– Kaip kilo mintis parašyti autobiografinę knygą?
– Prieš rašant knygą „Šarkos sielos šauksmas“, į rankas pakliuvo prancūzų rašytojo autobiografinė knyga, kuri mane motyvavo išdrįsti, paleisti visą tai, kas susikaupė per vaikystę, paauglystę. Tai – Timo Guenardo sukrečianti autobiografija, atskleidžianti prarasto ir atrasto vaiko kelią. Net labiausiai sužeistas sugeba mylėti ir atleisti. Aš neturėjau, už ką atleisti ir pykti, aš tiesiog iki dabar myliu savo mamą. Neturiu jokio noro skaudinti ir taip skaudančią jos širdį, kuri nešioja savo praeities istoriją. Tai jos istorija, ne mano. Mes kalbamės nemažai, žiūrime į ateitį. Ji myli mano dukras.
Tiesa, būta vienos TV žurnalistės bandymų pakreipti mano istoriją kitaip, neva mamos išsižadėjau. Uždėjo baltą chalatą ir sako maždaug: „Kalbėkit taip, kad būtų blogai.“ Tuo metu buvo gaila mamos dar labiau. Mes abu buvome sužeisti, bet atsilaikėme, išsigryninome vėl. Tiesa myli šviesą, melas myli tamsą, pasirinkome pirmą variantą.
Tapęs Seimo nariu, nemaniau, kad tokią žiaurumo kainą teks patirti iš jau nebedirbančios vienos skandalingos TV žurnalistės, kurios pavardės iš pagarbos jai nenoriu minėti, nenoriu kenkti jos darbui. Ji irgi žmogus su savo klaidomis, kaip ir mes visi. Noriu gyventi be pykčio, keršto, taip skatinu gyventi ir kitus žmones, savo dukras. Atlaidumas yra vienas iš geriausių įrankių išsaugoti žmoniškumą.
– Ar lengva buvo prisiminti tuos laikus ir mintimis į juos sugrįžti? O gal kaip tik – išgydė nuo tam tikrų patirčių?
– Nesunku, tik reikėjo atgaminti detales, kurios reikalavo įvykių sekos. Atrodė, kad rašant buvo tam tikra iškrova – klavišai jau patys lakstė, dėliojo raides, žodžius, sakinius, kurie pavirto į knygą.
– Dėl kokių priežasčių negalėjote augti su tėvais?
– Nebevarginu šiuo klausimu tėvų. Jiems ir taip sunku. Juos gerbiu, myliu be jokios graužaties, praeitis yra praeitis, mano kelias yra čia ir dabar. Tiesa, tėčio jau nėra, o su mama bendrauju, susitikinėju iki šiol.
– Jeigu galėtumėte grįžti į tuos laikus, kai gyvenote vaikų namuose, ką pakeistumėte? Ką pats būtumėte daręs kitaip?
– Turbūt jau nieko nekeisčiau dėl to, kuo dabar esu. Pakreipti Dievo kūrinius, Visatą žmogui yra neįveikiamas dalykas. Tai buvo išbandymo laikotarpis kiekvienam. Toks buvo laikas, kuris paliko kiekvienam tam tikrą pėdsaką. Obelių vaikų globos namų (internato) auklėtojai, mokytojai taip pat patyrė iššūkių dirbti, auklėti svetimus vaikus. Jie dėl mūsų net naktimis nemiegojo. Mūsų buvo daug, o jų – tik keli visoje klasėje. Patikėkite, jiems sveikatos toks darbas tikrai nepridėjo, bet jie šventą darbą dirbo, kiek pajėgė. Jie irgi žmonės, turintys jausmus, savo namus, rūpesčius, o dar čia mes su savo vaikiškais rūpesčiais. Esu jiems dėkingas, taip kaip dėkingas ir buvusiam Obelių vaikų globos namų direktoriui Romui Kundeliui. Mes jį vadindavome ir mūsų tėvu. Tai nuostabi asmenybė, mokiusi mus grūdintis, ruoštis savarankiškam gyvenimui.
– Ko labiausiai tuo metu pasigedote iš vaikų namų darbuotojų?
– Dabar sakau, kad nieko, nes suprantu, jog jie taip pat buvo reikalingi savo vaikams. Tuo metu, ko gero, visiems norėjosi, kad kiekvieną dieną jie apkabintų kiekvieną iš mūsų, kurių buvo per šimtą penkiasdešimt. O tai nerealu. Gavom jų dėmesio per žaidimus, būrelius, ekskursijas, sportą, geresnį maistą, švarų rūbą ir pan. Lenkiuosi prieš juos už skirtą gyvenimo laiką mums.
– Kaip manote, kas turėjo daugiausiai įtakos, kad kaip vaikų globos namų auklėtinis pasiekėte ne taip jau ir mažai?
– Manau, įtakos turėjo likimas, kad suvedė su atsitiktiniais angelo pavidalo auklėtojais, valytojomis, virėjomis, kurie laiku ir vietoj mokė gyvenimo tiesų, rodė pagarbą. Taip, gal ne visiems pavyko nueiti tuo keliu, kurio tikėjosi mūsų antri tėvai. Man nesvarbu, kas dabar kokį statusą užima visuomenėje. Tu šiandien esi Seimo narys, o rytoj – gal ne, man svarbu žmoniškumas. Tai labai svarbu, kuriant valstybę, mylint brangius žmones. Bendrauju su iškiliomis asmenybėmis, kunigais Ričardu Doveika, Algirdu Toliatu. Man jie labai reikalingi auginti sielą. Esu taip pat klystantis žmogus, jie man yra ramstis gerbti Tėvynę, žmones. Buvo ir mano šviesios atminties auklėtojas iš Obelių Jonas Kunčiūnas. Atvykdavau pas jį kiekvienais metais lankyti. Paskutiniu metu auklėtojo sveikata jau buvo nebe ta. Prieš metus išlydėjome mūsų antrą tėvą į Obelių kapines su jo artimaisiais bei savo klasiokais Alina Gasiūniene, Meile Raupliškiene ir mūsų auklėtoja Miranda Nargeliene.
– Ar manote, kad Jums siekti savo tikslų buvo sunkiau nei tiems, kurie augo „tvarkingose“ šeimose?
– Tai nepalyginami dalykai, visko yra ir ten, ir ten. Norisi, kad visi būtų laimingesni, bet čia gyvenimas, kurio nepasirinksi, kiekvienas ateiname su kažkokia misija į šeimas, kurių prieš gimstant nepasirinksi. Tai graži kelionė į žemę, į motinos įsčias, o paskui viskas Visatos ir žmogaus valioje, kokie tapsime užaugę. Norėčiau, kad sunkioje šeimyninėje situacijoje gimę vaikai būtų valstybės, kaimynų ar bendruomenės nepamiršti. Daug važinėju po vaikų namus, kalbuosi, motyvuoju savo istorija apsaugoti savo gyvenimus, nepasiduoti bei nepalikti savo būsimų vaikų net neįmanomai sunkiomis aplinkybėmis. Man taip pat svarbūs yra vieniši žmonės, seneliai, kuriuos pamiršo artimieji.
– Kuris Jūsų gyvenimo etapas daugiausiai lėmė, kad tapote žinomu žmogumi?
– Gal buvusi mano šviesios atminties lietuvių kalbos dėstytoja R. Laivienė, kuri pakreipė mano gyvenimo kelią į švietimą, knygas, menus. Tuo metu studijavau agronomo specialybę, kuri buvo ne man. Tada ji pasakė: „Tau šiuo metu – tik teatras, o paskui matysi.“ Ji buvo teisi. Baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijau teatro ir kino aktoriaus specialybę, vėliau mokiausi pedagogikos. Prasidėjo teatro ir filmų kelionė, kuri atvėrė man mažai matytą pasaulį. Jis buvo užburiantis, įdomus, intriguojantis. Po teatro pasakiau „gana“ ir išėjau dėstyti į Alytaus Šv. Benedikto gimnaziją, kuri vėliau ir atvedė iki Seimo.
– Ar savyje jutote aktorinį talentą tada, kai gyvenote vaikų globos namuose?
– Ne, nejutau. Vesdavau diskotekas. Gal čia ir būtų galima kažką „pritempti“… Sportas buvo įdomesnis.
– Iš kur kilo mintis dirbti Alytaus miesto teatre?
– Paprastai. Dirbdamas Vokietijoje, draugas paskambino, kad Alytaus teatrui reikia aktoriaus. Ilgai nesvarsčiau. Dešimt metų teko garbė dirbti su Alytaus teatro aktoriais.
– Ar buvo žmonių, kurie turėjo įtakos aktoriaus specialybės pasirinkimui?
– Taip, tai mano minėta dėstytoja R. Laivienė ir jos mama, garsi to meto teatro ir kino aktorė Irena Gerasimavičiūtė.
– Ar žmogus, nepatyręs aštresnių išgyvenimų, itin ramaus charakterio galėtų tapti aktoriumi? Kokių savybių reikia aktoriui?
– Visi gali, ir ramūs, ir ne. Svarbu mylėti, jausti savo darbą, pomėgį, vidinę tiesą.
– Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turėjo pedagoginis darbas?
– Svarbų. Galėjau labiau pažinti jaunimo lūkesčius, aiškiau suprasti, kodėl jie yra smalsūs, kodėl ugdymo, švietimo sistema turi eiti lygiagrečiai su dabartimi, nepamirštant praeities, ir kodėl jie taip nori dalyvauti valstybės gyvenime. Manau, kad mokytojas ne tik turi mokyti mokinius, bet ir pats iš jų semtis naujų žinių. Mokytojas dirba pagal nustatytas švietimo ugdymo gaires, o mokiniai ne. Manau, gerai derėjo tai, kad aš mokiau vaikus, o jie su naujovėmis supažindino ir mane. Pamokose pas mus visada vyravo abipusė pagarba. Gal dėl to su jais per dešimt pedagoginio darbo metų neturėjau jokių konfliktų.
– Kada ir kaip nusprendėte pasukti į politiką?
– Pasukau skurdesnių vaikų ir žmonių vedamas. Man, kaip pedagogui, rūpėjo, kodėl vaikas yra nelaimingas, susirūpinęs, neišsimiegojęs ar neapsiprausęs. Ėjau į bendrabučius, į jų tėvų butus, mačiau visko, tylėti negalėjau, todėl ėjau pas biurokratus, kad imtųsi veiksmų jiems padėti. Dažnai atsimušdavau į sieną. Tad teko priimti nelengvą sprendimą nelikti abejingam. Sulaukiau skambučio iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdybos. Jie kvietė prisidėti prie visos Lietuvos vaikų gyvenimo gerinimo, pokyčių švietimo, kultūros, socialinėje srityse.
– Ar dažnai, turėdamas gana sėkmingą gyvenimą, jaučiate nuoskaudą, kad vaikystė susiklostė nelabai kaip?
– Ne, tikrai ne. Nebėra laiko kaltinti praeitį. Tai tik laiko gaišatis. Reikia eiti tik į priekį. Daug kam yra sunkiau ir jiems reikia padėti.
– Kiek žinau, Rokiškio rajone lankotės dažnai. Kas, be Obelių vaikų globos namų, Jus sieja su šiuo kraštu?
– Neslėpsiu, Rokiškio rajonas, Obeliai, Kriaunos, Kamajai, Jūžintai, Kazliškis, Rokiškio miestas tapo mano antrais ar trečiais namais. Čia buvo tų, kurie mane priglausdavo savo namuose, kur kasėme bulves, čiulbant rytiniams paukščiams, šienavome rasotą žolę, vežėme arkliais pakinkytus šieno vežimus, kur valgiau braškes su pienu ir visi lingavom, dainuodami dainas. Esu už tai dėkingas, nežiūrint ir sunkesnių akimirkų.
– Jeigu nebebūtumėte išrinktas į Seimą, kokią karjeros kryptį rinktumėtės?
– Esu žmonių skatinamas dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose. Tai jautru ir tikra, dėkoju jiems. Taip, esu pasiruošęs tęsti svarbią kelionę dirbti žmonėms, visai Lietuvai, kuri taip pat turi savo nelengvą istoriją. Jei kitaip lemtų likimas, būtų kitas darbas, vis tiek dirbsiu žmonėms, ką daugiausiai dariau savo gyvenime.
Norint pasiekti mokslo, tereikia noro ir gabumų
Vykdant institucinės vaikų globos namų pertvarką, nuo 2020-ųjų Obelių vaikų globos namų nebėra, tačiau vaikui ir šeimai teikiamos paslaugos buvo išplėstos ir dabar jomis rūpinasi Obelių socialinių paslaugų namai. Juose liko dirbti tie patys darbuotojai. Pasikeitė tik tai, kad vaikai išėjo gyventi į bendruomeninius vaikų globos namus arba pas globėjus. Apie vaikų, užaugusių valdiškuose namuose, galimybes įsitvirtinti gyvenime pakalbinome Obelių socialinių paslaugų namų direktorę Eloną Adomavičienę. Nors vaikų globos namuose ji dirbo apie dvidešimt metų, tačiau apie Robertą Šarknicką, koks jis buvo vaikystėje, papasakoti negali, kadangi tuo metu vaikų globos namuose nedirbo. Užtat atsirado kitų darbuotojų, kurios jį minėjo kaip gerą, ramų ir jautrų vaiką.
Pasak direktorės E. Adomavičienės, tais laikais vaikų globos namuose, anksčiau vadintuose internatu, augo ir vaikai iš eilinių tarnautojų, kolūkiečių šeimų. Jiems buvo sudaryta galimybė mokytis, kai užsiėmę darbais tėvai nebegalėdavo skirti dėmesio, todėl vaikai įsikurdavo savotiškame bendrabutyje. Savaitgaliais paprastai tokie vaikai vykdavo namo pas tėvus. Aišku, situacijų būdavo visokių. E. Adomavičienė minėjo, jog ankstesniais laikais nebūdavę nuostabu, kad vaikai iš globos namų įgydavo pilnavertį išsilavinimą, tapdavo žinomi visuomenėje žmonės, susikurdavo gerovę, niekuo ne prastesnę nei vaikai iš šeimų. Pasvarstėme, kad galbūt tą lėmė tų laikų politika, kai mokslas buvo nemokamas, o vaikai nebūdavo tiek socialiai apleisti.
Obelių socialinių paslaugų namų direktorė paminėjo tris buvusius auklėtinius, kurie tapo dvasininkais. Tai Subačiaus (Kupiškio r.) Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas Vidmantas Bloškis, buvęs Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos kunigas, teologijos daktaras, Varšuvos universiteto Katalikų teologijos akademijos doktorantas Oskaras Petras Volskis, kuris buvo tapęs ir Marijos radijo programų direktoriumi, bei buvęs Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Eugenijus Troickis, atsisakęs kunigystės dėl asmeninių priežasčių. Vienas žymesnių Obelių vaikų globos namų auklėtinių – Laurynas Janulis, žinomas kaip renginių vedėjas, diktorius, filmų įgarsintojas. Susidomėjimą kunigyste galėjo lemti tai, kad vaikų globos namai Obeliuose daug dėmesio skyrė bendravimui su kunigais, vienu iš keturiolikos vaikų lankytų būrelių buvo sielovados užsiėmimai, kuriuose vaikai aiškindavosi tikėjimo tiesas. Beje, yra ir nelabai pavyzdingų tikėjimu susidomėjusių buvusių šių vaikų globos namų auklėtinių. Pavyzdžiui, tikybos mokytoju dirbo, tačiau tapo žinomas dėl nusikalstamų pomėgių realybės šou išgarsėjęs Algimantas Ulvidas, dėl kurio elgesio viešojoje erdvėje pastaruoju metu nesibaigia diskusijos.
Vis tik E. Adomavičienė kone kategoriškai teigė, kad buvę vaikų globos namų auklėtiniai kažkokiu išskirtiniu polinkiu nusikalsti nepasižymi. Daugiau susiduriama su socialinių įgūdžių stoka. Labiausiai liūdina tai, kad ir buvusių auklėtinių vaikai kartais netenka tėvų globos bei jais turi pasirūpinti kiti. Apie tuos, kurių gyvenimai susiklosto sėkmingai, tačiau apie tai nerašoma spaudoje, nesigirdi skandalų ar didesnių iššūkių atgarsių, buvę vaikų globos namų darbuotojai nė nesužino, kol buvę auklėtiniai patys neatvyksta pasižvalgyti į kažkada gerai pažinotas vietas. O atvykstančių būna tikrai daug. Ir tarp jų tikrai yra įgijusių aukštąjį mokslą ir net magistro laipsnį. Vis tik socialinių paslaugų namų direktorė sakė matanti tendencijas, kad globojamų vaikų kontingentas keičiasi ne į gerą pusę – dažniausiai jie turi specialiųjų poreikių, stokoja socialinių įgūdžių. Daryti jiems teigiamą įtaką gali būti labai sunku. Galbūt dėl šių priežasčių vis rečiau girdisi apie ko nors daugiau pasiekusius vaikų globos namų auklėtinius. Vis tik E. Adomavičienė patikino, kad ir dabar, kai už mokslus reikia mokėti, gauti išsilavinimą turintieji noro ir gabumų tikrai gali. Labiausiai siekti tikslų gyvenime tokiems vaikams trukdo įgimtos savybės, jų biologinių tėvų įtaka.
Projektą iš dalies remia:
