Jokių patogumų
Paklausite, kuo gi ypatinga šioji Nastia? Ši pagyvenusi moteris gyvena virš vadinamosios „Skanumėlio“ parduotuvės, antrame medinio namo aukšte. Į jį veda nepatogūs mediniai laiptai. Nastios bute nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Butas – vos vienas kambarėlis ir virtuvė. Kadangi nėra kanalizacijos, tai nėra nei tualeto, nei dušo. Nastią pažįstantys žmonės kalba, kad moteris vandens atsineša iš netoliese esančio viešojo tualeto. Ten pat ji išpila paplavas. Kur Nastia prausiasi, nežinia, nes klausti buvo nepatogu – ji ir taip maišėsi datose, praeities įvykiuose, o dėl savo nepatogios buities neabejotinai varžėsi. Butas kūrenamas sena krosnimi. Perkamos medienos atraižos laikomos sugriuvusioje, „įlūžusiu“ stogu malkinėje, kuri bet kada gali imti ir nuvirsti… Nastia mūsų tik klausinėjo, ar nepaimsime jos kačių…
Nastia: „Visko užtenka“
Šiuo metu kartu su močiute gyvena 9 katės ir kalė Nika. Vos atėjus, katės nušoka nuo krosnies ir išsislapsto tai po spintomis, tai palubėje, tai už baldų. Po to nedrąsiai jos iškiša galvas ir vėl įsitaiso tai ant palangės, tai kur nors prie maisto dubenėlių. Nika guli šalia Nastios ant sofos. Iš savo 437 Eur pensijos Nastia gyvūnėliams perka sausą maistelį netoliese esančioje „Norfos“ parduotuvėje. Anksčiau esą ši parduotuvė duodavusi ir kokio besibaigiančio galiojimo maisto katėms ir šunims, tačiau paskutiniu metu to nebedaro. Nastia sako, kad visko jai užtenka – katės ir šuo neišrankūs. Na, o kai augintiniai suserga, tenka močiutei prašyti gyvūnų mylėtojų pagalbos – daug šioje srityje jai padeda Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijoje savanoriaujantys Rokiškio žmonės. Viena iš tokių savanorių – Nijolė Pranskūnaitė.
Suteiktas nemokamas gydymas
Neseniai Nastios auginama kalytė Nika buvo operuota, vykdant sterilizacijos bei gyvūnų globos projektą. Nikai buvo išaugę gumbai, kuriuos teko pašalinti. Patalpas suteikė Rokiškio veterinaras Petras Šeškas, o medicininę pagalbą – Gudrun Koller, buvusio Austrijos ambasadoriaus žmona, bei jos asistentės. Pasak savanorės N. Pranskūnaitės, G. Koller yra charizmatiška asmenybė, kupina meilės tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Nors moteris jau kelerius metus gyvena Vienoje, tačiau ji Lietuvos nepamiršo. Projektas – ne tik didžiulė paspirtis ir galimybė sterilizuoti daugiau gyvūnų, kontroliuoti kačių ir šunų populiaciją, tačiau kartu tai ir galimybė nešti žinią apie civilizuotą požiūrį į gyvūnus atokiausiems Lietuvos kaimams. Nors Nikos sterilizuoti nereikėjo, tačiau pagalba suteikta vadovaujantis žmoniškumo, savanorystės pagrindais. Nuspręsta, kad reikia padėti žmogui, stokojančiam resursų gyvūno gydymui. Atvejis nebuvo sudėtingas, todėl pagalba suteikta ,,čia ir dabar“. Toliau kalyte Nika nemokamai rūpinasi veterinaras P. Šeškas.
Kačių skaičius kinta
N. Pranskūnaitė Nastią pažįsta nuo 2019-ųjų. Iki tol gyvūnų globos savanorė šią moterį matydavo bažnyčioje. Tuo metu Rokiškyje neseniai buvo pradėta teikti pagalba beglobiams gyvūnams. Viena turgelio, buvusio prie Nastutės namų, prekeivė N. Pranskūnaitei papasakojo apie močiutę, kuri turi labai daug kačių ir mažų kačiukų. Savanorė apsilankė, moterys susipažino. Tuo metu pas Nastią gyveno 14 kačių šeimyna. Visos katės buvo sterilizuotos, gydytos. Vyresnės paliko Nastios namus, tačiau jai buvo padovanoti 5 mažyliai. Nuo to laiko gyvūnų mylėtojų draugijos savanoriai Nastiai padeda pasirūpinti jos gyvūnėliais, nuolat apsilanko, domisi, ar nereikia pagalbos. Senutės auginamų gyvūnų skaičius vis keičiasi, nes senos katės miršta, o įnamių gretas papildo kitos augintinės.
Gyvenimo prasmė
Savaime aišku, kyla klausimas, kur Nastia randa kačių. Visos jos buvo benamės, priglaustos pastebėjus prie maisto parduotuvės šiukšlių konteinerių. Paklausta, ar nenorėtų padovanoti savo kačių geriau besiverčiantiems žmonėms, Nastia pirmiausia susimąsto, ar tai bus gerai patiems gyvūnėliams. „Mano katinai seni, nebenoriu dovanoti. Jeigu jie būtų jauni, padovanočiau. Betgi senų kas beims…“ Išeinant pro duris, močiutė paklausia: „Tai neatimsit katinėlių?“ Ji sakė, kad rūpinimasis katėmis ir šunimi dabar yra jos gyvenimo prasmė. „Nereikia man jokių senių, jau geriau su katėmis gyvensiu“, – nusprendė Nastutė.
Nebuvo kam pasirūpinti
Nastios vyras mirė prieš 35 metus. Ne visada ši moteris gyveno bute be jokių patogumų. Iki pensijos Nastia dirbo valytoja buvusioje namų valdyboje. Ji pasakoja, kad kažkada gyveno padoriame dviejų kambarių bute Respublikos gatvėje. Dėl ko jį prarado, Nastia atsako nebe taip rišliai. Pasak jos, taip nutiko dėl to, kad nebuvo kam pagelbėti. Galbūt dėl skolų ar kokių panašių aplinkybių. Dabartiniame būste Nastia gyvena jau 30 metų. Bandyta įsikurti kiek įmanoma jaukiai. Laisvalaikį praskaidrina naujas televizorius. Senąjį esą sudaužė katės. Nastiai ramybės suteikia ir tikėjimas – ji ištikima bažnyčios lankytoja. Įdomi detalė – eidama į bažnyčią moteris dažnai užsiriša baltą skarelę ir pasipuošia savo geriausia suknute.
Rūpinasi iš empatiškumo
Turbūt daugelis yra girdėję apie žmones, kurie imasi uoliai rūpintis gyvūnais. Pasak N. Pranskūnaitės, žmonių, kurie rūpinasi gyvūnais savo namuose ar aplinkoje, kurioje gyvena, dirba ar poilsiauja, Rokiškio rajone ji žino apie pusantro šimto. Šie žmonės yra skirtingo amžiaus, išsilavinimo, socialinio statuso. Nors kai kuriems atrodytų nelogiška pačiam nieko neturint imtis prižiūrėti benamius gyvūnus, tai nėra joks sutrikimas ar liga. Paprašyta šį atvejį pakomentuoti psichologė Ieva Lekandraitė sakė, kad taip žmonės elgiasi iš paprasčiausio empatiškumo. „Tada gyvenime atsiranda daugiau prasmės, nes noras kažkuo rūpintis yra prigimtinis. Tai moteris daro iš empatijos, noro rūpintis, nes kai kurie žmonės gyvenime yra daugiau pasiaukojantys ir daugiau duodantys, negu imantys,“ – sakė psichologė.
Padeda ir dėkoja
Beveik taip pat apie savo bendraminčius pasisakė savanorė N. Pranskūnaitė. „Juos vienija nuoširdus paprastumas, gailestingumas ir atjauta silpnesniam, vargstančiam, bejėgiui. Visa tai drąsiai galiu apibendrinti vienu žodžiu „žmoniškumas“. Šie žmonės yra patys patikimiausi, nes jie nesvarstydami ištiesia pagalbos ranką bėdoje ne tik gyvūnui, bet ir žmogui. Tokiems svetimas šaltas pragmatizmas, kas leidžia nerti į žmonių logika nepagrįstą, todėl kartais visuomenei nesuprantamą „nenaudingą“ nuotykį. Šie žmonės rūpinasi daugeliu gyvūnų. Dažnai jie tai daro ne dėl to, kad jiems tai labai patinka, ar jie neturi, ką veikti, bet dėl to, kad be jų nėra kam tais gyvūnais pasirūpinti. Tai – savotiška ištikimybė. Dažnai jie patys jaučia nepriteklių ir sunkiai suduria galą su galu, tačiau vis tiek su kitais dalinasi tuo, ką turi. Jei kalbame apie gyvūnus, tai šie žmonės – tarsi angelai, palengvinantys vargšų gyvūnų būtį. Prieš kiekvieną tokį žmogų žemai lenkiu galvą ir labai gerbiu“, – nuoširdžiai tokiais žmonėmis žavėjosi gyvūnų mylėtoja N. Pranskūnaitė.
Projektą iš dalies remia:
