Gimė nerege
Trečiadieniais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio rajono filialo patalpose P. Širvio gatvėje vyksta aklųjų ir silpnaregių susibūrimai. Paprastai verdamas valgis, bendraujama, kas gali, užsiima rankdarbiais. Tą trečiadienį, kai „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistė užsuko į svečius, susirinkusieji virė plovą. Dalis moterų sėdėjo virtuvėje prie puodų, o kiti šnekučiavosi. Morkas nuskutusi Neringa prie kavos puodelio papasakojo apie save, savo praeitį, dabartį ir svajones. Nors Neringa gimė neregė, ji turėjo galimybę šiek tiek pasimėgauti aplinkos vaizdais. Ji buvo operuota, bet tai praregėti nepadėjo. Kažkuriuo vaikystės periodu ji neva nuo vieno liaudiško gydymo būdo ėmė regėti spalvas, saulę, gėles ir viską, kas ją supo, tačiau neryškiai. Mergaitė tapo drąsesnė, nors ir griūdama, ėmė bėgioti. Tai tęsėsi iki dešimties metų, nors iki tol ir teko pašalinti kairiąją akį, įdedant stiklinį protezą. Netrukus apsiblausė ir dešinioji akis, o mažosios Neringos pasaulį apgaubė visiška tamsa.
Nemylėta
Beklausant Neringos, sunku buvo patikėti, kad taip gali būti, nes kai kurie gyvenimo momentai buvo tarsi iš siaubo filmo ar sunkios psichologinės dramos. Deja, pasidomėjus anksčiau publikuotais straipsniais, kai Neringa dar buvo maža, siaubo filmo siužetai pasirodė esanti tiesa. Nesuprasi, ar jos aklumas – visų bėdų pradžia ar tik mažytė dalis jaunos moters sunkumų. Kai Neringai buvo ketveri, jos tėvai išsiskyrė. Ji sakė pamenanti, kad vyko ginčas tarp mamos ir tėčio būtent dėl jos – tėtis siūlęs mamai Neringą atiduoti į vaikų globos namus arba skirtis, nes negalėjo susitaikyti su vaiko negalia. Mama pasirinkusi dukrą. Tėtis esą išeidavęs pasivaikščioti su dukrele tik sutemus, kad kiti nematytų, jog mergaitė neregė.
Tragiška netektis
Mama susirado kitą vyrą, su kuriuo gyveno nesusituokusi. Patėvis gėrė ir Neringą bei jos mamą mušdavo. Kartą net bandė mergaitę paskandinti, vonioje nardindamas jos galvą į vandenį. Mušė kažkokiu metaliniu daiktu, naudojamu fermose. Už tai, kad nemiegojo pietų miego ir nesuvalgė visko, kas buvo lėkštėje, jis sugalvojo Neringą parklupdyti į kampą bei neleisti miegoti visą naktį… Turbūt tėčiu vadintas vyras yra pridaręs ir daugiau skriaudų, kurias išvardinti nėra lengva. Atrodytų, kuriam laikui bėdos nutolo, kai Neringos mama su patėviu išsiskyrė. Deja, kitas „tėtis“ nebuvo geresnis. Jis irgi mėgo alkoholį. Tuo metu mergaitė jau mokėsi Kauno silpnaregių mokykloje, jai buvo 11 metų, kai patėvis nužudė jos mamą. Kai Neringa parvyko į namus, atsisveikindama ji tegalėjo paliesti šaltą mamos ranką.
Gabumai ir nesėkmės
Silpnaregiams skirtose mokyklose Kaune ir Vilniuje Neringa išmoko pasirūpinti buitimi, skaityti ir rašyti Brailio raštu. Ji sako, kad išmokti Brailio rašto nebuvo lengva, tačiau tikrai vertėjo. Dabar trisdešimtmetė moteris bibliotekoje užsisako akliesiems skirtų knygų, kurios atsiunčiamos iš Panevėžio bibliotekos. Įgarsintos knygos jai nepatinka, nes klausytis kalbėjimo būna sunku, kai namuose – trys mažamečiai vaikai. Jiems 5 ir 3 metai, o dar vieno Neringa susilaukė pernai. Moteris užsiminė ir apie tai, kad nuo 8 metų Brailio raštu rašo eilėraščius, tačiau nemaža jų kolekcija kitiems pristatyta nebuvo, kadangi ją pirmiausia tektų išversti į paprastą, matančiųjų, raštą. Įkvėpimas rašyti neregei užeina naktimis, nes tada lengviau susikaupti. Ji sako, kad kai mintyse susidėlioja žodžiai, tenka skubiai bėgti juos užrašyti, kol nepamiršo. Išmoko Neringa naudotis ir baltąja lazdele, tik Lietuvoje ja naudojasi nenoromis. Pasak pašnekovės, taktilinę lazdelę ji naudojo būdama Anglijoje. Kelią Neringa įsimena mintinai, tik prieš tai juo reikia pereiti, kieno nors lydimai. Ji moka pasigaminti valgyti, supinti dukroms kasytes, apsitvarkyti kambarius. Pasidažyti sakė irgi mokanti. Tiesa, valgių gamyboje sunkiausia su kepiniais (neaišku, kada ir kaip apversti), o retkarčiais pasitaiko nesėkmių apsirengiant – tai išvirkščiai, tai priekiu į nugaros pusę. Bet nesureikšmina tokių dalykų, nes tai patiria dažnas neregys.
Reikia pagalbos
Neringa dažniausiai pasivaikščioti eina lydima kito žmogaus. Visai neseniai ji turėjo asmeninį asistentą, tačiau baigėsi projektas ir šio pagalbininko neliko. Dabar ateina pagelbėti socialinio darbuotojo padėjėja. Asmeninis asistentas Neringai patiko labiau, bet lieka tik tikėtis, kad galimybė turėti tokį padėjėją dar bus ateityje. Juk Neringai reikia padėti išspręsti daugelį problemų. Pavyzdžiui, nueiti į prekybos centrą. Moteris nemato, kokios prekės yra lentynose ir kiek jos kainuoja. Čia pat prisėdę Neringos likimo draugai ėmė diskutuoti, lyg ir prekybos centrų apsaugos darbuotojai padeda tokiems žmonėms, kartais – salės darbuotojos. Pasirodo, tai priklauso nuo žmonių geranoriškumo. Skyriaus pirmininkė Jolanta Ivanauskienė, kuri regi, tačiau silpnai, papasakojo, jog jai panorėjus pamatyti kainą parduotuvėje ir dėl to ją nufotografavus (nuotrauką pasididinus, skaičiai bei raidės geriau matosi), pribėgęs apsaugos darbuotojas tai daryti uždraudė. Parduotuvėse neregiams sunkumų vaikščioti pridaro ant tako sudėtos paletės su prekėmis, kaip ir netikėtos kliūtys šaligatviuose, kai už nelygumų galima užkliūti.
Vyksta skyrybos
Trimis vaikais pasirūpinti ir sveikam žmogui nelengva. Mažąja dukrele rūpintis padeda į namus ateinanti slaugytoja. Sudėtinga Neringai pačiai vyresniuosius vaikus nuvesti į darželį, todėl dažniausiai tai daro vyras. Vis tik neregė ryžosi su juo išsituokti. Ji užsiminė, kad turi bėdų dėl vyro priklausomybės, o iš girto gyvenimo draugo ji dar išgirsta užgauliojimų, esą nežino, kas yra darbas, kad yra „invalidė“ ir panašiai. Nuėjusi į kirpyklą pasigražinti, Neringa išgirdo ne komplimentus, o: „Kas čia į tave tokią žiūrės?“ Gyvenanti iš negalios bei išmokų vaikams moteris ryžosi be galo atsakingam žingsniui, kuris pareikalaus dar daugiau savarankiškumo, tačiau Neringa sako, kad jai svarbiau ramybė. Svarbu, kad ji turi namus – butą name, skirtame socialiai remtiniems žmonėms. Tiesa, yra šiokių tokių sunkumų ir čia, nes gana statūs laiptai, o ir stoglangius, esančius bute, jai sudėtinga darinėti. Filialo pirmininkė Jolanta pasidžiaugė, kad Neringa esanti labai tvarkinga ir atsakinga mama – namai sutvarkyti, o šaldytuvas pilnas maisto, planuojant pirkinius į priekį.
Aklieji tarp matančiųjų
Išklausius Neringos pasakojimo, imta diskutuoti, ar gerai būtų, jeigu aklieji ar silpnaregiai vaikai mokytųsi bendrojo lavinimo mokyklose kartu su sveikaisiais. Juk tada mokytojams tektų išmokti Brailio raštą, įgyti papildomų kompetencijų, o sveikiesiems vaikams tuoj pat išmokti tolerancijos, supratimo ir noro padėti. Tiek Neringa, tiek Jolanta, kurios mokėsi silpnaregiams skirtose mokyklose, gali palyginti bendrojo lavinimo ir specialiąsias mokyklas bei daugiau palankumo balų skiria pastarosioms. Ten jos esą jautėsi savos tarp savų, priimtos ir suprastos, nesančios išskirtinės ir kažkuo kitokios.
Diskutuota ne tik apie nepatogias gatves bei nesutvarkytą infrastruktūrą, bet ir apie tai, kad akinių įsigijimas turėtų būti kompensuojamas, tik štai, niekas nežino, kokiais atvejais, kaip tai turėtų vykti ir kokios sumos galima tikėtis. Sudėtingesnėms regėjimo problemoms koreguoti akinių stiklai yra brangūs, o ką bekalbėti apie rėmelius! Jolanta pasidžiaugia: gerai bent tiek, kad regėjimo problemą gali ištaisyti akiniai, kad bent kažką galima pamatyti, o ne visišką tamsą.
Daugiau istorijų
Prie bendro stalo prisėdo ir neseniai į Lietuvą atvykusi silpnaregė Natalja, kalbanti rusiškai ir angliškai, senjoras Algis. Jų istorijos – ne tokios gąsdinančios. Natalja iš Kijevo, teisininkė, tačiau pagal išsilavinimą nedirba. Ukrainoje jai skirtų išmokų suma buvo vos 100 eurų. Šiuo metu jauna moteris įsikūrė Panemunėlyje, tačiau greitu metu žada grįžti į Ukrainą pasimatyti su artimaisiais, po to vėl važiuoti į Lietuvą. Tik gyventi Panemunėlyje, kur jaučiasi labai vieniša, nebenorėtų, greičiausiai ieškotų galimybės įsikurti Rokiškyje. Senjoras Algis puikiai pragyvena iš savo pensijos, moka už socialinės darbuotojos pagalbą, iš kurios jam didžiausią vertę turi pasivaikščiojimai ir bendravimas. Rokiškėnas visą gyvenimą turėjo regos problemų, tačiau matė tiek, kad galėjo dirbti ir netgi vairuoti automobilį. Mirus žmonai, sodybą kaime reikėjo parduoti ir įsikurti bute, kur lengviau tvarkytis, nes regėjimas itin suprastėjo. Nors beveik nemato, vyriškis mėgsta darbuotis prie medienos dirbinių. Gamina dekoratyvinius namelius, drožinėja įvairias medines figūras. Algis parodė savo rankas – naudodamasis įvairiais įrankiais jis niekada nebuvo susižalojęs.
Ne visi prisijungia
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio rajono filialo pirmininkė J. Ivanauskienė informavo, kad kuruoja 5 nereginčius rajono gyventojus. Bendraudama su jais, Jolanta stengiasi padėti. Būna, lydi pasivaikščiojimuose ar išvykose su reikalais. Narių sąrašuose įvairių regėjimo problemų turinčiųjų – apie 60, tačiau Rokiškio rajone jų tikrai yra daugiau, tik ne visi nori ateiti ir prisijungti prie likimo draugų… Atrodytų, kad žmonės gėdijasi pripažinti ir rodyti savo negalią.
Projektą iš dalies remia:
