blank
Krašto muziejaus ir I. Skripkos archyvų nuotr.

Dosniausia aukotoja

Rokiškio dvare, Šv. Mato bažnyčios archyve išsaugotos fotografijos, portretai, unikalūs dokumentai. „Yra grafienei adresuoti laiškai, susirašinėjimai dėl bažnyčios statybų. Taip pat bažnyčioje yra jos funduota įspūdinga komuninė“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis. Kadangi vertinamas kiekvienas su grafais susijęs eksponatas, kiekviena užuomina, kiekviena detalė, istorikus labai nudžiugino ir archeologinių kasinėjimų metu bažnyčioje rasta plyta, ant kurios – Marijos ir jos brolio Reinoldo, pradėjusio bažnyčios statybą, monogramos. Džiugesį dėl unikalios plytos nuslopino tai, kad koplyčios rūsyje jų vėliau rasta ne viena.

Rokiškio Šv. Mato bažnyčios fundatorė, grafo Konstantino Tyzenhauzo duktė Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė, švietimo, menų ir kitų sričių mecenatė, ištekėjusi už grafo Aleksandro Pšezdzieckio atnešė į Rokiškį Pšezdzieckių liniją. Į istoriją ji įėjo kaip moteris dailininkė ir filantropė. Ji dosniai aukojo ne tik Rokiškio, bet ir kitoms bažnyčioms, vienuolynams. 1881 m. įsteigė akių ligoninę Vilniuje, Rokiškyje atidarė vaistinę, prieglaudą vargšams, ligoninę. Grafienės Marijos pastangomis pastatyta medinė neogotikos vertybė – Salų bažnyčia, ji finansavo Postavų (kur gimė) bažnyčios kūrimą Baltarusijoje, maldos namų statybą Lenkijoje.

Šv. Mato bažnyčios statytoja

M. Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės pavardė dažniausiai minima kaip mūsų bažnyčios statytojos, fundatorės. Mat pradėjęs Rokiškyje statyti bažnyčią Marijos brolis Reinoldas darbų pabaigos, gaila, nesulaukė. Mirė Vokietijoje, pakankamai jaunas, būdamas penkiasdešimties. Jis nebuvo vedęs, vaikų neturėjo. „Kūnas buvo atvežtas į Rokiškio stotį, didelėmis iškilmėmis atlydėtas į bažnyčią ir požemio koplyčioje palaidotas“, – tokios istorikų žinios. Įdomu, kad nėra nurodyta Reinoldo mirties priežastis, o tai tiesus kelias kelti versijas. Viena jų, nepatvirtinta, amžininkams išsakyta seniai, dar Šv. Mato bažnyčios klebono Alberto Talačkos: neva, grafas Reinoldas Vokietijoje susidomėjo varikliais ir kažin kokioje Heidelbergo gamykloje įvyko nelaimingas atsitikimas. Neva, sesuo Marija jį parsivežė iš Vokietijos cinkuotame karste ir įdėjo į sarkofagą tik Rokiškyje.

Tada ji tęsė brolio pradėtą didelį darbą, kuris šiandien Rokiškio pasididžiavimas – bažnyčios statybą, įrenginėjo šventovės vidų, užsakinėjo  pasaulinio lygio meistrų darbus. Ji įkūrė Rokiškyje garsiąją vargonininkų mokyklą, skatino jaunus menininkus. Tačiau ne tik mokykla, ne tik bažnyčia jai buvo svarbu – 1881 metais grafienė įsteigė Vilniuje garsiąją akių ligų kliniką.

Įamžino visus

M. Tyzenhauzaitė mirė Varšuvoje, kur ir palaidota. Iš visos Konstantino Tyzenhauzo šeimos ji vienintelė palaidota ne tėvonijoje. O jos, dar garsėjusios ir tapyba, paveikslai, manoma, išvežti į Lenkiją. Istorikai mano, kad Tyzenhauzų dvaruose buvo nebloga kolekcija, nes M. Tyzenhauzaitė ne tik mokėjo piešti, bet ir pati buvo menų mecenatė. Lietuvos dailės muziejuje saugomas vienintelis jos tapytas darbas, kuriame pavaizduota pati Marija, jos brolis Reinoldas ir jos abu sūnūs. Šio paveikslo kopiją galima pamatyti ir Rokiškio krašto muziejuje. Kalbant apie tapybos stilių, M. Tyzenhauzaitė daugiausiai žinoma kaip peizažistė. Pirmiausia piešimo ji mokėsi iš tėvo Konstantino, vėliau – Italijoje.

Marija, kaip ir brolis Reinoldas, mecenavimo neakcentavo, juo nesigyrė.  Istorikai pastebi, kad net jų įsiamžinimas į akis nekrinta. Rokiškio bažnyčioje savo dideles šventovės statybai aukotas sumas jie kukliai užrašė antroje altoriaus pusėje. Negana to, jų rūpesčiu lietuviškai įamžinti visi, kas, kad ir kukliai, prisidėjo statant šventovę.

Stengsis išlaikyti vientisą stilių

I. Skripka pirmąją bronzinę plokštę sukūrė I. Tyzenhauzui. Tai buvo muziejaus užsakymas 220 metų jubiliejui. Atminimo ženklą jis sukūrė iš bronzos, jo matmenys – 30\30. Kūrėjas iš pradžių galvojo daryti portretą su dabartiniu dvaro logotipu. Tačiau ženklas buvo komponuojamas Tyzenhauzų alėjoje, grindinyje, tai „nesinorėjo, kad vaikščiotų per galvą“. Todėl apsistojo ties pagrindinėmis žiniomis apie grafą – vardu, pavarde, gimimo metais, kitais duomenimis.

Plokštė M. Tyzenhauzaitei – Pšezdzieckienei – irgi muziejininkų užsakymas.

„Nelaikau jos meniniu kūriniu, nes man buvo duotas konkretus tekstas ir nuspręsta išlaikyti ankstesnį stilių, kad nebūtų chaoso. Jie pageidavo įdėti du Tyzenhauzų herbus, kurie paimti iš dvaro rūmų rankenos, pavardę, vardą ir gimimo bei mirties metus. Išliejau plokštę iš bronzos ir tada, cheminėmis medžiagomis ją suminkštinęs, išdrožiau, ką reikėjo. Nors abiem grafams skirtos  plytelės iš pirmo žvilgsnio tarsi vienodos, tačiau jos kurtos labai skirtingom technologijom“, – sakė I. Skripka. Jo žiniomis,  pirminė muziejininkų idėja – aštuoni objektai. Šiuo metu turime du.

Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas Giedrius Kujelis anksčiau yra sakęs, jog jie tikrai nori sukurti naują tradiciją ir žingsnis po žingsnio padaryti Tyzenhauzų atminimo alėją. „Tai būtų ir edukacija, ir mažosios architektūros puošmenos“, – sakė G. Kujelis.

Daug dokumentų sunaikino gaisras

Istorikė Gintarė Džiaugytė straipsnyje „Ryškėjantis portretas: grafienės Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzieckienės biografijos bruožai“ rašo: „M. Tyzenhauzaitė istoriografijoje kol kas marginali persona. Yra paskirų straipsnių veikloms, prie kurių ji prisidėjo, objektams, kuriuos finansavo. Apie Mariją daugiau informacijos esama ir darbuose, skirtuose jos šeimos nariams: tėvui Konstantinui, broliui Reinoldui ar vyrui Aleksandrui, taip pat gimimo vietai Pastovims. Tačiau pati grafienė kol kas nesulaukė atskiro istorikų dėmesio, todėl jos asmenybės ir gyvenimo paveikslas – blankus, nevientisas ir neišbaigtas.“ Anot istorikės, šio paveikslo detalizavimui reikalingų šaltinių blokas turėtų būti gausus, tačiau jis – nekompleksiškas. „Vienas iš veiksnių tam – Marijos kelionės. Gimusi Pastovyse, po santuokos gyvenusi Varšuvoje bei keliavusi po užsienį, ji paliko daug veiklos pėdsakų skirtingose vietose. Su Marija, jos, kaip Rokiškio dvaro savininkės, nuo 1880 m. parėdymais bei bažnyčios statybomis susijusių dokumentų saugoma ir Rokiškio krašto muziejuje bei Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje. Gausus dokumentų ir kitų šaltinių kompleksas buvo saugotas vadinamojoje Pšezdzieckių bibliotekoje Varšuvoje, Pšezdzieckių rūmuose Foksalio gatvėje. Didelę dalį šio sukaupto archyvo Antrojo pasaulinio karo metais sunaikino gaisras, kilęs dėl bombardavimo. Menka šio archyvo dalis šiandien saugoma Vyriausiajame senųjų aktų archyve Varšuvoje. Vienokių ar kitokių šaltinių galima spėti esant ir užsienio archyvuose“, – rašo 2018-aisiais G. Džiaugytė.

Projektą iš dalies remia:

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: