– Tai įvertinimas ne tik Tau, bet ir Rokiškio teatrui?
– Norėčiau pradėti nuo to, kad apdovanojimą gaunu kartu su Rokiškio kultūros centro liaudies teatru. Tai toks lyg ir dvigubas įvertinimas, kai suskaičiuojami ir kolektyvo, ir režisieriaus nuopelnai. Žinoma, jie dažniausiai neatsiejami, bet būna visaip, kiekvienas atvejis individualus, meno kolektyvai dabar jau dirba pagal skirtingus modelius, nes gyvenimas sparčiai keičiasi. Štai mūsų teatras jau kurį laiką dirba ir planuoja toliau dirbti pagal profesionalaus teatro modelį, kai kolektyvo veikla rūpinasi administracija ir vadyba, o režisieriai yra kviečiami sukurti konkretų spektaklį. Vakar kalbėjausi su Lietuvos nacionalinio kultūros centro Teatro poskyrio vadove Irena Maciulevičiene, kuri pristatė mane ir teatrą nominacijų skyrimo komisijai. Tarp kitų aptartų dalykų kalbėjomės ir apie nominacijos formuluotę, apie tai, kad aš nesu oficiali mūsų teatro vadovė, kad su teatru dirbu daugiau per projektinę veiklą, dažnai per asociaciją „Rokiškio teatras“ ir pan. Ji pakomentavo, kad apdovanojimo formuluotė „kolektyvui ir jo vadovui“ yra bendrinė, įforminta „Aukso paukštės“ nuostatuose vienodai visiems žanrams (folklorui, kapeloms, orkestrams, chorams ir kt.), ir nėra galimybės jos pritaikyti kiekvienam konkrečiam atvejui, kurių būna visokių, ir svarbiausia yra žmonių nuveikti darbai, o ne atitikimas formuluotei. Be to, „Aukso paukštė“ yra metų nominacija ir, nors atsižvelgiama į ilgametę veiklą, vis tik svarbiausi yra per praėjusius metus nuveikti darbai. Taip jau išėjo, kad 2022 m. mes kartu su Rokiškio teatralais turėjome ypatingų projektų ir laimėjimų, kurie buvo pastebėti ir įvertinti „Aukso paukšte“.
– „Aukso paukštė“ – neeilinis apdovanojimas. Kiek visko reikia įveikti, kad tai užsitarnautum? Galėtum suskaičiuot? Tarkim, nemigo naktis rašant scenarijus, dėliojant mintis, ieškant geriausio sprendimo, abejojant?
– Esu tikra, kad nė vienas žmogus nedirba dėl vienokių ar kitokių apdovanojimų. Apdovanojimai ateina tada, kai tu labai myli savo veiklą ir kažkas tai mato. Mūsų darbas turi dvi puses. Viena – blizgioji, matoma, kur plojimai, gėlės, komplimentai, raudoni kilimai, kelionės ir kurios mums pavydi dažnas pilką gyvenimą gyvenantis žmogus. Kita pusė ta, apie kurią užduotas klausimas – nemigo naktys, kūrybinės kančios, abejonės, nuolatinė įtampa, atsakomybė prieš žiūrovą, dažnai ir elementarus fizinis nuovargis po ilgų repeticijų. Kūrybiniame procese niekas valandų neskaičiuoja, o ir ta „mūza ant peties atsisėda“ nebūtinai tada, kai to norisi. Būna, kad savaitėmis negali už nieko užsikabinti ir vieną naktį atsibundi ir griebi kompiuterį, kad užsirašytum tą vienintelę mintį, iš kurios vėliau išsirutulios visa spektaklio ar renginio koncepcija.
Kiek visko reikia pereiti, kad nusipelnytum „Aukso paukštės“? Daug. Labai daug. Nes tai aukščiausias apdovanojimas ir jis nedalinamas atsitiktiniams žmonėms. Apie tai byloja ir faktas, kad tas pats kolektyvas gali vėl gauti „Paukštę“ praėjus vos 5 metams. Tai rodo, kad apdovanojimas dalijamas ne principu „anie jau gavo, dabar eilė priėjo tiems“, o teikiamas būtent tuo metu stipriausiems. Tai, kad „Paukštė“ jau antrą kartą parskrenda į Rokiškio teatrą, rodo, jog, nežiūrint į nieką, kolektyvas išlaiko aukščiausias pozicijas, yra matomas ir vertinamas, o mes, režisieriai, vedame jį tinkamu keliu.
– Būna, kai jauti „manęs nesupranta, nevertina, nemyli“? Kalbu apie darbą. Yra buvę nusivylimų, per kuriuos perlipai, išgyvenai, tapai dar stipresnė?
– Oi, kiek visko būna… Tereikia vien prisiminti garsiąją kelerių metų senumo istoriją, kai teko „emigruoti“ į kitą rajoną… Šitoj istorijoj įdomiausias faktas, kad buvau ką tik gavusi apdovanojimą „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“, kuriuo labai didžiavausi, nes buvau jauniausia šio apdovanojimo laureatė, iki manęs buvo apdovanojami žmonės už viso gyvenimo nuopelnus, po 40–50 metų atidavę kultūrai. Plius – laimėjome projektą „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“. La vita e bella! Gyvenimas gražus! Ir štai – nepraeina nė pora metų, kai atėjęs naujas „pranašas“ visai Lietuvai apskelbia, kad rado čia neartus dirvonus, ir pradeda asmenybių „valymus“. Kuo tik nebuvom kaltinami – nedarbu, vagystėmis… Ir tie patys valdininkai, kurie prieš porą metų, rodos, nuoširdžiai spaudė ranką už nuveiktus darbus, dabar nėrėsi iš kailio pūsdami į naują dūdą. Tai buvo skaudi ir naudinga pamoka. Nuo to laiko į apdovanojimus pradėjau žiūrėti šiek tiek rezervuotai. Džiaugiuosi. Bet primenu sau, kad tai nėra joks tavo darbo ar reputacijos garantas. Šiuo metu didžiausią džiaugsmą man teikia sveikinimo skambučiai ir žinutės iš man pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, kurie skrieja ne tik iš Rokiškio, bet ir iš kitų vietų, kur esu vienaip ar kitaip dirbusi, – Kupiškio, Pandėlio, Panemunėlio, Salų, – ar iš kolegų teatralų. Tai, kad jie rašo, jog seniai esu verta tokio apdovanojimo, man yra pats tikriausias nesunaikinamas įvertinimas.
Bet, kita vertus, atmetus šią bjaurią istoriją… Tie, kas mane pažįsta, yra ne kartą girdėję mane sakant, kad dauguma menininkų nuolat jaučiasi nepakankamai įvertinti, o aš dažnai jaučiuosi pervertinta. Tikrai jau daugybę metų jaučiu savivaldybės, kolegų, visų kolektyvų ir žmonių, su kuriais teko dirbti, Lietuvos ir netgi Latvijos teatrinės bendruomenės pasitikėjimą. Labai tai vertinu ir jaučiu didelį įpareigojimą nenuvilti. Nes pasitikėjimas yra didžiulė, bet itin trapi dovana.
– Imiesi spektaklių apie likimo paženklintus žmones. Matilda, Šepka… Kodėl? Rūpi lįsti giliau ir atkapstyt esmių esmę?
– Atsakymas išties labai paprastas. Man įdomu. Tiesiog man pačiai tai labai įdomu. Mane žavi realios išskirtinių asmenybių istorijos. Jei žiūriu filmą ir jo titruose parašyta, kad jis sukurtas pagal realius faktus, iškart žiūrėsiu jį su dvigubu susidomėjimu. O išskirtinių istorijų apstu visur. Vien Šepkos gyvenimo istorija ko verta! Jei pamatytumėt, su kokiu užsidegimu pasakoju ją bet kuriam miesto svečiui, jei tenka su juo apsilankyti muziejuje, suprastumėt, kodėl panorau ją perkelti į sceną. Matildos, Marcelės, Liongino gyvenimai tokie kinematografiški… O jų asmenybės – atskira tema. Čia jau gali kapstytis be galo, ieškodamas tos esmių esmės. Jie labai skirtingi. Man Marcelės Kubiliūtės asmenybė tapo žmogiškumo alegorija. Lionginas – pirmapradės nevaržomos kūrybinės laisvės simbolis. Matilda – visų ne laiku nutildytų Mūzų ir prarastų ištisų meno klodų simbolis. Spektaklio „Svetima žemė“ herojai, sulipdyti iš daugybės asmenybių, apibendrina tautos (ne, tautų!) kančią ir viltį. Jeigu nematyčiau tų žmonių istorijose „aukštųjų simbolių“, nerasčiau prasmės to pasakoti. Tikrai, kartais žiūrėdama kokį spektaklį, dažnai netgi profesionalaus teatro, pagalvoju – kodėl režisierius pasirinko šią pjesę? Tik todėl, kad užpildytų teatro repertuarą? Aš esu be galo laiminga, kad, nebūdama oficialia teatro vadove, neprivalau kasmet pristatyti tų „planinių“ spektaklių, o turiu prabangą kurti tada, kai turiu ir noriu ką pasakyti. Gal todėl galiu atsiduoti visa dūšia ir nenuplaukti paviršiumi.
– Daug rokiškėnų Tave pirmiau žino, kaip „Senųjų metų palydų“ autorę. O pati save kaip šiandien vadintum, nes spektras labai platus – nuo spindinčių šou iki skaudžiausių žmonijai temų?
– Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas suteikia man galimybę nenuobodžiauti ir išbandyti tą spektrą. Nenorėčiau užsisukti kažkuriame – labai rimtame arba labai blizgančiame rate. Be to, mes patys nuolat augame ir keičiamės. Pamenu, su kokiu džiaugsmu kažkada dariau „atradimus“ šou renginiuose, nes tokių didžiulių šou nedarė ir, ko gero, nedaro niekas Lietuvoje (kalbu apie kultūros centrus). „Senųjų metų palydų“ koncepciją, rinkodarą, būdą sujungti profesionalus atlikėjus ir šimtą mėgėjų vienoje scenoje bei parduoti keturis koncertus per vieną dieną pristatinėjau net kolegoms iš visos Lietuvos kažkokiame seminare. Bet niekada nebuvau vien „palydų“ autorė, režisavau ir organizavau daugybę kitų renginių ir projektų. Turiu dvi specialybes – renginių režisūros ir vadybos. Tad renginiai visada buvo mano darbas, o kažkur šalia nuolat augo meilė teatrui. Teatras man atrodė kažkas aukštesnio ir gilesnio, į jį visada žiūrėjau su truputį egzaltuota pagarba ir ilgai nedrįsau ten kišti nagų. Bet mes visi bręstam ir pradedam norėti nuveikti kažką prasmingo. Kažkas viską meta ir išvažiuoja padėti Afrikos vaikams. Kažkas pasuka į politiką, tikėdamas savo galimybėmis pakeisti nusistovėjusius dalykus. Aš išdrįsau pasukti į teatrą. Iš pradžių labai nedrąsiai, jausdamasi kaip šioks toks įsibrovėlis (šypsosi – aut. past.). Dabar jau jaučiuosi pilnateise Lietuvos teatrinės bendruomenės nare, kaip šeimoje, kur visus pažįstu, turiu daugybę puikių draugų, gaunu palaikymą, esu vertinama. Šią gerą savijautą tik patvirtino, lyg „užantspaudavo“ „Aukso paukštės“ apdovanojimas. Skaičiau aprašą, kuris buvo pateiktas nominacijų skyrimo komisijai, ir su Irena Maciulevičiene kalbėjausi apie tai, kodėl 2022-ųjų „Paukštė“ skrenda į Rokiškį. Žinoma, minimi ir svarbūs ilgamečiai teatro bei mano nuveikti darbai ir pasiekimai. Teatro – nenutrūkstamas stabilus darbas, režisieriaus Jono Buziliausko parskraidinta pirmoji „Aukso paukštė“ ir dalyvavimas AITA/IATA festivalyje Korėjoje, režisieriaus Eligijaus Daugnoros gauta Kazimieros Kymantaitės premija, nuolatinis atstovavimas Lietuvai festivaliuose užsienyje, vienu prestižiškiausiu laikomas tarptautinis teatrų festivalis „Interrampa“, respublikinės teatrų šventės „Tegyvuoja teatras“ nominacijos ir statulėlės, dalyvavimas „Dainų šventėse“, įvairūs teatriniai projektai ir ambicija išsaugoti Rokiškio, kaip Lietuvos mėgėjų teatrų lopšio, vardą. Mano asmeniniai teatriniai darbai ir iniciatyvos – pirmiausia spektakliai, prikeliantys ir garsinantys Rokiškio iškilias asmenybes, kita veikla, susijusi su šiomis asmenybėmis, rašomos biografinės pjesės spektakliams, nominacijos „Tegyvuoja teatras“ už kiekvieną spektaklį ir statulėlė „Nutildytoms mūzoms“, šventės „Tegyvuoja teatras 2015“ režisūra, teatralizuotų renginių ir miuziklų režisūra, projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ parašymas ir teatralizuoto uždarymo režisūra, unikalaus tarptautinio jungtinio teatrų festivalio „Theater Cluster“ autorystė (Lietuvos kultūros taryba pripažino geriausiu 2017 m. projektu), ilgametis tarptautinio teatrų festivalio „Interrampa“ organizavimas, aktyvus teatro gastrolių Lietuvoje ir užsienyje organizavimas. Čia ilgalaikiai dalykai, įdirbis. Na, o priežastis, kodėl „Aukso paukštė“ pas mus atskrenda būtent šiemet, yra mūsų veikla 2022-aisiais. Pernai „suskambėjo“ net keletas teatrinių reiškinių. Sėkminga spektaklio „Šepką atradau aš“ premjera, dalyvavimas keliuose festivaliuose ir užtarnautos ypatingos publikos ir teatro ekspertų simpatijos. Dvi dienas vykęs Matildos Olkinaitės šimtmetis, atkurtas spektaklis, daugybė renginių, atidengta stela. „Nutildytų mūzų“ sėkmė tarptautiniame festivalyje „Hepenings“ Gulbenėje (Latvija), Latvijos mėgėjų teatrų sąjungos bei Latvijos dramaturgų sąjungos kvietimas kurti spektaklį 2023 m. „Baltijos rampai“. „Nutildytų mūzų“ pripažinimas „Geriausiu spektakliu“ konkursiniame festivalyje „Kartu“ Kurtuvėnuose ir 1000 Eur premija. Spektaklio „Svetima žemė“ projektas Sakartvele, kur buvo sukurtas bendras pastatymas su kartvelų aktoriais ir suvaidintas Bolnisyje bei sostinėje Tbilisyje (spektaklis vyko 3 kalbomis) – visiškai unikalus projektas, nieko panašaus nėra daręs nei vienas Lietuvos mėgėjų teatras. „Svetimos žemės“ dalyvavimas festivalyje Rezeknėje (Latvija), savarankiškai aktorių atkurto spektaklio „Malyš“ (pastatymas E. Daugnoros) dalyvavimas festivalyje Ozurgetyje (Sakartvelas). Kai viską sudedi, tikrai svariai atrodo (šypsosi – aut. past.)
– Kitų klausiau, noriu ir Tavęs klausti. Kaip Tave keičia šiandieninis pasaulis, kuriame tapom nesaugūs. Ar dar norisi kurti, ką norisi kurti? Ką priešpastatyt nežmoniškumui?
– Prieš metus prasidėjęs karas pirmiausia mane išmokė vertinti ramybę ir tylą. Vertinti tai, ką turiu, mokausi visą gyvenimą, bet pirmą savaitę kasryt atsibudus suprasdavau, kokia nauja vertybė yra tiesiog tyla už lango. Skausmingai asmeniškai reagavau į pirmą bombą į teatrą. Kai sužinojom apie Bučą, kelias dienas negalėjau susikaupti. Paskui… Baisu sakyti, bet mes prie visko priprantam. Adaptuojamės kaip žiurkės. Užtat nuolat sau ir aplinkiniams sakau, kad būtent mes turime tribūną, iš kurios privalom nuolat priminti kitiems, kad negalima užsiliūliuoti apgaulinga ramybe. Reikia kurti, norisi kurti, nes yra apie ką kalbėti. Baisu, kad būtent baisūs dalykai atveria neišsemiamus klodus kūrybai, nes galima kalbėti tūkstančiais temų, pradedant globaliais procesais, žiaurumo reiškinio analize, elementaraus žmogiškumo klausimais, baigiant mažomis asmeniškomis tragedijomis, kurios ir sudaro masinės tragedijos siaubą. Rudenį vykusioje „Interrampoje“ kasdien verkėm. Nes net tie spektakliai, kurie buvo pastatyti iki karo, dabar skamba kitaip. Mes matom kitus dalykus. Ir tai rodo tą mūsų pačių pokytį, vertybinį pokytį, emocinį taip pat. Ir taip, norisi kurti, norisi kalbėti, norisi judinti sunkias temas, versti mąstyti, vertinti, nelikti abejingiems, bet taip pat ir – kalbėti apie šviesą, gėrį ir, svarbiausia, – viltį.
Projektą iš dalies remia:
