Benamis: išteisinti ar pasmerkti? Jono istorija

Nepragėręs sąžinės

Dabar Jonas – švarus ir tvarkingas. Netgi, sakytume, primena gerą Kalėdų Senelį. Mandagus. Pakalbintas savo gyvenimo istorija jis pasidalijo, tačiau kiek galėdamas, stengėsi save pateikti kuo geriau. Pasak Jono, geriau gyventi blaiviai nei gerti alkoholį. Deja, būtent „meilė“ stipriesiems gėrimams jį ir atvedė į savarankiško gyvenimo namus bei nakvynes kur papuolė. Tuo metu, kai bendravome, Jonas išsilaikė negėręs jau keliolika dienų. Pasak šių namų darbuotojų, nuolatinis jų svečias atjaučia likimo draugus, padeda jiems buityje – verda valgį, tvarko kambarius. Šiuo metu jis rūpinasi mažiau socialinių įgūdžių turinčia moterimi. Pasak Rokiškio socialinės paramos centro vadovės Jolantos Paukštienės, Jonas nėra pragėręs sąžinės, nes, kartą gydytas nuo priklausomybės ir netrukus vėl prisigėręs, nuoširdžiai atsiprašinėjo nuvylęs darbuotojus, susidėjęs daiktus bei susiruošęs išeiti į niekur.

Batonas nedomina

Paprastai Jonas tik šaltuoju metų laiku gyvena Obeliuose, o vasarą išsiruošia į Rokiškį ar bet kur, kur gali daryti, ką panorėjęs. Štai vieno anonimu norėjusio likti rokiškėno darytame vaizdo įraše Jonas pasakoja savo gyvenimo istoriją. Kiek joje tiesos, nežinia, nes dažnas, pasirinkęs tokį gyvenimo būdą, savo gyvenimo faktais linkęs žongliruoti, norėdamas pasirodyti kuo šaunesnis. Tiesa tik ta, kad Jonas šiltuoju metų laiku nakvodavo bunkeryje, esančiame šalia Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose. Teko šią buveinę užrakinti. Kartais Jonui nebūdavę nepatogu prigulti tiesiog gatvėje. Na, o dažna jo buvimo vieta – šalia parduotuvių, kur į praeivius jis kreipiasi: „Berniok, ar gali man duot ant batono?“ (arba panašiai), kartais kalbina ne tik „berniokus“, bet ir „mergiotes“. Žmonės sako, kad batono jam mažiausiai reikia, geriau jau grynieji pinigai, už kuriuos galima nusipirkti alaus ar ko stipresnio.

Kitiems linki gero ir ilgo gyvenimo 

Vasarą praeivio pakalbintas Jonas pasakojo, kad jo tėtis buvo baigęs aukštąjį mokslą, agronomas. Šeimoje, kiek žinome, buvo 5 vaikai. Iš jų gyva liko tik sesuo. Jonas pripažino, kad gyvenimą Rokiškio daugiabutyje į benamystę jam teko iškeisti dėl nesutarimų su seserimi. Kai kas kalba, kad sesuo jį išvarė, o pats Jonas sako, kad išėjo pats. Jonas praeiviui pasakojo, kad įgijo vairuotojo profesiją, bet jam vairuoti nepatiko, todėl tokio darbo nedirbo. Dabar savo būsto neturintis vyras didžiuojasi, kad dirbo statybininku ir užsidirbo pensiją. Be to, Jonas gana stiprios sveikatos – jokiomis ligomis nesiskundžia ir giriasi, kad lengvai gali pėsčiomis nueiti iš Obelių į Rokiškį. Praeivio pašnekintas apie tai, ar yra kada nors valęsis dantis, Jonas atsako, kad tai yra daręs jaunystėje. Į klausimą, ką patartų jaunimui – valyti ar nevalyti dantis, ilgametis klajoklis po Rokiškio kraštą atrėžia: „Jeigu nori turėti dantis, turi juos valyti.“ Į klausimą, ko palinkėtų Lietuvos žmonėms, Jonas atsakė: „Gero ir ilgo gyvenimo.“

Linkęs globoti kitus

Obelių savarankiško gyvenimo namų darbuotojos – koordinatorė Rima Pivoriūnienė bei socialinė darbuotoja-padalinio vadovė Gita Verbiejienė – apie Joną atsiliepia šiltai. Moterys sako, kad nėra jis toks blogas. Kai nori, gali ir negerti. Gana gerais prisiminimais apie šį žmogų dalinasi ir Rokiškio socialinės paramos centro direktorė J. Paukštienė. Pasak direktorės, Jonui reikia pagalbos, tačiau ir jis pats moka būti globėjiškas. Norėdamos paskatinti, savarankiško gyvenimo namų darbuotojos jam pasiūlė gyventi kambaryje vienam, bet jis visas pasišiaušė ir užprotestavo – esą kiti kambario gyventojai be jo pražus.

Nesveikas gyvenimo būdas nesusargdino

Prisiminti tie laikai, kai Jono gyvenimo būdas buvo nusižengti įstatymams, kad galėtų gyventi areštinėje, ten dirbdamas kokius smulkius darbus ir gaudamas pavalgyti. J. Paukštienė pripažįsta, kad yra ir negražioji Jono pusė – atėjus vasarai, jis klajoja, džiaugiasi, galėdamas laisvai gyventi, bet vaikščioja šlapias, purvinas, nepavalgęs. Sako, kad jis išgėręs tampa aršus, tačiau blaivus – darbštus ir pasirengęs padėti. Kaip bebūtų keista, nuo Nepriklausomybės laikų pradžios girtavęs ir demonstravęs toli gražu ne sveiką gyvenimo būdą, šis pilietis yra stebėtinai geros fizinės sveikatos. Kažkada, nuvežus jį pas gydytojus, nustatyta, kad jokių rimtų sveikatos sutrikimų neturi. Kartais, norėdami pasityčioti, ar šiaip iš smagumo „berniokai“, žadėdami duoti pinigų „ant batono“, paprašo Jono padaryti atsispaudimų, o jis noriai to imasi. Primenam: vyriškiui – jau 71-eri.

Tokių – ne vienas

Socialinės paramos centro direktorė sako, kad Jono alkoholizmo priežastys nežinomos. Pasak jos, šio namų neturinčio žmogaus ji neišskirtų iš kitų Obelių savarankiško gyvenimo namų gyventojų. Tokių benamių yra ir daugiau, tik šis – gerokai drąsesnis. J. Paukštienė sako, kad gija nuo ten, kur esame, iki Obelių savarankiško gyvenimo namų ar Jono gyvenimo būdo – gana trapi. Bet kokiu atveju, nors ir sunku dirbti su tokiais paslaugų gavėjais, tai yra geriau, nei būti jų vietoje. Būna, kad gyventojai įsineša į šiuos namus alkoholio, susipyksta, susimuša, kviečiama policija. Keletą kartų pažeidus taisykles, paslaugų gavėjai šiuos namus turi palikti. Gyvenimas čia beveik nieko nekainuoja. Atrodo, kad neturintieji namų gyvena nenaudingą gyvenimą valstybės sąskaita. Vis tik, pasak J. Paukštienės, gerai, kad jie jaučia, jog yra, kas jais pasirūpina. Juk alkoholizmas – liga, o neturėjimo kur gyventi priežastis – ne tik alkoholis.

Yra ir gabių

Sausio mėnesio pradžioje minėtuose namuose gyveno 25 asmenys. Iš jų – du jauno (iki 30 metų) amžiaus. Ne visi gyventojai turi priklausomybių, bet tokių nėra daug – tik penki. Kiti daugiau ar mažiau priklausomi. Dalis atsiduria čia ligoti, dažnai – turėdami psichinę negalią. Daug – pensinio amžiaus žmonių. Juos tenka mokyti gaminti valgyti, skalbti. Tarp vadinamųjų „paslaugos gavėjų“ – ir talentinga moteris, kuri savo gana profesionaliais piešiniais ištapė sienas, duris. Yra mėgstančių skaityti knygas, daryti medžio dirbinius, atvirukus, įvairias dekoracijas, o kai kas rašo eiles.

Tikslas – pažadinti atsakomybę už save

Yra čia gyvenančių ir dešimtį metų. Čia patenka žmonės, nesirūpinantys savo ligomis, atsiduriantys gyvenimo užribyje. Na, o personalas bando pažadinti motyvaciją ir atsakomybę už save. Yra gražių pavyzdžių, kai žmonės išėjo iš šios įstaigos ir susikūrė įprastą, patogų gyvenimą. Jeigu kurie nors įpranta gyventi savarankiško gyvenimo namuose ir nebesistengia keistis, vadinasi, jiems trūksta motyvacijos. Jauni žmonės kartais būna nuo vaikystės sulamdyti gyvenimo, nemylėti, blaškyti po užkaborius, su sveikatos problemomis.

O gal padės?

Pasak J. Paukštienės, kokie bebūtų šie žmonės, negalima jų nurašyti. Jiems vedamos edukacijos, lankosi psichologas, priklausomybių konsultantas, žmonės iš „Veiklių žmonių bendrijos“, į kurią susibūrė tie, kurie patys buvo beviltiškose situacijose, prevencijos tikslais apsilanko ir policijos pareigūnai. Stengiamasi sukurti kuo jaukesnę gyvenimo aplinką.

Projektą iš dalies remia: