gėrė iš baltų puodelių, kurių viena pusė išpuošta Tyzenhauzų, o kita – Pšezdzieckių herbais.

Smagus pasisėdėjimas, be ekskursijos, užtruko apie valandą. Kai kurie svečiai prisipažino dvare lankęsi pirmą kartą, o organizatorės sulaukė pagyrų ir gėlių.

blank
Gėlės Laimai Skardžienei – iš galantiškojo Prano Meilaus. V. Bičiūnaitės nuotr.

Nori gyventi „savo gyvenimą“

Praėjus dienai po susitikimo, pakalbinome A. Puluikienės dukrą Ireną Putkienę. Kalbėjomės ne apie šventę, o apie kasdienybę. Visgi šventinių atgarsių atsirado.

„Mano mama visai nebendrauja su informacinėmis technologijomis. Silpnai mato ir laikraščių užsisako tik todėl, kad aš jai galėčiau paskaityti, ir tam, kad ateitų paštininkė… Ji net neįsivaizduotų, į ką kreiptis pagalbos norint susitvarkyti bankinius reikalus, išsikviesti medikus ar prisiregistruoti į gydymo įstaigą. Visa tai yra mano atsakomybė. Ji turi laidinį telefoną, puikiai pasiskambina. Mobilųjį turi tik tam, kad galėtume ją bet kur pasiekti. Vieniša tikrai nesijaučia. Ji visko nori – nuvažiuoti į spektaklį, koncertą. Tam turi galimybių. Šiuo atžvilgiu mano mama yra aktyvi, – atskleidė Irena, – daug nori, tačiau kojos skauda ir akys silpsta. Jei prisiminsime renginį Rokiškio krašto muziejuje, tai galiu pasakyti, kad jis buvo nuostabus! Tiek gerų emocijų turėjo mama! Ji susidomėjo, kur grafų vaikai, ją sužavėjo eksponuojamos tikros tų laikų ponių suknelės.“ O Irenai didžiausią įspūdį padarė gyvybingi senjorai, ypač P. Meilus, kuris galingu balsu užvedė dainą „Ar aš tau, sese, nesakiau“, o jam pritarė kiti svečiai.

A. Puluikienė gyvena vienkiemyje, netoli dukros namų. Irena pasakoja: „Ją atsivežame nusimaudyti, sekmadieniais papietauti ar kita proga. Bet visam laikui ji nenorėtų pas mane atsikelti, pabūna, ir sako, „jau dabar, vaikel, namo noriu“. Jau nebegali ravėti, šiltnamyje pasisodinti daržovių, o pernai dar augino braškių, pomidorų. Visgi patys mieliausi savi namai. „Kol galėsiu, gyvensiu savo gyvenimą“, – tokiais mamos žodžiais užbaigė Irena.

Apie duoną perskaitė laikraštyje

Su kita plataus akiračio ir puikios atminties senjore – rokiškiete Eleonora – susipažinome ne šventėje, o telefonu prieš keletą mėnesių, kuomet ji, atidžiai perskaičiusi straipsnį  „Gimtajame…“, susidomėjo Kazliškyje kepama namine duona ir panoro jos nusipirkti. Todėl paskambino į redakciją, tikėdamasi gauti kepėjos kontaktus. Mielai padėjau. Taigi dabar pokalbį pradėjau nuo klausimo, ar patiko duonelė. Anot Eleonoros, tos duonelės užsisakė, valgė, bet ji „ne ta, kuri senybinė“, ši, naujoji, kepama elektrinėje krosnyje. Eleonorai skanesnė „senybiškoji“.

Jei galėtum laiką atsukti atgal, tai…

Eleonora be vargo gali bet kam prisiskambinti mobiliuoju telefonu, juo seniai naudojasi. Labai gailisi tik vieno: būdama jaunesnė, neužsispyrė ir neįsigijo kompiuterio. „Galėjau nusipirkti, turėjau už ką, bet protą Dievas atėmė. Aš negalvojau, kad galiu šitiek gyventi. Maksimum, galvojau, iki 86 metų. Tiek išgyveno mano tėtis. Dabar esu beraštė lyginant su tais, kurie turi internetą“, – apgailestavo pašnekovė. Savo tėtį ji pralenkė visu dešimtmečiu, šįmet jai sueis 97 metai.

blank
Visi labai domėjosi herbais pažymėtais arbatos puodeliais. V. Bičiūnaitės nuotr.

Žiemą nerizikuoja

Dažnai akcentuojama, kad atskirtį labiausiai jaučia kaimų vienkiemiuose gyvenantys žmonės. Ypač dėl to, kad daugelis dalykų – bankai, registracija pas gydytoją, mokesčiai, atsiskaitymai ir pan. – dažnai pasiekiami tik internetu arba kantriai skambinant telefonu. Labiausiai vienatvė užgula pečius po to, kai iš gyvenimo išeina vienas iš sutuoktinių. Retai kalbama, jog lygiai taip pat gali jaustis mieste, tarp daugiabučio sienų „įkalinti“ senoliai, savarankiškai negalintys nusileisti laiptais iš kažkelinto aukšto, negalintys be pagalbos nusipirkti maisto, pabendrauti su bendraamžiais. Kaip šias problemas sprendžia Eleonora?

Pasak moters, jai yra priskirtas socialinis darbuotojas, tačiau jo pagalbos prireikia tik žiemą, kai gatvėse slidu. Tuomet Eleonora vengia iškelti koją iš namų. O šiuo metu daug ką pasidaro pati – apsišluoja, pasigamina valgį, išsiskalbia rūbus. Turi  pirkinių krepšį su ratukais, taigi „su jais atsiveža nemažai“, nors gyvena daugiabučio 4 aukšte. Senjorė gyvena viena, šeimos nesukūrė, tačiau jai padeda kitame mieste gyvenanti giminaitė. Atveža, ko trūksta, nuveža, kur reikia, ir kitaip globoja: „Ir šiandien man kepa blynus. Paprastus, didelius, miltinius blynus. Užveš. Vakar važinėjome po parduotuves, norėjau nusipirkti gražų sportinį kostiumą.“

Sportas parke ir laiptinėje

Bet visgi ar nenuobodu vienai? „Man nenuobodu gyventi vienai todėl, kad aš turiu užsiėmimą. Kiekvieną rytą (ar šilta, ar šalta) vieną valandą, pasiėmusi lazdas, vaikštinėju po Šepkos parką. Ne dėl to, kad mirties bijočiau. Bijau dėl to, kad man nereikėtų sėdėti lovoje arba gulėti. Aš stengiuosi padėti sau, kad kuo ilgiau galėčiau būti savarankiška. Kadangi per žiemą mažiau vaikščiojau, dabar treniruojuosi: du kartus priešpiet ir du kartus popiet nusileidžiu laiptais žemyn ir užkopiu aukštyn. Kai nieko nenešu, tai sustoti pakely nereikia. Pradedu palengva ir užlipu. Tada leidžiuos žemyn. Sprendžiu kryžiažodžius. Perku įvairius. Dažniausiai – susijusius su statybomis. Ir tokius, į kuriuos atsakant reikia pagalvoti“, – ir leidžiasi pasakoti apie architektūrą, statybą bei prisipažįsta, kodėl jai tai aktualu, kodėl išmano šiuos dalykus. Pasirodo, ji ilgą laiką dirbo savivaldybėje, kapitalinės statybos skyriuje, ir Komunaliniame ūkyje. „Dirbau ne rankomis, dirbau galva“, -– paaiškina. Jos darbo stažas – penkiasdešimt metų „su puse“, tad labai daug galėtų papasakoti apie tai, kaip buvo statomas Rokiškio miestas.

Eleonora puoselėja svajonę – jei istorikai ar kraštotyrininkai susidomėtų, ji sutinka pasidalinti žiniomis, atsiminimais apie statybas Rokiškyje sovietmečiu.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: