– Iš kokio miesto esate?
– Esu iš Vilniaus. Ten gyvenu ir šiuo metu.
– Kur ir kada studijavote?
– Dar XX amžiuje esu baigęs Kauno medicinos akademiją (anuomet – institutas). Šiuo metu tai Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU). Vėliau buvo dar keletas studijų medicinos, ekonomikos ir vadybos tema.
– Kurioje sveikatos priežiūros įstaigoje dirbate?
– Šiuo metu mano pagrindinis darbas yra Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pradedu dirbti ir Rokiškio psichikos sveikatos centre. Vilniuje liko nedidelė privati psichoterapijos praktika.
– Ar teikiate paslaugas privačiai?
– Taip, kaip psichoterapeuto ir tik Vilniuje.
– Koks Jūsų gyvenimo šūkis?
– Nebeturiu gyvenimo šūkio ar šūkių. Su profesiniu susidomėjimu stebiu žmones su gyvenimo šūkiais, ypatingai su kategoriškais, absoliučiais. Tokius žmones norisi ramiai pakalbinti.
– Ar psichiatrai irgi susiduria su psichikos sutrikimais patys asmeniškai?
– Jeigu kuris psichiatras, psichoterapeutas neigia susiduriantis su psichikos sutrikimais, verta pagalvoti, ar tai nebus žmogus, tobulesnis už patį Dievą. Net Biblija moko (Mato 5:4 (NIV)): „Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti.“ Psichikos sutrikimai yra reali ir neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Mes mokomės juos įveikti ir būti laimingi, save realizuoti, gyventi. Problema kyla tuomet, kai asmuo nemoka ar negali susitvarkyti, lieka su sutrikimu arba patiria sunkius sukrėtimus, kuriems nėra pasiruošęs. Tokių sukrėtimų yra pilnas gyvenimas. Pvz., neįmanoma pasiruošti karui, jame nebūnant, sunkiai ligai, ja nesergant, ir pan. Problema kyla ne dėl laikino psichikos sutrikimo, o sutrikimo neigimo, nemokėjimo sau padėti ar noro pradėti slėpti problemą „tik bokalu alaus ar taure vyno“ arba „žole“. Visi tokie „mėgėjai“ jau turi rimtų psichikos bėdų, tik save ir kitus ramina, kad tai – „šeimos tradicija“, vadina „noru atsipalaiduoti“, būti panašiam į kažką, bandymu pritapti prie grupės. Tik nedaugelis žmonių suserga sunkiais endogeniniais (toks tarsi kilęs pats iš savęs) psichikos sutrikimais, kurių gydymas yra ilgas, o eiga sunki. Psichiatrai yra žmonės kaip ir visi, ne dievai.
– Pakomentuokite, ar depresija – dabartinių laikų „mada“?
– Tikrai ne. Tai rimtas sutrikimas, sutrikdantis gyvenimą. Vykstant visuomenės raidai ir gerėjant bendram išprusimui, žmonės susiduria su naujais terminais. Jeigu apie XVI amžiaus Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio nuotaiką parašė koks nors metraštininkas, o apie kitus nerašė niekas, tai nereiškia, kad kiti nesijautė taip pat prastai kaip kunigaikštis. Tiesiog dabar mes daug rašome ir skaitome vieni apie kitus, gerėja mūsų žinios apie viską. Depresija ir psichikos sveikata yra viena tų temų, kuriose mūsų žinios gilėja. Manau, kad Lietuvoje gyvena išprususi ir moderni visuomenė, kuri išgyvena savo raidą.
– Ko nesupranta mūsų vyresnieji žmonės ir kodėl?
– Sunku kalbėti apie visus vyresnius žmones, nes jie skirtingi. Bet akivaizdu, kad platesnių pažiūrų asmuo, nepriklausomai nuo amžiaus, supras problemą. Juk asmuo gali būti jaunas ir nieko nesuprasti. Kokia visuomenės branda, ko išmoko iš savo tėvų? Tai natūralus visuomenės raidos kelias. Pavyzdžiui, kažkokius procesus Londono gyventojai įveikė XIX amžiuje, vilniečiai – iki šiol neturi vieningos nuomonės, kažkas kauniečiams vis dar „blogai“, o kitur tai prilygsta temai tabu, apie kurią nėra žinių ir iš baimės nekalbama arba neigiama esant. Manau, vyresni žmonės neigimu slepia savo nerimą, nes patys nežino, kaip tvarkytis ir ką pasakyti jauniems. Tai vienas iš galimų paaiškinimų.
– Kaip keičiasi psichika, nuotaikos rudens laikotarpiu?
– Bendrai psichika išgyvena gamtos ciklą, kuriame biologiniai procesai lėtėja. Tamsa, šaltis mus izoliuoja vienas nuo kito. Skirtingais duomenimis, liūdna nuotaika rudens metu trumpam pasireiškia 20–30 proc. asmenų. Taigi, kas ketvirtas aplink jus rudens metu patirs trumpalaikę „depresiją“, kuri praeis savaime, be pasekmių. Tačiau keletas procentų visuomenės lieka su šiuo sutrikimu ilgą laiką ir jiems būtina pagalba. Jie nesirenka depresijos ir jos nenori.
– Ir galbūt atskira tema – kodėl kai kurios moterys po gimdymo puola tarsi į prarają ir priima drastiškus sprendimus?
– Tai labai plati tema, dalis šio fenomeno nėra aiški, todėl tik aktyvi ir nuoširdi pagalba, dėmesys gali padėti motinoms jaustis saugioms, mylimoms ir auginti sveikus bei laimingus vaikus. Jeigu jos bus saugios ir mes būsime šalia ypač dėmesingi, jos duos ženklą ir spėsime padėti.
– Kaip žmogui suprasti, kad tai ne tik prasta nuotaika, o liga, depresija, kuriai reikia gydymo?
– Visų pirma svarbu gebėti save stebėti ir suprasti savo nuotaiką. Ne visi sugeba įvardinti savo savijautą, kartais dėl emocinio žodyno stokos, kiti prastai supranta patys save, kiti dėl auklėjimo ypatumų, menamos gėdos ir pan. Tad svarbi artimųjų pagalba, kurie gali pastebėti, „o kodėl tokia/toks liūdnas?“ Jeigu pavyksta atpažinti savo ar kito nuotaiką, jau yra gerai, galbūt tiek tereikia, o nuotaikai pasikeitus jokių papildomų priemonių nereikės. Nuotaikos pasikeitimai yra sveika ir normali mūsų asmenybės dalis.
Taigi, o kada reikia susirūpinti? Tam yra keli paprastai pastebimi požymiai ir svarbi jų trukmė. Jeigu jie visi yra, galima įtarti nuotaikos sutrikimą, galbūt depresiją. Pirmas požymis yra prasta nuotaika, niūrios mintys, liūdesys. Antras – tai energijos, jėgų stoka, sunku atlikti paprastus buitinius darbus, tarsi reikia save versti, kartais net sunku atsikelti iš lovos, susiplauti indus, pasigaminti maisto ar kavos ir pan. Trečia – vidinis tuštumo, nelaimingumo, džiaugsmo praradimo jausmas. Visi trys požymiai gali turėti savitą individualią išraišką, čia pateikiami bendri bruožai.
Taigi depresiją galime įtarti, kai visi šie požymiai asmenį kamuoja nuolat, kasdien, jie reikšmingai trikdo kasdienį gyvenimą, miegą, darbingumą, santykius ir tęsiasi bent 2 savaites iš eilės ir ilgiau. Ar reikia gydymo, ar ne, rekomenduočiau pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju psichiatru. Šiuolaikinių pagalbos priemonių yra daug, o Rokiškio rajone yra prieinamos visos didmiesčių paslaugos.
Ko nereikėtų daryti? Nelikti be pagalbos, nepasirūpinti artimuoju, pradėti vartoti alkoholį nuotaikai ar stresui koreguoti, nevartoti psichoaktyviųjų medžiagų, stimuliantų. Svarbu: jeigu asmuo išsako suicidines mintis ar yra savižudybės rizika, tokio asmens negalima palikti vieno, būtina kreiptis pagalbos (daugiau informacijos www.tuesi.lt).
***
Na, o dabar – apie depresiją. Privačiose FB grupėse, kuriose buriasi psichikos sveikatos iššūkių patiriantys žmonės, buvo paprašyta pakomentuoti, ar teko susidurti su aplinkinių nesupratimu, atstūmimu dėl ligos. Rašę ir prašę straipsnyje nenurodyti jų duomenų žmonės serga ne vien depresija – jiems nustatytos ir kitos diagnozės. Jų komentarai yra kartu ir kreipimasis į visuomenę.
Jauna moteris, nenorėjusi, kad būtų viešinami vardas ir pavardė, rašė:
„Mano kelias į ligą (depresiją, generalizuoto nerimo sutrikimą, panikos atakas) prasidėjo 2013 metais. 10 metų gyvenu su šiomis diagnozėmis. Per tą laikotarpį esu girdėjusi įvairiausių požiūrių į šią ligą ir man liūdna, labai liūdna… Kiek aplinkui mus daug žmonių, nesuprantančių, kokia tai rimta liga! Žinote, aš visada sakau, kad kai susilaužai ranką, koją – visi mato ir visi supranta, kad tau skauda. Kai pakyla temperatūra – visi supranta, kad sergi, bet kai aplanko psichologinės ligos, kuomet akivaizdžių to „įrodymų“ nėra – mažai kas suvokia ir labai mažai kas palaiko… Mūsų visuomenėje nusistovėjo požiūris, kad tai tinginių liga ir kad „iš gero gyvenimo čia tau taip“, „ankščiau laiko nebūdavo sirgti tokiomis ligomis, visi nuo ryto iki vakaro darbais apkrauti būdavo… O dabar vos ne mada pasidarė sirgti šia liga“… Tuomet tų žmonių norėčiau paklausti, ar Jiems atrodo, kad žmogus, neturintis jėgų net pakilti iš lovos ir atlikti kasdienius darbus, vaikosi kažkokių madų? Jis savo noru dienų dienas praleidžia lovoje? Kai skauda kiekvieną kūno centimetrą? Kai tas skausmas migruojantis? Kai žmogus praranda gyvenimo džiaugsmą! Kai net šeima, vaikai, darbai – nebeteikia malonumo, kai jie pasirenka mirtį! Tai kažkam gali atrodyti madinga??? Aš džiaugiuosi, kad po truputį apie tai pradedama kalbėti vis garsiau! Kai nuvilnijo keli straipsniai apie tai, kad mamos po gimdymo pasirenka mirtį ir nužudo net savo vaikus, po straipsniais pasipylė komentarai, kad nusižudyti galėjo pati, bet kuo čia dėti vaikai? Tai man, žinokite, tikrai norisi rėkti! Kas blogai su mūsų visuomene! Buvo gyvenime periodas, kai aš pati nebesugebėjau pasirūpinti savimi ir savo vaiku. Bet esu dėkinga vyrui, kad visus buities priežiūros darbus perėmė jis… Tuomet aplinkinių požiūris ir komentarai taip pat sukėlė skausmą… Replikos: „Kam tu tokia serganti būsi reikalinga?“, „Tavo vyras susiras sveiką, stiprią, nesergančią moterį – paliks tave“… Jos kartą man įrodė, kad patys artimiausi žmonės (žinoma, jau vyresnio amžiaus, mažai apie šią ligą žinantys) stumia link prarajos!“
Projektą iš dalies remia:
Gal būt visai neblogas gydytojas , sprendžiant iš pasisakymų.